Asmenybės

1965-ųjų gimimo Tauragės merginų rankinio komandos narės paskutinį kartą viena kitą matė 1984-aisiais. Po keleto sėkmingų metų ir užimtos antrosios vietos Tarybų Sąjungos rankinio čempionate merginos išsiskirstė, stodamos į aukštąsias mokyklas. Rugpjūtį, po keturiasdešimties metų, jos pasimatė vėl. Slapčia susibūrusi didžioji komandos dalis  savo 78-erių treneriui surengė staigmeną.

Vos pažino

Į įstoriją įsipainiojusi esu ir aš, šių eilučių autorė. Kadaise garsios rankininkių komandos treneris Bronius Rimkus – mano tėvas. Prieš savaitę pėdinančią Vasario 16-osios gatve mane sustabdė Dalia Stašaitienė, prisistatė esanti mano tėvo treniruotų rankininkių komandos vartininkė. Vos per minutę sutapo mudviejų noras surengti buvusių komandos narių susitikimą. Tokia mintis mano galvoje sukosi ne vieną mėnesį, tačiau trūko ryžto pradėti ieškoti moterų – liudininkių įvykių, nutikusių dar prieš mano gimimą.

Daliai suburti didžiąją komandos dalį pavyko per keletą dienų, ir štai praėjusį šeštadienį keturiais ekipažais moterys jau vyko nustebinti savo trenerio. 

Atostogaudamas kaime Bronius net nenutuokė apie jo laukiančią staigmeną. Man paraginus apsivilkti gražius baltinius, nes atvyksta svečių, tėvas numojo ranka: „Gal gali pabūti su tais svečiais pati – aš tingiu“. Kaip pasakojo man vėliau, jis vis dėlto svarstė, kas čia galėtų atvykti.

– Galvojau, gal kokie šachmatininkai (tėvas kasmet dalyvauja virtualiuose šachmatų turnyruose, pažįsta ir Lietuvos šachmatų meistrus)... Tauragės rajone turėjau septynis pažįstamus (dabar tėvas gyvena Vilniuje), bet jie visi jau išmirę. Tai kas čia ketina atvykti? – savo svarstymus po susitikimo pasakojo tėvas.

Moterys į sodybos kiemą atvyko tyliai, pasistačiusios automobilius išsirikiavo prie vasarnamio, kuriame įsikūrė treneris, durų. Pakviečiau tėvą į kiemą.

– Sveiki, treneri! – neva paaugliškais balseliais pasitiko devynios moterys.

Tėvas, kaip jam būdinga, santūriai šypsojosi, kasėsi pakaušį, trynė smakrą, lyg tai jam padėtų atgaivinti prisiminimus ir išsiaiškinti, kas yra šios prieš jį stovinčios 54–56 m. moterys.

– Treneri, gal kokį naują derinuką išmokime; treneri, nejau mūsų nepažįsti, – čiauškėjo moterys.

Kitos gi tildė, norėjo išvysti, ar jų vaikystės autoritetas jas prisimins.

Po poros minučių apmąstymų treneriui pavyko prisiminti vieną iš devynių moterų.

– Pažinau iš žandų, – išgirdęs patvirtinimą, jog Dalia ir yra Dalia, džiūgavo jis. – Esate 1965 m. gimusiųjų laidos mergaitės.

Visos juokėsi. Mergaitės! Kitos jau po du anūkus turi. Nors iš Joniškio atvykusiai Daliai išskirtiniai skruostai nepasirodė labiausiai didžiuotis verčiantis bruožas, tačiau ko gi tikėtis. Treneris paskutinį kartą savo „mergaites“ matė, kai šioms buvo 17–19 metų.

Nuotrauka

Autorės nuotrauka

Sunkios treniruotės negąsdino

Moterys treneriui įteikė marškinėlius su rankininkių komandos nuotrauka. Prisiminimai išvydus nuotrauką kaip mat atgijo, tėvas vieną po kitos vardais ir pavardėmis vardijo komandos nares.

Prisėdus puodeliui kavos ėmė lietis prisiminimai. Labai įdomu buvo išgirsti apie įvykius iš savo paauglystę sportui paaukojusių moterų lūpų, nes iki šiol iš tėvo girdėdavau aibes faktų, datų, laimėjimų, įvairių miestų, kuriuose vykdavo varžybos, pavadinimų, garsių trenerių pavardes, tačiau labai mažai komandos gyvenimo detalių ir apskritai apie išgyvenimus.

– Buvome tarsi šeima. Treniruotės buvo šventas reikalas. Per savaitę treniruodavomės gal vienuolika kartų, kartais prieš pamokas. Merginos, besimokančios ketvirtoje vidurinėje (dabar Žalgirių gimnazija – aut. past.), prieš pamokas atbėgdavo į pirmoje vidurinėje (Martyno Mažvydo progimnazija – aut. past.) vykstančias treniruotes, paskui skubėdavo į savo mokyklą. Tėvams mūsų užsidegimas atrodė kažkoks kosmosas, – pasakojo viena rankininkių.

Moterų pasakojimu, griežto treniruočių grafiko laikytasi ne iš baimės nuvilti trenerį ar būti išbartoms tėvų, tačiau dėl vieno bendro tikslo.

– Mes norėjome būti geriausios. Norėjome laimėti, norėjome, kad atsirastų galimybė išvykti į kitus miestus, užsienį. Mums sekėsi. Lankėmės Terespolyje, Krasnodare, Tbilisyje, Kijeve, – vardijo moterys.

Ir stebėjosi, kokius nematytus „univermagus“ joms teko išvysti, kokių vaišių ragauti, kokios emocijos ir pokalbiai lydėdavo prieš varžybas. Moterys prisiminė viena kitos išskirtinumus, stipriąsias puses ir šypseną keliančius kaprizus. 

Štai šį susitikimą surengusi Dalia buvo viena emocionaliausių komandos narių. Suerzinta savo komandos draugių Dalia galėdavo nustoti saugoti vartus, atsikalbinėti prieš trenerį, tačiau pajutusi, jog yra vertinama, galėdavo taip užsispirti, kad nė vienas  priešininkų kamuolys neprasprūsdavo ir ji išsaugodavo savo komandos pranašumą.

Kita komandos narė, iš Šiaulių į susitikimą atvykusi Danguolė, buvo „linijos“ žaidėja, vieno iš trenerio sugalvotų žaidimo derinių metu jai po įmantraus šuolio tekdavo kristi šonu ant salės grindų. Moteris buvo nusėta mėlynių. Tačiau tokia būdavo sėkmingo žaidimo kaina.

– Kartą žaidėme Terespolyje. Pamenu, tada vos treneris duodavo signalą žaidimo metu panaudoti antrąjį derinį, aš kaskart pataikydavau į vartus. Tai matydamas, priešininkų komandos treneris tūžo: „Deržitie etovo čiortika!“ (liet. laikykite šitą velniūkštį) šaukė savo auklėtinėms, kol mes sėkmingai rinkome taškus, – pasakojo Danguolė.

Treneris papildė pasakojimą, kad šį derinuką jis vadino žemaitišku ir po pralaimėjimo priešininkų komandos treneris maldavo atskleisti šio derinio strategiją.

Nuotrauka

Asmeninio albumo nuotrauka

Kontrolė buvo griežta

Pergalių teikiama euforija merginas su reikliu treneriu vedė pirmyn. Tada rūpėjo pergalės. O dabar, po 40 metų viską apsvarsčius, atrodo, kad didžiausia šių iššūkių nauda buvo charakterio grūdinimas.

– Treniruočių metu išmokome disciplinos, siekti tikslo. Tėvus stebindavo mūsų užsidegimas. Tais laikais tėvams, tiesą pasakius, nelabai rūpėdavo vaikų laisvalaikis, nelabai buvo rūpinamasi, ką paaugliai veikia po pamokų. Jei ne treniruotės ir tikslo siekimas, gal mes būtume valkatavusios su bendraamžiais gatvėmis, kai kurių gal net būtų laukę liūdnesni likimai. Po vidurinės baigimo buvome labai vertinamos, šalies universitetai laukė išskėstomis rankomis, – pasakojo Dalia.

Pasak jos, tėvams keldavo nuostabą, kad jaunuolės vakarėlius iškeisdavo į gerą miegą prieš ankstyvą treniruotę. O trenerio kontrolė buvo griežta. Išgirdęs, kad kuri nors švenčia gimtadienį, atvykdavo pas tėvus ir prašydavo užtikrinti, kad paauglės nevartotų alkoholio.

– Treneris neleisdavo mūsų net į šokius. Penktadieniais, 19 val., vykdavo šokiai, tai jis kaip tyčia 18 val. surengdavo treniruotę. Pamenu, kartą kuprines su apranga šokiams slėpėme po sniegu. Pasitreniravusios skubėjome persirengti ir pasprukti pašokti. Negalėjome turėti vaikinų, kad šie „nepavogtų“ treniruotėms skirto mūsų laisvalaikio, – pasakojo merginos.

Susitikimo metu moterys pasakojo, kur likimas jas nuvedė po vidurinės baigimo, kokių specialybių jos siekė, kaip sekėsi sukurti šeimas, kiek vaikų ir anūkų jos turi.

Trenerio pėdomis pasekė dvi rankininkės, kūno kultūros mokytojomis dirba Vida (Tauragės „Versmės“ gimnazijoje) ir Danguolė (Šiaulių „Romuvos“ gimnazija). Viena susitikime nedalyvavusių rankininkių, Loreta Obručaitė, po studijų žaidė Tarybų Sąjungos rinktinėje, jos komandos pergalės atvedė iki pasaulio čempionės titulo. Šiuo metu ji gyvena Prancūzijoje.

Susitikimas baigėsi šiltais apsikabinimais. Dėkojant už surengtą staigmeną santūraus ir griežto trenerio akyse pasirodė ašaros, virpėjo rankos. Sujaudintos šiltų akimirkų ir atgaivinto vienybės jausmo susigraudino ir komandos narės.

Žadėta susitikti ir kitąmet.