Anelė Matrosovaitė kuria apie žmones ir įvykius, kurie ją paveikia. Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Tauragės „Versmės“ gimnazijoje besimokanti Anelė Matrosovaitė kuria dainas ir groja gitara. Kūrybinga 18-metė interviu „Tauragės žinioms“ papasakojo apie vingiuotą savo kaip muzikantės kelią, kuriame buvo tiek stiprių muzikinių išgyvenimų, tiek ir nusivylimų muzikos pasauliu. Abiturientė žino, ką baigusi mokyklą norėtų studijuoti. Psichologės kelią besirenkanti menininkė teigė, kad psichologija ir muzika labai panašios sritys – jas pasitelkus galima padėti žmonėms.
– Devynerių įstojote į Tauragės muzikos mokyklą (šiuo metu Tauragės meno mokykla, - aut. past.). Kas paskatino tai padaryti? Jau tuo metu jautėte smarkią trauką muzikai?
– Labai daug mano šeimos narių yra muzikalūs. Močiutė, proseneliai, mama baigė muzikos mokyklą, tėtis groja gitara. Pamenu, kartą vyko vakarėlis, į kurį susirinko mano tėvai ir jų draugai. Jame dalyvavo ir muzikos mokytoja, kuri pagrojo tėčio gitara. Tai man padarė įspūdį. Po to ėmiau mėginti pati groti.
Vyko priėmimas į muzikos mokyklą, iš vieno muzikos mokytojo sulaukiau pasiūlymo, kad turėčiau pamėginti įstoti. Pavyko. Taip muzika tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
– Tačiau kartą esate užsiminusi, kad įstojusi į muzikos mokyklą pajutote, jog muzika atstumia, prislėgė mokymosi sunkumai.
– Tikriausiai nesitikėjau, kad besimokydami grosime vien kūrinius klasikine gitara, galvojau, kad bus ir kitų dalykų – tikėjausi groti akustine, elektrine gitara.
Tad iš pradžių pamaniau, kad man tai ne itin patinka, gal čia ne mano sritis. Tačiau po kurio laiko, ėmusi groti vis daugiau, atradau meilę ir klasikinės gitaros kūriniams. Kai pradėjau mokytis muzikos mokykloje, nebuvau pratusi prie tokio nuoseklaus mokymosi, rutinos. Per laiką pripratau. Šiuo metu dažniausiai ir groju klasikine gitara.
– Taigi, jau 12-os metų suvokėte, kad muzika jus lydės tolimesnį gyvenimą, nes be jos nesijaučiate savimi.
– Jau anksčiau rašydavau dainas, bet jų nepritaikydavau gitarai. Būdama 12-os metų pirmąkart tai padariau – pritaikiau kūrinį gitarai. Man labai patiko tas jausmas. Tuo metu pirmą kartą pagrojau dainą prieš klasę. Jaučiau norą pasidalinti savo kūryba ir emocijomis. Supratau, kad aš negaliu paleisti nei muzikos rašymo, nei jos atlikimo – labai tuos dalykus pamėgau.
– Kiek esate parašiusi muzikos kūrinių?
– Esu parašiusi labai daug – per 100. Labai dažnai rašau dainas, tiesa, ne visuomet jas išleidžiu. Dainų, kurias paruošiau klausyti kitiems, galima rasti mano jutubo kanale, pavadinimu „Mhyl“.
– Tai jūsų pseudonimas, tiesa?
– Taip. Aš visą laiką žinojau, kad man reikalingas pseudonimas. Šis pavadinimas man labai patinka, nes jeigu jį tęstume su „iu“, tai išeitų žodis, kuris labai panašus į „myliu“
– Apie ką dažniausiai dainuojate, kokias melodijas grojate?
– Apie žmones ir įvykius, kurie mane paveikia. Dažniausiai tie įvykiai arba žmonės sukelia stiprias emocijas: liūdina arba džiugina.
– O kokie tai būna žmonės arba įvykiai?
– Žmonės, kurie yra išskirtiniai, apie juos negaliu nustoti galvoti, nes jie kažkuo pasižymi. Jaučiu norą parašyti jiems dainą, kad visa tai nenugrimztų į užmarštį. Kalbant apie įvykius, tai yra tokios situacijos, apie kurias noriu papasakoti pasauliui. Dainose galiu pasikalbėti su kitais ir savimi.
– Ar turite autoritetų muzikos pasaulyje? O gal pati sau esate autoritetas?
– Tikrai nesakyčiau, kad pati sau esu autoritetas, bet tuo pat metu neturiu ir kitų autoritetų. Pradėjusi kurti turėjau. Tai buvo atlikėja, kuri kurdavo man labai patinkančias dainas. Supratau, kad jos yra labai paprastos, todėl ir aš galiu pamėginti kurti kažką panašaus. Tai buvo atradimas. Dabar kuriu tai, ką jaučiu, ir nesižvalgau į autoritetus.
– Ar karantinas, mokslai netrukdo kūrybai?
– Esu abiturientė, todėl reikia labai daug mokytis, ruoštis egzaminams, kūryba šiek tiek nukenčia, trūksta laiko kūrinius įrašyti, bet anksčiau to nebuvo. Po mokslų, sunkumų aš grįždavau namo ir atsipalaiduodavau kurdama. Beje, karantinas man labai padėjo – būtent jo metu atsirado daugiau laiko. Jį skiriu grojimui.
– Esate muzikos grupės „Neradau“ narė.
– Taip, susikūrėme tam, kad galėtume pagroti rugsėjo 1-ąją. Grupė liko. Regis, buvau pakviesta į ją, mes pradėjome kurti muziką, aranžuotes kitais instrumentais. Tiesa, karantino metu negalime susitikti. Bet planuojame pasirodyti menų festivaliuose.
– Ar esate apsisprendusi, ką studijuosite baigusi mokyklą?
– Taip, manau, kad stosiu į psichologiją, tačiau tikrai nenustosiu kurti muzikos studijuodama. Tiesa, jeigu nepavyks įstoti į psichologiją, toliau dirbsiu muzikos srityje.
– O kodėl būtent psichologija?
– Manau, kad tai pats įdomiausias dalykas, kurį atradau. Norisi kartu padėti ir kitiems žmonėms, nes ir šiuo metu kurdama muziką noriu, kad jiems kiltų gražių emocijų. Noriu, kad žmonės žinotų, jog jie ne vieni.
Anelė Matrosovaitė kuria apie žmones ir įvykius, kurie ją paveikia. Juozo Petkevičiaus nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Tauragės LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė, įkurta 1919 m. lapkričio 4 dieną, neseniai minėjo 101-ąsias metines. Planuota naujų narių priesaika bažnyčios skverelyje, paskelbus karantiną įvykti negalėjo. Tačiau šaulių pilietiškumo dvasios koronaviruso grėsmė nepalaužia – anot rinktinės vado Kęstučio Baužos, šaulys – tai tas žmogus, kuris visada pasiruošęs ginti Tėvynę, nesvarbu, kokia iškiltų grėsmė – ginkluotas priešas ar pandemija.
Liepos mėnesį į kelionę po Europą dviračiu išvykusi Monika Overlingytė jau savo namuose Lauksargiuose. Mergina viena savo dvirate transporto priemone įveikė virš 11 tūkst. kilometrų.
„Tauragės žinių“ žurnalistę Zenonas Radvila į jųdviejų su žmona Agota išpuoselėtą sodybą pasikvietė dar prieš paskelbiant antrąjį karantiną. Tautodailės meistras tikino norintis pasidalyti, ką jam pavyko nuveikti šiemet, kai pasaulį sukausčius pandemijai buvo atšauktos mugės, apribotos kelionės ir renginiai. Kuklumu pasižymintis menininkas neužsiminė, kad namuose jau turi įrengęs tikrą muziejų, o atvykus laukė dar viena staigmena – kaip tik lapkričio pirmąjį savaitgalį jiedu su žmona Agota minėjo auksinių vestuvių jubiliejų.
Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas Mindaugas Dikšaitis viešojoje erdvėje džiaugiasi ir žinia dalijasi su kitais: „Čia tas atvejis, kai Dievą mylintiems karantinas išeina į gera. Turbūt dvejus metus užtruko vertimas, redagavimas, skaitymas, redagavimas, maketavimas, redagavimas... Stojus karantinui atsirado daugiau galimybių paspartinti šios knygos gimimą lietuvių kalba, ir atspausdinta knyga pasiekė Tauragę“. O kalbama apie iš anglų kalbos verstą septynių istorikų knygą „Bažnyčios istorija“.
16-metė Meda Pikčiūnaitė šiais mokslo metais tapo Tauragės „Versmės“ gimnazijos mokinių prezidente. Bendraamžių pasitikėjimą įgavusi mergina pasakojo, su kokiais rūpesčiais susiduria moksleiviai ne tik Tauragėje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji turi palinkėjimą ir būsimam švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris netrukus turėtų būti patvirtintas po įvykusių Seimo rinkimų. „Tauragės žinioms“ ji kalbėjo, kad pandemijos, kuri sujaukė mūsų gyvenimus, akivaizdoje mokymo įstaigose itin svarbu palaikyti mokinių ir mokytojų draugiškumą bei toleranciją.
Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti. Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...