Indrė Sekevičienė. Tauragės B. Baltrušaitytės bibliotekos nuotrauka
Rašytoja ir komunikacijos projektų vadovė Indrė Sekevičienė sako vis dar nedrįstanti savęs vadinti rašytoja. Kita vertus, ne vieną knygą išleidusi moteris – be galo kūrybinga. Ji ne tik rašo, bet ir fotografuoja. Apie kūrybą virtualiai ji pasakojo ir tauragiškiams.
Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos organizuotame virtualiame susitikime su skaitytojais moteris atskleidė, kaip atrado literatūros pasaulį. Pasirodo, į kūrybą ji nėrė visiškai netikėtai.
Pokalbio pradžioje autorė prabilo apie savo pomėgius. Jos aistra – augalai.
– Esu žmogus, kuriam patinka būti gamtoje, auginti pomidorus ir česnakus, gėles, turiu pasisodinusi gausybę rožių. Tikriausiai ta meilė augalams prasidėjo darbe – penkerius metus praleidau Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sode, jame rūpinausi komunikacija. Ten pamačiau įvairiausių gėlių derinių, kurie sėkmingai persikėlė ir į mano kiemą: pasižiūri, patinka, nusifotografuoji ir po kurio laiko tai išdygsta pas tave, – entuziastingai pasakojo pašnekovė.
Ji teigė netikėtai prieš kelerius metus atradusi ir dar vieną pomėgį – rašymą.
Keturias knygas išleidusi I. Sekevičienė pasakojo besijaučianti nuolat tobulėjanti, bet dar nedrįstanti savęs vadinti rašytoja, o pirmoji knyga gimė ne jos, bet artimųjų iniciatyva.
– Vyras 30-mečio proga iš įvairiausių pakampių – rankinių, stalčių – surinko mano eilėraščių ir parodė poetui Robertui Keturakiui, paklausė, ar verta… Ir taip atsirado pirmoji knyga su poeto recenzija, man ši knyga buvo padovanota per jubiliejų – tai buvo staigmena. Mano vienas draugas, grojantis gitara, pradėjo dainuoti, o aš išgirdau, kad žodžiai labai girdėti. Tai buvo žodžiai iš vieno mano eilėraščio. Mano draugai ir vyras, kurie prisijungė prie pirmosios knygos, pastūmėjo mane kurti ir mažiau bijoti, – dėstė ji.
Tauragės B. Baltrušaitytės viešajai bibliotekai kelias knygas dovanojusi I. Sekevičienė kalbėjo besidžiaugianti, kad kūryba tarytum keliauja, atranda savo skaitytojus. Pasakodama apie savo knygą „Debesynų pasakos“, pašnekovė kalbėjo, kad šio kūrinio motyvais Turkijoje gyvenantiems vaikams viena mokytoja pradėjo rengti edukacinius mokymus, iš kurių rašytoja dažnai sulaukia nuotraukų.
– Tai pastūmėja ir toliau kurti. „Debesynų pasakos“ skirtos ne tik vaikams. O kuo mes, suaugusieji, nuo jų skiriamės? Ir mes galime įsivaizduoti, kurti, pasisemti ramybės iš dangaus virš mūsų, – kalbėjo autorė.
Knyga „Dulkėtose alėjose“, pasak rašytojos, atsirado po dukrytės gimimo. Naktimis maitindama kūdikį moteris ėmė rašyti, o rytais įvertindavo rezultatą bei nuspręsdavo – mintys keliauja į šiukšlių dėžę arba į knygą.
– Ne visos knygos yra poezija. Kai kuriose knygose yra atgulę lyriniai tekstai, – dėstė ji.
I.Sekevičienės knygose „Stebuklingo sodo istorijos“, „Debesynų pasakos“ pasirodė ir autorės užfiksuoti kadrai. Kai kurie jų gimė botanikos sode. „Kartais ir tose pačiose vietose skirtingu laiku pastebiu vis kitokias detales, kurios sužavi. Gėlės linkis, lašelis, apšvietimas – visa tai gali būti nauja. Man patinka tai fiksuoti“, – sakė ji.
I. Sekevičienė nusprendė, kad būtų puiku šiais kadrais pasidalinti su savo skaitytojais.
– Mėgstu išmėginti įvairius dalykus. Rašytojas geriausiai įsivaizduoja, kaip viskas turėtų atrodyti knygose, – kalbėjo pašnekovė.
