Asmenybės

Jovitos Verpečinskienės nuotrauka

Mokytoja Nanija Bekerienė: „Visad didžiuojuosi savo mokinių pasiekimais“

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Spalio 5, 2021

Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.

– Įprasta manyti, kad tiksliųjų disciplinų mokytojai būna „sausi“, domisi tik savo dėstomu dalyku, tačiau jūs, kiek žinau, laužote stereotipus – esate visai kitoks žmogus. Kuo, be matematikos ir informatikos, domitės?

– Manau, kad bet koks stereotipinis mąstymas ar išankstinės nuostatos riboja paties žmogaus proto laisvę. Nė vienos profesijos žmogus nėra jos „vergas“, nes kiekvienas turime daugybę interesų ir savirealizacijos sričių. Mokytojo darbas man yra patrauklus savo įvairiapusiškumu. Juk čia niekad nėra monotonijos, kiekviena diena skirtinga, kupina bendravimo, įvairiausių situacijų, įvykių. Pomėgiai padeda man atsipalaiduoti ir viską apmąstyti. Patinka kūrybiniai darbai — modeliuoti ir siūti drabužius, kuriais siekiu atskleisti artimų moterų asmenybes, piešti. Mėgstu gamtą, buvimą ir ilgus pasivaikščiojimus joje. Nuo pat vaikystės, įkvėpta mamos ir tėčio, domiuosi augalais, sodininkauju, stebiu paukščius. Mėgstu ir knygas, biografinius filmus, keliones.

– Kaip gimsta kūrybinės idėjos? Papasakokite, kurie jūsų darbai mieliausi jums pačiai, kas paskatino juos sukurti?

– Negalėčiau išskirti mieliausių kūrinių, pats kūrimo procesas mane „veža“, ar tai būtų mokomosios medžiagos kūrimas, ar užduoties mokiniams, ar drabužio modeliavimas. Visad motyvuoja grįžtamasis ryšys – mokinių susidomėjimas, jų kūrybiškumo sužadinimas, įdėtos pastangos. Smagu, kai galiu kurti savitą, netradicinį, išskirtinį modelį ir kai moteris yra drąsi tokį dėvėti arba kaip tik kai mano kūrinys padeda žmogui atsiskleisti ir pasijusti ypatingam. O idėjos dažniausiai gimsta bendraujant, geriau pažįstant žmones.

– Kodėl, būdama tokios meniškos prigimties, pasirinkote tiksliuosius mokslus? O kas pastūmėjo į pedagogo kelią? Ar buvote kada suabejojusi savo pasirinkimu?

– Visą laiką mane domino daugybė dalykų, mokslai puikiai sekėsi, tad baigusi mokyklą niekaip negalėjau apsispręsti, kuo noriu tapti. Į tiksliuosius mokslus mane pastūmėjo mama, o aš jau pirmajame studijų kurse supratau – esu „savo vietoje“. Jau tada supratau, kad matematika sausas mokslas atrodo tiems, kurie su ja tik paviršutiniškai susipažinę ir, kaip sakė vienas mano dėstytojas, „poetu tampa tas, kam pritrūko fantazijos matematikai“.

– Kiek metų dirbate „Šaltinyje“? Kuo gera būtent ši mokykla?

– „Šaltinyje“ dirbu 23 metus, tad čia „užaugau“ kaip mokytoja. Čia mane visada supo ir supa nuoširdūs, palaikantys, rūpestingi kolegos, su kuriais dalinamės idėjomis, patirtimi. „Šaltinis“ niekada neplaukia pasroviui, turi savo veidą, nuolat kuria vedančią pirmyn strategiją. Čia kiekvienas gali kelti sau profesinius tikslus ir sulaukti palaikymo.

– Koks, jūsų manymu, turėtų būti mokytojas? Gal kažkada pati turėjote tokį mokytoją?

– Visi žmonės – tiek vaikai, tiek suaugusieji, yra skirtingi, tad manau, kad kiekvienam mokiniui yra svarbu sutikti bent vieną jam ypatingą Mokytoją. Dar ir dabar prisimenu charizmatiškus savo mokytojus, jų pamokas, tik jiems būdingus posakius, pokalbius po pamokų. Ačiū auklėtojai, lietuvių kalbos mokytojai Mortai Pocienei už skatinimą ir palaikymą kurti, matematikos mokytojai Reginai Gerčienei ir IT bei braižybos mokytojui Vytautui Turkui už tvirtas dalykines žinias, išmoktą kantrybės ir valios pamoką, rusų kalbos mokytojai Valerijai Girdžienei, asmeniniu pavyzdžiu atskleidusiai visapusę Mokytojo asmenybę. Manau, kad kiekvienas mano turėtas mokytojas turėjo įtakos tam tikrų savybių, gebėjimų formavimuisi.

– Kaip sekasi įtikinti mokinius, kad matematika – tai ne vien sausi skaičiai, bet įdomus ir įtraukiantis dalykas?

– Manau, kad turiu savitą mokymo stilių, ir man nereikia įtikinėti savo mokinių – aš juos tiesiog įtraukiu į mokymosi procesą, lyg į kokį žaidimą su tam tikromis taisyklėmis. O kam gi nepatinka žaisti ar laimėti?

– Dažnai pasakoma, esą šiuolaikiniai vaikai ne tokie kaip anksčiau – jie nesuvaldomi, nenori mokytis. Ką jūs manote apie šiuolaikinius mokinius?

– Nestebiu to, mokiniai mokosi pagal savo galimybes, o ir savidrausmės, pagarbos aplinkai irgi išmokstama. Manau, kad dirbti mokytojui šiuolaikinėse klasėse yra sunkiau tik dėl didelių mokinių gebėjimų ir galimybių mokytis bei išmokti skirtumų. Svarbu ir galimybėms adekvatūs lūkesčiai, tikslo išsikėlimas bei siekimas, svarbus ir tėvelių pozityvus rūpinimasis.

– Turbūt esate turėjusi ar dabar turite mokinių, kuriais didžiuojatės?

– Visad didžiuojuosi savo mokinių pasiekimais — tiek aukščiausiais, tiek ir mažutėliais, bet jiems labai svarbiais. Džiaugiuosi jų pastangomis, kantrybe, valia, aktyvumu, sumanumu, priimamais iššūkiais, kūrybiškumu ir daugybe kitų nuostabių savybių, kurias juose pastebiu.

– Mokytojo profesiją dabar renkasi nedažnas jaunas žmogus, mokytojų jau ir dabar trūksta. Kaip manote, ką reiktų padaryti, kad ši profesija taptų patraukli?

– Manau, kad apie mokytojo profesiją yra susiformavusių ir nuolat girdimų neteisingų stereotipų, išankstinių nuostatų, mitų, o tai neskatina jaunimo iš esmės domėtis šiuo darbu. O juk buvimas Mokytoju – ne šiaip darbas, o ypatingas gyvenimo būdas, kupinas idėjų, naujovių, kaitos, santykių, nuotykių, grįžtamojo ryšio čia ir dabar. Mokytojas turi nuolatinę galimybę bendrauti bei įtakoti ateities kūrėjus.

– Pandemija tapo iššūkiu visiems, o jums, ko gero, dar labiau nei kitiems, nes dirbti nuotoliu teko mokyti ne tik vaikus, bet ir kolegas. Kaip sekėsi susidoroti?

– Nuotolinis mokymas man nebuvo visiškai naujas dalykas, su juo jau buvau susipažinusi prieš 5–6 metus dalyvaudama atviruose nuotoliniuose kursuose. Jaučiau, kad anksčiau ar vėliau ir mokykloje naudosimės šiuo būdu. Pandemija tiesiog tai paankstino. Nuotolinis mokymas padeda atrasti vis naujų mokymo metodų, įgalina kiekvieną mokytoją tapti savo virtualios pamokos kūrėju. Tai nėra lengva, bet aš džiaugiuosi mūsų visų noru mokytis ir tobulėti.

– Ar tikrai mokymasis nuotoliniu būdu kur kas mažiau vertingas už kontaktinį? Ar pastebite, kad ne tik mokinių žinios prastesnės, bet neigiamai juos veikia ir bendravimo trūkumas?

– Mums visiems gyvas bendravimas yra nepakeičiamas. Manau, kad nuotolinis mokymas yra tinkamas vaikams tik trumpam laikui. Pastebėjau, kad dauguma mokinių neturi nuolatiniam nuotoliniam mokymuisi tinkamų įgūdžių, stokoja savikontrolės. Daliai mokinių trūksta savimonės. O ištisinis skaitmeninių įrenginių naudojimas kenkia tiek mokinių, tiek mokytojų sveikatai.

– – Ką jums reiškia Mokytojo diena, kaip paprastai ją minite ir kaip ketinate paminėti šiemet?

– Man Mokytojo diena yra viena iš pačių maloniausių metų švenčių. Myliu savo darbą ir net po 25 mokytojavimo metų manau, kad niekuo kitu būti nenorėčiau. O Mokytojo dieną išties smagu ne tik sulaukti mokinių sveikinimų, prisiminti savo buvusius mokytojus, bet ir pasidžiaugti šventine nuotaika savo mielų kolegų rate. Šiemet su kolegomis šventinę popietę lankysimės Zyplių dvare.

– Ko Mokytojo dienos proga palinkėtumėt savo kolegoms?

– Linkiu visiems sveikatos – jei jos turėsime, tai visko ir pasieksime.

Jovitos Verpečinskienės nuotrauka