Asmenybės

Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narės pareigas einanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 

– Prieš kurį laiką lankėtės Tauragėje. Kas Jus paskatina čia grįžti? 

– Aš esu aukštaitė, tačiau 18 metų gyvenau Tauragėje. Buvau „Saulutės“ darželio vedėja, „Pušelė“ dirbau auklėtoja, o buvusioje 5-ojoje vidurinėje mokykloje mokiau etikos. Taigi Tauragėje gyvena ir mano užauginta karta. Be to, buvau įsitraukusi ir į Tauragės visuomeninį gyvenimą, vaidinau liaudies teatre, priklausiau sveikuolių klubui, žaidžiau krepšinį, stalo tenisą. Žodžiu, buvau aktyvi Tauragės gyventoja. Ir kartais grįžta prisiminimai. Norisi aplankyti šį miestą. 

– Esate aukštaitė. Kaip likimas atbloškė į Tauragę? 

– Meilė. Į Tauragę atvykau su vyru. Čia gyveno jo senoliai. Beje, buvo įdomu. Štai senolis pasakojo apie Rainių miestelį, kaip jame vyko šaudymai. Klausiausi jo istorijų. Aš visuomet smalsi. Smalsumas ir į Ameriką mane pastūmėjo išvykti. 

– Esate mokytoja.  Kaip minėjote, dirbote pedagoginį darbą Tauragėje. Esate mokytoja ir šiuo metu JAV. Kodėl pasirinkote šią darbo sritį? Dėl smalsumo?

– Gal labiau dėl noro vadovauti (juokiasi – aut. past.). Pamenu, kai dar lankiau darželį, o jame buvo pianinas. Prie jo sėsti galėdavo buvo tik mokytojas. Gal dėl to? Tai labai įdomi asociacija ir prisiminimas. Man tai buvo svarbu. 

Neseniai pasveikinau vieną Tauragėje gyvenantį buvusį mokinį iš „Pušelės“, jis lankė mano priešmokyklinę grupę. Iki šiol bendraujame socialiniuose tinkluose, grupėse. Papasakojame vienas kitam, kaip sekasi. 

– Teigėte, kad į Ameriką Jus išviliojo smalsumas. O kokios dar priežastys pastūmėjo iškeliauti į šią už Atlanto esančią valstybę? 

– Tikriausiai pagrindinė priežastis – Amerikoje  savo gyvenimą jau kūrė draugė Gražina Venckutė. Be to, Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę biudžetinėse įstaigose po 3–4 mėnesius nemokėdavo mums atlyginimų. Aš tapau našle, o mano vyresnioji dukra – studentė. 

Vieną vasarą išvykau į JAV, apsidairiau, koks čia verda gyvenimas, kad kas savaitę mokamas atlyginimas. 

– Svetima šalis. Reikėjo adaptuotis. Kaip pavyko įsitvirtinti JAV?

– Dabar, kai pagalvoju, buvau tokia užsispyrusi. Nemokėjau anglų kalbos (studijavau tik prancūzų kalbą), be dokumentų, nelegali migrantė, taigi dirbau fizinį darbą. Valiau pastatus. Rudenį grėbdavau lapu, dažydavau sienas, lipdavau ir ant stogų. 

Aš augau didelėje šeimoje. Mes nebijojome darbų. Jeigu apsiimdavai, negalėdavai pamesti. Perėjau ir ugnį, ir vandenį. Taip ir išgyvenau. 

Laisvu nuo darbo metu ėmiau rašyti į Amerikoje leidžiamus lietuviškus leidinius. Pamenu, Niujorke ėjo laikraštis „Darbininkas“. Lietuvių bendruomenės vadovo žmona Teresė Gečienė pastebėjo, kad Konektikuto valstijoje gyvenanti Šimkuvienė, kaip ji sakė, gražiai rašo, taip įdomiai. Taigi sulaukiau jos skambučio. Aptarėme, kad reikėtų stiprinti lietuvių bendruomenę. Pakvietė mane į Lietuvių bendruomenės tarybos sesiją Vašingtone, kur susipažinau su ambasadoriumi Vygaudu Ušacku, su lietuvių bendruomene. Buvo įdomu. „Užsikabinau“ ir pagalvojau, kad jeigu ne mes, tai kas? Kas tuomet Lietuvai atstovaus? Juk ir mes tai galime. Į  Amerikos lietuvių bendruomenę atvedžiau daug jaunimo, jie tapo ir tarybos nariais. 

Nuotrauka

– Ėjote ir JAV lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas, kaip ir užsiminėte, teko didelė atsakomybė. Kokį įvardytumėte didžiausią pasiekimą per savo pirmininkavimo laikotarpį? 

– Bendruomenė atsinaujino, pritraukiau daugiau naujų narių. Padėjau įsteigti naujus skyrius įvairiose apylinkėse. Be to, mes labai puikūs Lietuvos ambasadoriai. Ne veltui tais metais buvęs Užsienio reikalų ministras įteikė organizacijai diplomatinę žvaigždę. Daug Amerikos lietuvių yra JAV piliečiai, gali kreiptis į savo senatorius, ginti Lietuvos demokratiją. 

Daug darėme ir dėl Ukrainos, gynėme šią valstybę. Vieną ukrainietį sutikau žaisdama stalo tenisą. Sakau: „Slava Ukraini!“. Jis man atsako: „Heroiam slava!“. Taip ir pradėjome kalbėtis. 

– Viename interviu esate pasakojusi, kad tuo metu, kai dar neturėjote leidimo gyventi JAV, lankėtės Baltuosiuose rūmuose. 

– Buvau pakviesta kaip organizacijos atstovė. Baimės pilnos kelnės... Skolinausi pinigų, kad nusipirkčiau oficialų kostiumą. Ir man įsiminė, kad patikra nebuvo tokia rimta. Buvau sąraše, ir mane praleido. Tai buvo 2004 metais. Puikiai pamenu tuos metus, nes vėliau ištekėjau. Lietuva tuo metu ruošėsi stoti į NATO. Aš buvau Baltijos regiono grupėje. Visas vizitas man prabėgo kaip sapnas. Dabar, kai pagalvoju, man kelia nuostabą, kad patekau į Baltuosius rūmus būdama nelegali migrantė. Juk kas galėtų dabar iš Lietuvos pasienyje esančių pabėgėlių patekti, pavyzdžiui, į Seimo rūmus?

Tik labai gaila, kad išeinant iš Baltųjų rūmų iš manęs paėmė tą leidimą. Galvojau, parodysiu savo anūkams. Bet nieko tokio. Po to keletą kartų buvau ir Baltųjų rūmų ovaliajame kabinete. Žinoma, tuo metu jau turėjau leidimą gyventi.

– Esate „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Kaip garsinate Lietuvą ir Tauragę?

– Pasaulio lietuvių bendruomenėje rezgame mintį, kad dažnai kalbėdami apie Lietuvą turime galvoje Vilnių, Kauną, Klaipėdą, bet mažai pagalvojame apie mažesnius miestus, kurie puošia Lietuvą. Taigi, galvojame, kad mes visi, viso Pasaulio lietuviai, turime puoselėti savo gimtą kraštą, pasakoti apie jį. Vykdydavau projektus, kurių metu rėmėme ir Lomių, ir Adakavo mokyklas. Pagal vieną programą JAV lietuvių vaikai atvažiavo atostogų į Tauragę, susipažino su šiuo kraštu.

– Kiek narių vienija Amerikos lietuvių bendruomenė? 

– Mes neskaičiuojame. Kartais į renginius susirenka 400, kartais – ir per 1 tūkst. žmonių. Žmonės čia savanoriauja, moka simbolinį 20 dolerių narystės mokestį už metus. Rinkdavome aukas Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios akcijoms. 

– Kokius kultūrinius skirtumus pastebite tarp JAV ir Lietuvos? 

– JAV gyvena įvairių tautybių žmonės. Be to, JAV vyrauja paprastumas, o Lietuvoje kartais ir studentės išsidažo nuo plaukų iki kojų. Manau, kad JAV žmonės praktiškesni, labiau rūpinasi sveikata, nevaikšto apsiavę aukštakulniais. Amerikoje mėgstama eiti į teatrus, kino festivalius. Žmonės renkasi, kultūrinis gyvenimas čia itin aktyvus, ypač – Niujorke, iki kurio man vos viena valanda kelio automobiliu. 

Gali būti aktualios lininės kelnės