Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Paskutinė tremtinė Centriniame Chazane
Vandos istoriją Arvydas ir Nina papasakojo antradienį surengtame susitikime Tremties ir rezistencijos muziejuje.
Arvydas – po tremties Irkutske likęs lietuvis, Nina, jo žmona, rusė, abu savo gyvenimą paskyrė kraštotyrinei veiklai. Pora lankydavosi įvairiose lietuvių tremties vietose, atstatinėjo lietuvių buvimą svetimuose kraštuose įamžinančių kapų kryžius, bendradarbiaudami su Lietuvių genocido ir rezistencijos tyrimų centru rinko duomenis apie Sibire gyvenusius lietuvius, leido įvairius leidinius.
Su V. Valiūte kraštotyrininkai susipažino mišku virstančiose kapinėse atstatinėdami medinius kryžius. Močiutė buvo paskutinė tremtinė toje gyvenvietėje (anksčiau gyvenvietėje gyveno apie 100 lietuvių šeimų). Devyniolikos metų į tremtį išvežtai Vandai likimas susiklostė taip, kad ši svetimoje žemėje liko vienui viena. Jos tėvai, broliai, sesuo jau buvo atgulę amžinojo poilsio, o kaimynai ir pažįstami progai pasitaikius grįžo į Lietuvą.
Vanda nespėjo. O ir pinigų skurdžiai gyvenančiai partizanei užtekdavo tik maistui.
Gyveno be elektros
Moters, kadaise gynusios Lietuvos Nepriklausomybę, didvyriškumas mažai kam buvo įdomus. Išskyrus tuos du kraštotyrininkus, kurie, nerasdami duomenų apie vietinius išmirusius lietuvius, kažkada užsuko į senolės namus.
Kaip susitikimo metu pasakojo Arvydas, turėjo būti keletas priežasčių, kodėl močiutė anksčiau negrįžo iš tremties. Tam, kad grįžtum, nepakako turėti pinigų bei tapatybę įrodančius dokumentus – nutaręs į gimtinę grįžti tremtinys be kitų asmenų pagalbos to padaryti negalėjo: reikėjo konkretaus asmens iš Lietuvos kvietimo (tam, kad gautų vizą) bei pagalbos įsitvirtinti šalyje. O kur visą gyvenimą tremtyje leidęs asmuo grįžęs gyvens, kas padės susivokti per keletą dešimtmečių visiškai pasikeitusios savivaldos, socialinėse, medicinos įstaigų struktūrose?
– Dirbdami Centriniame Chazane dažnai užsukdavome pas Vandą. Gyveno ji mažame namelyje, kartą per dieną jai socialinės priežiūros darbuotoja atnešdavo karšto valgio. Namelyje nebuvo elektros, arbatos senučiukė išsivirti negalėjo. Šildėsi malkomis, kurių nebuvo kam padėti prisinešti. Visą dieną ji leisdavo namuose, atsidaro „tušonkos“ ir valgo. Vaikščiojo ji sunkiai – Vandai nustatytas antrojo lygio neįgalumas, – pasakojo Arvydas. – Vieno apsilankymo pas ją metu (pora gyveno per 350 km nuo močiutės namų, Irkutske) pranešėme, kad mes išvykstame į Lietuvą ir daugiau nebegrįšime. Vanda kaip mat: „Ir aš važiuoju“.
Tapė
Moteris nuskubėjo prie savo stalo, atidarė stalčių su dokumentais ir prašė pažiūrėti, ar jai pakanka dokumentų, kad ji galėtų važiuoti su jais kartu. Buvusi Lietuvos partizanė turėjo tik rusišką pasą. Per porą mėnesių, padedant Lietuvos ambasadai Rusijoje, senolės dokumentai buvo paruošti kelionei į Lietuvą.
– Traukiniu važiavome penkias (iš viso kelionė truko savaitę) dienas. Daug bendravome, ką Vanda pasakojo – užrašydavome. Kaip ji gyveno Džeskazgane (Kazachstanas), kaip sunkai dirbo lageryje. Nors Lietuvoje buvo baigusi tik keturias klases, Vanda mokėjo gražiai rašyti. Iš cemento maišų ji su kitomis lageryje gyvenusiomis merginomis darydavo albumus, kuriuose rašė. Rašė vertimus iš rusų kalbos į lietuvių. Rašė eilėraščius, turėjo dienoraštį. Šiuos sąsiuvinukus atidaviau į Genocido muziejų Vilniuje. Lageryje viena moteris merginą išmokė piešti. Vėliau, persikėlusi gyventi į Centrinį Chazaną (Irkutsko sritis), ji daug tapė. Tapydavo aliejiniais dažais. Vieniniai ją vadino dailininke. Paveikslus pasirašydavo ir padovanodavo pažįstamiems, – pasakojo Arvydas.
Vanda į tremtį išvežė paskutinių trėmimų metu. Išgabenta buvo visa šeima: broliai buvo partizanai, ji partizanų ryšininkė. Vandos tėvas buvo sušaudytas ir palaidotas (kaip ir motina, broliai bei sesuo) Centriniame Chazane.
Padeda integruotis
Arvydo pasakojimu, parvežti Vandą atgal į Lietuvą, atgal į jos gimtąjį Tauragės kraštą, pora ryžosi nesitikėdama, kokie iššūkiai jų laukia.
Kaip susitikimo metu pasakojo Nina, didžiausia problema ta, kad Vandai išduota viza tik iki sausio pabaigos. Tam, kad iš Sibiro grįžusi moteris galėtų likti savo gimtojoje Lietuvoje, jai reikia atgauti pilietybę.
– Viza baigsis sausio 22 dieną. Reikia rasti Vandos buvimo Lietuvoje įrodymų, tačiau būtinų, iki 1940 m. turėtų, dokumentų neišliko, – sakė moteris.
Šiuo metu Vanda laikinai gyvena Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose, jos maitinimą apmoka verslininkas Antanas Stankus. Kraštotyrininkai su juo susipažino prieš trejetą metų lankydamiesi Tauragėje. Nutarus Vandą vežti į Lietuvą Antanas buvo vienas pirmųjų, su kuriuo pora susisiekė prašydama pagalbos.
A. Stankaus pasakojimu, nors močiutė jau parvyko į Tauragę, laukia ilgas kelias padedant jai integruotis
– Laimei, savarankiško gyvenimo namuose yra ir Vandą konsultuojanti gydytoja, tad dėl sveikatos galime būti ramūs. Dabar moteris jau atsigauna, jei kelionėje dar buvo gabenama ratukuose, tai dabar jau vaikšto su lazdomis. 94-erių senolė nemato viena akimi, sunkiai prigirdi. Susisiekėme su gydytoja dėl galimybės įsigyti klausos aparatą, tačiau kol kas moteris negali juo naudotis. Atvykusi į Lietuva Vanda turi prisitaikyti prie kitokio klimato, be to, laikas čia skiriasi šešiomis valandomis. Sprendžiame ir pilietybės klausimą. Norint ją gauti reikia įrodyti moters šeimos šaknis. Dėkojame Jonui Samoškai, kuris priėmė tremtinęį savarankiško gyvenimo namus. Tikimės, kad mums ne tik pavyks ją pastatyti ant kojų, bet ir suteikti galimybę jai ilgai ir laimingai gyventi savo gimtojoje šalyje, – sakė A. Stankus.