Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti. Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...
Kai atrakinama širdis
Apie projektą mintimis dalijasi Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos vadovė Jūratė Lazdauskienė:
„Susitikimai su Žydre ne vienam žmogui turbūt yra ypatingi. Man ji tarsi padėjo iš šalies pažvelgti į save. Buvau pakviesta į jos radijo laidą „Draugystė veža“. Po to susipažinau su Irmina. Buvau paprašyta ir sutikau tapti projekto atstove Tauragėje. Nes taip liepė širdis. Tokia buvo ir mūsų draugystės, ir mano sąsajų su projektu pradžia. Turas „Stiprybė tavyje“ man buvo iššūkis. Dabar aš jau žinau, kodėl taip sunkiai vyksta žmonių su negalia integracija į visuomenę – kur yra tik dokumentai, reglamentavimai ir nėra širdies, ten pokytis neįvyksta. Todėl labai džiaugiuosi, kad „Draugystė veža“ atvyko į Tauragę. Susirinko pakankamai daug žmonių, jie nenorėjo skirstytis po susitikimo. Džiaugiuosi, kad esu šio projekto dalis, ir tikiu, kad per laiką į jį pavyks įtraukti vis daugiau žmonių be negalios, kurie gali padėti ir moka draugauti. Kalbėjausi su Tauragės mokyklų vadovais apie tokių patirtinių susitikimų organizavimą mokyklose ir jų naudą. Dalis vadovų pritaria idėjai organizuoti tokį susitikimą mokyklų vadovams. Tai būtų puikus pasiruošimas 2024 metams, kai startuos įtraukusis ugdymas. Nes jei tu pats nepažįsti, nesi prisilietęs prie žmonių su negalia, tai ir nežinai, kaip tokį vaiką priimti į mokyklą. Gal tokiuose susitikimuose bus
atrakinta tavo širdis... Ir tada tu nebeieškosi priežasčių, kodėl negali neįgalaus vaiko priimti į savo mokyklą, o ieškosi galimybių, kaip tai padaryti. O tokie susitikimai kaip „Stiprybė tavyje“ ir moko teisingo bendravimo, pagarbos, susikalbėjimo, tikros draugystės. Šis turas padovanojo tauragiškiams kitokį matymą, o man – naujus draugus: gyvenimo namuose (apsaugotam būste) gyvenantį Edvardą ir jo draugę Žanetą. Susitikime Tauragėje Edvardas prasitarė svajojantis apie savo tapybos parodą, o Žaneta labai norėjo įsidarbinti. Dabar mes jau labai gražiai draugaujam – buvau pas juos svečiuose, esam susitarę dėl Žanetos darbo pokalbio (atrodo, turėtų pavykti), prie Edvardo svajonės išpildymo jau prisidėjo Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, kiti rėmėjai sutiko skirti parodai gražias erdves, aprūpino Edvardą priemonėmis. Su šia pora buvom Vilniuj. Edvardas pasiėmė profesinės mokyklos diplomą ir dabar jau svajoja mokytis virėjo profesijos. Dar turim bendrą idėją su Edvardu – jis galėtų mokykloje rengti autorines edukacijas ir užsidirbti. Žydrės šventi žodžiai: „Nereikia prasmingų dalykų daryti tyliai, nes geras pavyzdys užkrečia.“ Žinokit, tikrai užkrečia. Mano kolektyvas jau mato Edvardą kaip puikų Kalėdų senelį, susibūrė grupė moterų, norinčių Žanetai padėti pasijusti gražiai“.
Organizatoriai, partneriai džiūgauja
Viltingai apie projektą kalbėjo Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė: „Šią projekto „Draugystė veža“ formą vertinu tik teigiamai – kaip labai pozityvią, naujovišką, įdomią, profesionaliai parengtą ir tikrai veiksmingą. „Stiprybė tavyje“ renginiuose susitiko skirtingas negalias turintys žmonės, kurie rado bendrą kalbą ir įtraukė į diskusijas žiūrovus, ne tik nesukeldami gailesčio, bet dažnai apie problemas kalbėdami su humoru. Tai puiki priemonė žmonėms be negalios pažinti neįgaliuosius. Teko išgirsti daug teigiamų žiūrovų atsiliepimų apie šiuos gilų įspūdį palikusius patirtinius susitikimus. Ypač džiaugiamės, kad tarp turo lektorių buvo ir intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės, o institucinės globos vykdoma pertvarka perteikta visai kitaip – paprastam žmogui populiaria ir suprantama forma pasakojant apie besikeičiantį asmenų, palikusių globos namus ir pradėjusių gyventi grupiniuose gyvenimo namuose, dirbti socialinėse dirbtuvėse, gyvenimą.“
Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, turo informacinio partnerio, generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas dalijosi tokiais pamąstymais: „LRT – visuomeninis transliuotojas, skirtas visoms visuomenės grupėms. Todėl reikia stengtis, kad tos grupės bendradarbiautų, kad mažėtų atskirtis, o neįgalieji lengviau integruotųsi į visuomenę, būtų mažiau stigmatizuojami. Dažnai įsivaizduojam, kad tokie asmenys gyvena labai uždarą gyvenimą, niekur neina. Žmonės, sutikę juos gatvėje, pasimeta ir nežino, kaip elgtis. Norime, kad situacija keistųsi, kad pradėtume suprasti, jog fizinė ar psichinė negalia nėra kliūtis gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokį požiūrį reikia keisti. Projektas „Draugystė veža“ (organizuojamos akcijos, radijo laida), iš tiesų, tai sėkmingai daro. Atranda įdomių temų, pašnekovų, imasi tų temų, kurios nėra plačiai nagrinėjamos.“
„Dirbame su dukra kartu ir nuolatos gauname prašymų padėti, paremti. Deja, tikrai negalime visiems pagelbėti, bet kai dukra sulaukė skambučio iš iniciatyvos „Draugystė veža“ ir papasakojo man apie norą nuvežti į užsienį žmones su negalia stebėti „Eurovizijos“ finalo, nė kiek nesuabejojau, kad reikia padėti pildyti šių žmonių svajones, leisti pabūti nuostabioje muzikos šventėje ir pajusti vienybės su visa Europa džiaugsmą. Taip prasidėjo mūsų ir „Draugystė veža“ bendrystė. Daugelis turbūt yra matę filmą „Ypatingieji“, kuris jaudina iki sielos gelmių. O juk mes šalia turim nepaprastų žmonių, kuriuos Žydrė su savo komanda atranda ir rodo mums. Tai taip nuostabu. Tai didžiulė Dievo dovana. Juk mes ne kiekvienas sugebam tokius kilnius darbus daryti gyvai. Nuo tarybinių laikų „kitokie“ žmonės būdavo slepiami. Dabar yra tikrai tinkamas laikas jiems lygiomis teisėmis įsilieti į visuomenę. Todėl norisi tik dėkoti ir nusilenkti Žydrei už tai, ką ji daro. Tai džiaugiamės, jei nors kažkuo galime prisidėti prie šios gražios misijos. Manau, kad ir šiais metais organizuotas turas yra labai veiksminga priemonė, padedanti neįgaliesiems lengviau pasijusti visuomenės dalimi, o žmonėms be negalios – juos pažinti, susidraugauti. Labai reikalingi tokie gyvi susitikimai. „Draugystė veža“ virusas tikrai labai užkrečiamas. Mes juo taip pat užsikrėtę ir tikrai, jei mums seksis versle, ir ateityje neatsisakysime prisidėti prie šio viruso platinimo“, – jautriai kalbėjo vieno iš ilgamečių iniciatyvos „Draugystė veža“ rėmėjų atstovė Aurelija Gumbrevičienė.
Projekto dalyvių mintys
Aistė Krušinskaitė (juda vežimėliu): „Šis turas dar kartą padėjo įsitikinti, kaip svarbu yra bendrauti, pažinti ir dalintis. Kaip viskas tampa paprasčiau, kai supranti kitą, išmoksti juo tikėti ir pasitikėti. Kaip lengva gyventi neįkalintam stereotipų. Iš naujo atradau bendrystę su kolegomis. Atsitraukus trumpam nuo įsibėgėjusio gyvenimo už negalios ribų vėl sugrįžau į įdomių istorijų kupiną „Draugystė veža“ bendruomenės gyvenimą. Pažinau psichosocialinių ar intelekto sutrikimų turinčius naujus savo draugus. Taip pat iš naujo atradau savo puikiausią scenos partnerę Irmą Jokštytę. Tai mūsų naujas tandemas, kuriam aš prognozuoju labai sėkmingą ateitį Šis turas ypatingas tuo, kad tiek mums, tiek atėjusiems susitikti lieka lengvumo ir pilnatvės pojūtis. O matant iš po kaukių spindinčias klausytojų akis labai lengva dalintis savo istorijomis. Šypsenos matosi net ir nematant lūpų, juokas girdisi net kai jį mėginama nuslėpti. Nuotaika susitikimų metu kaskart užburdavo. Smagiausias momentas turbūt buvo tas, kai išvažiavę iš vieno susitikimo mes su Irma pasukome prieš eismą, o visa tai mačiusi iš paskos važiavusi Žydrė skambino mus sudrausminti ir sakė, kad kelyje mes nebūtinai esame „žvaigždės“.
Irma Jokštytė (neregė): „Turo metu kvietėme žmones ateiti į susitikimą. Tiesiog išgirsti kitą istoriją, pamatyti kitokį kūną ir kitokias galimybes. Aš daug ko išmokau ir atradau daug naujų draugų! O svarbiausia, pajutau, kad nesunku būti savimi ir nesunku būti atvirai. Kad ir kiek bekeliaučiau, kad ir kiek besutikčiau žmonių, aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, dažnai bijau pasirodyti silpna, bijau kažko nerasti ar nekontroliuoti situacijos. Bet kiekvieno tokio renginio metu šių baimių likdavo vis mažiau. Tai lyg mažytės arba kaip tik – labai didelės dovanos, kurias išsinešiau iš šių susitikimų. Dovana – keliaujant į susitikimo vietą susidurti su kliūtimis ir jas įveikti... Dovana – išgirsti gražų vaiko balsą, tariantį: „Tu labai graži“, o aš labai tikiu vaikais! Dovana – atsakyti į klausimą, kuris sujudina kažką giliai viduje ir verčia ieškoti atsakymo... Dovana – pažinti kitaip gyvenančius žmones ir pasiklausyti jų receptų, padedančių kovoti su sunkumais. Galiausiai dovana – jaustis laisvai, stipriai ir reikalingai. Taip, aš parašysiu knygą apie tai!“
Inga Filipovič (juda vežimėliu): „Šis turas suteikė man dar vieną šansą susitikti su draugais, kurie turi sveikatos sutrikimų, tačiau jų gyvenimas kupinas judėjimo, veržlumo ir ambicijų. Visi mes skirtingi ir „kabinamės į gyvenimą“ savaip. Jei manęs Žydrė nebūtų paklaususi apie tai, kaip kvėpuoju, tikriausiai net nebūčiau užsiminus ir net pagalvojus, kad tai yra svarbu. Kvėpuoja visi ir niekas apie tai nesusimąsto. Taip pat kaip ir vaikštantis nemąsto, kaip jis eina – eina ir tiek. Nuo nuotaikos priklauso eisena, nuo reikalo – jos tempas. Aš anksčiau mąstydavau apie tai, kaip turėčiau įkvėpti ir kaip reiktų teisingai iškvėpti. Dabar gyvenu laisvai... Irma ir Aistė nemažai papasakojo savo „išdaigų“, kurios kažkuriuo metu gal nebuvo juokingos. Mano gyvenime tokių kuriozų daug ir atėjus laikui galbūt kam papasakosiu, kaip mane važiuojančią vežimėliu stabdė policija (už greičio viršijimą) ir t.t. Kad tik būtų daugiau laiko...“
Sandra Ragaišytė (mažaūgė): „Vien jau turo pavadinimas suteikia stiprybės, o neįgaliajam tai yra tikrai labai daug. Aš turo metu labai išlaisvėjau. Regis, ir nebuvau labai kukli, bet kai reikėjo prieš auditoriją pasidalinti savo istorija, supratau, kad tai yra sunku. Visada išklausau kitus, kai reikia – patariu. O štai pačiai atsiverti prieš kitus tikrai buvo nelengva. Bet nėra nieko neįmanomo. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad su draugais ir atėjusiais žiūrovais galėjau pasidalinti savo istorija. Labai noriu tikėti, kad galbūt kažkam tai bus naudinga. Galbūt išlaisvės kaip ir aš. Reikia nepamiršti apie tai kuo dažniau kalbėti. Šis turas jau pasibaigė, bet reikia kažkokio tęstinumo. Nes jis buvo tikra „bomba“, susprogdinusi visus nusistovėjusius suvokimus apie negalią. Bent jau didžiąją dalį – tai tikrai. Noriu palinkėti visiems – niekada nepasiduokite, neleiskite kitiems nuspręsti, kas jūs esate. Niekada nepraraskite tikėjimo ir visada šypsokitės – juk tuomet pasaulis tampa daug gražesnis. Net ir tada, kai liūdna ar skauda. Tikėkite, kad rytoj bus geriau.“
Reda Aurylaitė (mažaūgė): „Renginyje Marijampolėje supratau, kad nors esu pratusi kalbėti prieš auditoriją, bet mane aplankė gana stiprus jaudulys. Džiaugiuosi susitikimu su seniai matytais žmonėmis, mane sujaudino jų istorijos, labai tikiuosi, kad ir mano istorija kažką įkvėpė. Ačiū už gražų projektą!“
Rūta Kupčinskaitė (juda vežimėliu): „Labai smagu turo metu buvo susitikti su senais draugais, susipažinti su naujais žmonėmis, virtualius santykius paversti realiais, parodyti, kad esam labai draugiški ir vieningi – tikrai ne „urviniai“ su savo negaliom. Tokia galimybė visada „veža“ ir žavi. Džiaugiuosi tuo, jog man buvo leista kritikuoti sąvoką „sveiki ir neįgalūs“. Noriu tikėti, kad bėgant laikui toks palyginimas visai išnyks, nes neįgalūs neserga – jie tik gyvena su negalia. Šie susitikimai buvo labai naudingi ir dukrelei Miglei – dabar ji žino, jog Barbė be kojos yra Roberta, todėl ir neleidžia jos suremontuoti. Miglė dabar labai noriai mokosi gestų klabos, o einant pasivaikščioti kritikuoja miesto gatves dėl takų taktiliniu paviršiumi nebuvimo. Sako: „Jei atvažiuos pas mus Irma, tai niekaip nesupras, kaip čia reikia eiti.“ Turas buvo savotiškas šou, bet dėl tokių renginių žmonės daugiau sužino. O mes, neįgalieji, tiesiog norim lygybės ir norim būti pilnaverčiai visuomenės nariai. Noriu palinkėti – daugiau drąsos visiems ir su visais, nesvarbu, apie ką kalbėtume, tiesiog būkime drąsūs ir atviri bei nebijokime pažinti.“
Tadas Bartaševičius (Rūtos vyras): „Turas suteikė progą pamatyti visų draugų gyvenimą iš arčiau – kiek jie daug pasiekė dėl savo užsispyrimo, taip pat tai buvo puiki proga parodyti, kad galime visi vienodai gyventi pilnavertiškoje visuomenėje. Ko aš išmokau turo metu? Drąsiai išsakyti, kas yra tikras vyriškumas. „Jėga ne raumeny, o omeny“! Nebijau plaukti prieš srovę – esu nestandartinis. Kokią moterį turi turėti „tikras“ vyras? Manekenę ir būtinai gražesnę už draugo. Man tikras vyriškumas – tai būti su tokiu žmogumi, su kuriuo iš tikrųjų jautiesi laimingas. Sunkiausia susitikimuose buvo kalbėti apie šeimą. Nes mes esame tokie patys kaip ir visi kiti, tik kad gyvename truputį su „privilegijom“ – juk ne kiekvienuose namuose gali rasti 4 vežimus, kuriais gali naudotis visi šeimos nariai. Mes nesame išskirtiniai, bet mūsų veiklos ir pasaulio matymas skiriasi. Tad gal todėl mes atrodom visiems tokie ypatingi. Tikiu, kad ši nepakartojama kompanija, su kuria keliavome turo metu, niekur nedings, ir toliau galėsime vieni kitais pasikliaut, kada tik reikės.“
