„Draugystė veža“ turas susprogdino visus nusistovėjusius suvokimus apie negalią
Įkelta:
2020-11-02
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka
,
Nuotrauka

Iniciatyvos „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ baigėsi. Buvo daug juoko, po to apsikabinimų, o po to ir ašarų suvokus, kad reikia atsisveikinti.  Bet kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Turo sumanytoja Žydrė Gedrimaitė, matydama žmonių, atėjusių į renginius, reakcijas ir išgirdusi partnerių, rėmėjų ir dalyvių atsiliepimus, sako esanti u laimingas žmogus. „Draugystė veža“ organizatoriai sako: „Iki kitų kartų. Mes dar tikrai draugausim...“ ir dalijasi mintimis žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad turas įvyko, supurtė ir suartino...

Kai atrakinama širdis

Apie projektą mintimis dalijasi Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos vadovė Jūratė Lazdauskienė:
„Susitikimai su Žydre ne vienam žmogui turbūt yra ypatingi. Man ji tarsi padėjo iš šalies pažvelgti į save. Buvau pakviesta į jos radijo laidą „Draugystė veža“. Po to susipažinau su Irmina. Buvau paprašyta ir sutikau tapti projekto atstove Tauragėje. Nes taip liepė širdis. Tokia buvo ir mūsų draugystės, ir mano sąsajų su projektu pradžia. Turas „Stiprybė tavyje“ man buvo iššūkis. Dabar aš  jau žinau, kodėl taip sunkiai vyksta žmonių su negalia integracija į visuomenę – kur yra tik dokumentai, reglamentavimai ir nėra širdies, ten pokytis neįvyksta. Todėl labai džiaugiuosi, kad „Draugystė veža“ atvyko į Tauragę. Susirinko pakankamai daug žmonių, jie nenorėjo skirstytis po susitikimo. Džiaugiuosi, kad esu šio projekto dalis, ir tikiu, kad per laiką į jį pavyks įtraukti vis daugiau žmonių be negalios, kurie gali padėti ir moka draugauti. Kalbėjausi su Tauragės mokyklų vadovais apie tokių patirtinių susitikimų organizavimą mokyklose ir jų naudą. Dalis vadovų pritaria idėjai organizuoti tokį susitikimą mokyklų vadovams. Tai būtų puikus pasiruošimas 2024 metams, kai startuos įtraukusis ugdymas. Nes jei tu pats nepažįsti, nesi prisilietęs prie žmonių su negalia, tai ir nežinai, kaip tokį vaiką priimti į mokyklą. Gal tokiuose susitikimuose bus

Nuotrauka

atrakinta tavo širdis... Ir tada tu nebeieškosi priežasčių, kodėl negali neįgalaus vaiko priimti į savo mokyklą, o ieškosi galimybių, kaip tai padaryti. O tokie susitikimai kaip „Stiprybė tavyje“ ir moko teisingo bendravimo, pagarbos, susikalbėjimo, tikros draugystės. Šis turas padovanojo tauragiškiams kitokį matymą, o man – naujus draugus: gyvenimo namuose (apsaugotam būste) gyvenantį Edvardą ir jo draugę Žanetą. Susitikime Tauragėje Edvardas prasitarė svajojantis apie savo tapybos parodą, o Žaneta labai norėjo įsidarbinti. Dabar mes jau labai gražiai draugaujam – buvau pas juos svečiuose, esam susitarę dėl Žanetos darbo pokalbio (atrodo, turėtų pavykti), prie Edvardo svajonės išpildymo jau prisidėjo Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas, kiti rėmėjai sutiko skirti parodai gražias erdves, aprūpino Edvardą priemonėmis. Su šia pora buvom Vilniuj. Edvardas pasiėmė profesinės mokyklos diplomą ir dabar jau svajoja mokytis virėjo profesijos. Dar turim bendrą idėją su Edvardu – jis galėtų mokykloje rengti autorines edukacijas ir užsidirbti. Žydrės šventi žodžiai: „Nereikia prasmingų dalykų daryti tyliai, nes geras pavyzdys užkrečia.“ Žinokit, tikrai užkrečia. Mano kolektyvas jau mato Edvardą kaip puikų Kalėdų senelį, susibūrė grupė moterų, norinčių Žanetai padėti pasijusti gražiai“.

Organizatoriai, partneriai džiūgauja

Viltingai apie projektą kalbėjo Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Eglė Čaplikienė: „Šią projekto „Draugystė veža“ formą vertinu tik teigiamai – kaip labai pozityvią, naujovišką, įdomią, profesionaliai parengtą ir tikrai veiksmingą. „Stiprybė tavyje“ renginiuose susitiko skirtingas negalias turintys žmonės, kurie rado bendrą kalbą ir įtraukė į diskusijas žiūrovus, ne tik nesukeldami gailesčio, bet dažnai apie problemas kalbėdami su humoru. Tai puiki priemonė žmonėms be negalios pažinti neįgaliuosius. Teko išgirsti daug teigiamų žiūrovų atsiliepimų apie šiuos gilų įspūdį palikusius patirtinius susitikimus. Ypač džiaugiamės, kad tarp turo lektorių buvo ir intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės, o institucinės globos vykdoma pertvarka perteikta visai kitaip – paprastam žmogui populiaria ir suprantama forma pasakojant apie besikeičiantį asmenų, palikusių globos namus ir pradėjusių gyventi grupiniuose gyvenimo  namuose, dirbti socialinėse dirbtuvėse, gyvenimą.“

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, turo informacinio partnerio, generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas dalijosi tokiais pamąstymais: „LRT – visuomeninis transliuotojas, skirtas visoms visuomenės grupėms. Todėl reikia stengtis, kad tos grupės bendradarbiautų, kad mažėtų atskirtis, o neįgalieji lengviau integruotųsi į visuomenę, būtų mažiau stigmatizuojami. Dažnai įsivaizduojam, kad tokie asmenys gyvena labai uždarą gyvenimą, niekur neina. Žmonės, sutikę juos gatvėje, pasimeta ir nežino, kaip elgtis. Norime, kad situacija keistųsi, kad pradėtume suprasti, jog fizinė ar psichinė negalia nėra kliūtis gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokį požiūrį reikia keisti. Projektas „Draugystė veža“ (organizuojamos akcijos, radijo laida), iš tiesų, tai sėkmingai daro. Atranda įdomių temų, pašnekovų, imasi tų temų, kurios nėra plačiai nagrinėjamos.“

Nuotrauka

„Dirbame su dukra kartu ir nuolatos gauname prašymų padėti, paremti. Deja, tikrai negalime visiems pagelbėti, bet kai dukra sulaukė skambučio iš iniciatyvos „Draugystė veža“ ir papasakojo man apie norą nuvežti į užsienį žmones su negalia stebėti „Eurovizijos“ finalo, nė  kiek nesuabejojau, kad reikia padėti pildyti šių žmonių svajones, leisti pabūti nuostabioje muzikos šventėje ir pajusti vienybės su visa Europa džiaugsmą. Taip prasidėjo mūsų ir „Draugystė veža“ bendrystė. Daugelis turbūt yra matę filmą „Ypatingieji“, kuris jaudina iki sielos gelmių. O juk mes šalia turim nepaprastų žmonių, kuriuos Žydrė su savo komanda atranda ir rodo mums. Tai taip nuostabu. Tai didžiulė Dievo dovana. Juk mes ne kiekvienas sugebam tokius kilnius darbus daryti gyvai. Nuo tarybinių laikų „kitokie“ žmonės būdavo slepiami. Dabar yra tikrai tinkamas laikas jiems lygiomis teisėmis įsilieti į visuomenę. Todėl norisi tik dėkoti ir nusilenkti Žydrei už tai, ką ji daro. Tai džiaugiamės, jei nors kažkuo galime prisidėti prie šios gražios misijos. Manau, kad ir šiais metais organizuotas turas yra labai veiksminga priemonė, padedanti neįgaliesiems lengviau pasijusti visuomenės dalimi, o žmonėms be negalios – juos pažinti, susidraugauti. Labai reikalingi tokie gyvi susitikimai. „Draugystė veža“ virusas tikrai labai  užkrečiamas. Mes juo taip pat užsikrėtę ir tikrai, jei mums seksis versle, ir ateityje neatsisakysime prisidėti prie šio viruso platinimo“,  – jautriai kalbėjo vieno iš ilgamečių iniciatyvos „Draugystė veža“ rėmėjų atstovė Aurelija Gumbrevičienė.

Projekto dalyvių mintys

Aistė Krušinskaitė (juda vežimėliu): „Šis turas dar kartą padėjo įsitikinti, kaip svarbu yra bendrauti, pažinti ir dalintis. Kaip viskas tampa paprasčiau, kai supranti kitą, išmoksti juo tikėti ir pasitikėti. Kaip lengva gyventi neįkalintam stereotipų. Iš naujo atradau bendrystę su kolegomis. Atsitraukus trumpam nuo įsibėgėjusio gyvenimo už negalios ribų vėl sugrįžau į įdomių istorijų kupiną „Draugystė veža“ bendruomenės gyvenimą. Pažinau psichosocialinių ar intelekto sutrikimų turinčius naujus savo draugus. Taip pat iš naujo atradau savo puikiausią scenos partnerę Irmą Jokštytę. Tai mūsų naujas tandemas, kuriam aš prognozuoju labai sėkmingą ateitį Šis turas ypatingas tuo, kad tiek mums, tiek atėjusiems susitikti lieka lengvumo ir pilnatvės pojūtis. O matant iš po kaukių spindinčias klausytojų akis labai lengva dalintis savo istorijomis. Šypsenos matosi net ir nematant lūpų, juokas girdisi net kai jį mėginama nuslėpti. Nuotaika susitikimų metu kaskart užburdavo. Smagiausias momentas turbūt buvo tas, kai išvažiavę iš vieno susitikimo mes su Irma pasukome prieš eismą, o visa tai mačiusi iš paskos važiavusi Žydrė skambino mus sudrausminti ir sakė, kad kelyje mes nebūtinai esame „žvaigždės“.

Irma Jokštytė (neregė): „Turo metu kvietėme žmones ateiti į susitikimą. Tiesiog išgirsti kitą istoriją, pamatyti kitokį kūną ir kitokias galimybes. Aš daug ko išmokau ir atradau daug naujų draugų! O svarbiausia, pajutau, kad nesunku būti savimi ir nesunku būti atvirai. Kad ir kiek bekeliaučiau, kad ir kiek besutikčiau žmonių, aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, dažnai bijau pasirodyti silpna, bijau kažko nerasti ar nekontroliuoti situacijos. Bet kiekvieno tokio renginio metu šių baimių likdavo vis mažiau. Tai lyg mažytės arba kaip tik – labai didelės dovanos, kurias išsinešiau iš šių susitikimų. Dovana – keliaujant į susitikimo vietą susidurti su kliūtimis ir jas įveikti... Dovana – išgirsti gražų vaiko balsą, tariantį: „Tu labai graži“, o aš labai tikiu vaikais! Dovana – atsakyti į klausimą, kuris sujudina kažką giliai viduje ir verčia ieškoti atsakymo... Dovana – pažinti kitaip gyvenančius žmones ir pasiklausyti jų receptų, padedančių kovoti su sunkumais. Galiausiai dovana – jaustis laisvai, stipriai ir reikalingai. Taip, aš parašysiu knygą apie tai!“

Nuotrauka


Inga Filipovič (juda vežimėliu): „Šis turas suteikė man dar vieną šansą susitikti su draugais, kurie turi sveikatos sutrikimų, tačiau jų gyvenimas kupinas judėjimo, veržlumo ir ambicijų. Visi mes skirtingi ir „kabinamės į gyvenimą“ savaip. Jei manęs Žydrė nebūtų paklaususi apie tai, kaip kvėpuoju, tikriausiai net nebūčiau užsiminus ir net pagalvojus, kad tai yra svarbu. Kvėpuoja visi ir niekas apie tai nesusimąsto. Taip pat kaip ir vaikštantis nemąsto, kaip jis eina – eina ir tiek. Nuo nuotaikos priklauso eisena, nuo reikalo – jos tempas. Aš anksčiau mąstydavau apie tai, kaip turėčiau įkvėpti ir kaip reiktų teisingai iškvėpti. Dabar gyvenu laisvai... Irma ir Aistė nemažai papasakojo savo „išdaigų“, kurios kažkuriuo metu gal nebuvo juokingos. Mano gyvenime tokių kuriozų daug ir atėjus laikui galbūt kam papasakosiu, kaip mane važiuojančią vežimėliu stabdė policija (už greičio viršijimą) ir t.t. Kad tik būtų daugiau laiko...“

Sandra Ragaišytė (mažaūgė): „Vien jau turo pavadinimas suteikia stiprybės, o neįgaliajam tai yra tikrai labai daug. Aš turo metu labai išlaisvėjau. Regis, ir nebuvau labai kukli, bet kai reikėjo prieš auditoriją pasidalinti savo istorija, supratau, kad tai yra sunku. Visada išklausau kitus, kai reikia – patariu. O štai pačiai atsiverti prieš kitus tikrai buvo nelengva. Bet nėra nieko neįmanomo. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad su draugais ir atėjusiais žiūrovais galėjau pasidalinti savo istorija. Labai noriu tikėti, kad galbūt kažkam tai bus naudinga. Galbūt išlaisvės kaip ir aš. Reikia nepamiršti apie tai kuo dažniau kalbėti. Šis turas  jau pasibaigė, bet reikia kažkokio tęstinumo. Nes jis buvo tikra „bomba“, susprogdinusi visus nusistovėjusius suvokimus apie negalią. Bent jau didžiąją  dalį – tai tikrai.  Noriu palinkėti visiems – niekada nepasiduokite, neleiskite kitiems nuspręsti, kas jūs esate. Niekada nepraraskite tikėjimo ir visada šypsokitės – juk tuomet pasaulis tampa daug gražesnis. Net ir tada, kai liūdna ar skauda. Tikėkite, kad rytoj bus geriau.“

Reda Aurylaitė (mažaūgė): „Renginyje Marijampolėje supratau, kad nors esu pratusi kalbėti prieš auditoriją, bet mane aplankė gana stiprus jaudulys. Džiaugiuosi susitikimu su seniai matytais žmonėmis, mane sujaudino jų istorijos, labai tikiuosi, kad ir mano istorija kažką įkvėpė. Ačiū už gražų projektą!“
 

Rūta Kupčinskaitė (juda vežimėliu): „Labai smagu turo metu buvo susitikti su senais draugais, susipažinti su naujais žmonėmis, virtualius santykius paversti realiais, parodyti, kad esam labai draugiški ir vieningi – tikrai ne  „urviniai“ su savo negaliom. Tokia galimybė visada „veža“ ir žavi. Džiaugiuosi tuo, jog man buvo leista kritikuoti sąvoką „sveiki ir neįgalūs“. Noriu tikėti, kad bėgant laikui toks palyginimas visai išnyks, nes neįgalūs neserga – jie  tik gyvena su negalia. Šie susitikimai buvo labai naudingi ir dukrelei Miglei –  dabar ji žino, jog Barbė be kojos yra Roberta, todėl ir neleidžia jos suremontuoti. Miglė dabar labai noriai mokosi gestų klabos, o einant pasivaikščioti kritikuoja miesto gatves dėl takų taktiliniu paviršiumi nebuvimo. Sako: „Jei atvažiuos pas mus Irma, tai niekaip nesupras, kaip čia reikia eiti.“ Turas buvo savotiškas šou, bet dėl tokių renginių žmonės daugiau sužino. O mes, neįgalieji, tiesiog norim lygybės ir norim būti pilnaverčiai visuomenės nariai. Noriu palinkėti – daugiau drąsos visiems ir su visais, nesvarbu, apie ką kalbėtume, tiesiog būkime drąsūs ir atviri bei nebijokime pažinti.“

Tadas Bartaševičius (Rūtos vyras): „Turas suteikė progą pamatyti visų draugų gyvenimą iš arčiau – kiek jie daug pasiekė dėl savo užsispyrimo, taip pat tai buvo puiki proga parodyti,  kad galime visi vienodai gyventi pilnavertiškoje visuomenėje. Ko aš išmokau turo metu? Drąsiai išsakyti,  kas yra tikras vyriškumas. „Jėga ne raumeny, o omeny“! Nebijau plaukti prieš srovę – esu nestandartinis. Kokią moterį turi turėti „tikras“ vyras? Manekenę ir būtinai gražesnę už draugo. Man tikras vyriškumas – tai būti su tokiu žmogumi, su kuriuo iš tikrųjų jautiesi laimingas. Sunkiausia susitikimuose buvo kalbėti apie šeimą. Nes mes esame tokie patys kaip ir visi kiti, tik kad gyvename truputį su „privilegijom“  – juk ne kiekvienuose namuose gali rasti 4 vežimus, kuriais gali naudotis visi šeimos nariai. Mes nesame išskirtiniai, bet mūsų veiklos ir pasaulio matymas skiriasi. Tad gal todėl mes atrodom visiems tokie ypatingi. Tikiu, kad ši nepakartojama kompanija, su kuria keliavome turo metu, niekur nedings, ir toliau galėsime vieni kitais pasikliaut, kada tik reikės.“

Nuotrauka
margis
Valdo Latožos nuotraukos
Įkelta:
2024-03-04
Tokios žinios, ko gero, laukė ne viena tauragiškių šeima, auginanti mažamečius. Po kelerių metų pertraukos, sunkios ligos ir ilgo gydymo į darbą sugrįžta gydytojas Eugenijus Margis.
Nuotrauka
genute
Autoriaus ir Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-02-06
Apie Gonovaitę Urmonaitę rašyti – ir kančia, ir malonumas: malonumas tas, kad tą žmogų pažįstu jau 45 metus (tiek, kiek ji gyvena Tauragėje), o kančia ta, kad vis tiek šios spalvingos asmenybės man nepavyks visapusiškai atskleisti. Žinodamas jos nestandartinius sprendimus scenoje ir gyvenime, pats jaučiuosi labai standartinis žurnalistas, kuriam lengviausia būtų tiesiog apžvelgti Genovaitės (arba kaip Andrius Naraškevičiukas sakydavo Genūūūtės) nueitą kelią Tauragėje: atvažiavo, įsidarbino, režisavo, skaitė poeziją, pati vaidino, rašė knygas, rengė festivalius, kraštiečių susitikimus, dirbo mokytoja... Ir tai būtų aišku, suprantama, išbandyta, patikrinta. Bet juk čia Genūūūūtė!
Nuotrauka
inga
Inesos Vaigauskienės nuotrauka
Įkelta:
2023-12-19
Nuo spalio pirmosios Tauragės kultūros centre darbus pradėjo kultūrinių renginių organizatorė-jaunimo koordinatorė Inga Tubutytė. Tauragiškė kviečia jaunimą drąsiai kreiptis į ją ir siūlyti savo idėjas bei išsakyti norus, pastebėjimus, kokių renginių trūksta Tauragėje.
Nuotrauka
irina
Irinos Sadauskienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-12-18
Kalbėti su Irina nuostabiai paprasta ir įdomu. Ji turi tiek daug ką pasakoti! Irina iš tų žmonių, kurie ne tik daug kuo domisi, turi sukaupusi daug žinių, bet ir turi noro visu tuo savo turtu dalintis. Sako, kad tokie žmonės būtų geri mokytojai... Nors dirba mokykloje, Irina – ne mokytoja. Vis dėlto savo žiniomis dosniai dalijasi su visais, kurie nori klausytis. Kaip jai pavyko suderinti tris didžiausius savo norus: norą keliauti, norą mokytis ir norą pasakoti istorijas?
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidama 61-uosius metus mirė bibliotekos direktorė Meilutė Parnarauskienė. Šią skaudžią netekties valandą bibliotekos kolektyvas nuoširdžiai užjaučia Meilutės Parnarauskienės artimuosius.
Nuotrauka
jankauskas
J. Jankausko asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-02
Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo gyventojas Jonas Jankauskas bene visą gyvenimą užsiima amatais. 67-erių amatininko darbai, pristatyti ir konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“, puošia ne tik Skaudvilės kraštą, bet iškeliauja ir į svečias šalis. Liaudies meno puoselėtojas teigia, kad menas ir amatai jį lydėjo nuo mažų dienų, o naujų idėjų kūriniams nestokoja – tik spėk suktis.  
Nuotrauka
Mokytoja
Paulinos Reketytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 5-oji – Tarptautinė mokytojų diena. Proga ne tik skirti sveikinimo žodį, bet ir pasikalbėti apie iššūkius, su kuriais susiduria mokytojas. Švietimo sistema išgyvena sudėtingą laikotarpį, nesibaigiančios reformos atneša ne tik teigiamų pokyčių, bet ir sumaišties. Prieš porą savaičių įspėjamajame streike dalyvavę pedagogai šiandien pradeda protesto akciją, kurios trukmė dar neaiški. Bet aiškūs mokytojų reikalavimai – jie nori kokybiškesnių darbo sąlygų, mažesnių klasių, oresnio atlyginimo. Kas bevyktų švietimo sistemoje, mokytojas visada galvoja apie vaiką. Su džiaugsmu apie darbą kalba Skaudvilės gimnazijos priešmokyklinio ugdymo mokytoja Violeta Verpečinskienė, jau skaičiuojanti 34-us darbo metus mokykloje ir dalijasi įžvalgomis apie mokytojo kasdienybę, pokyčius ir iššūkius
Nuotrauka
pukeliene
Raimondos Alysienės nuotrauka 
Įkelta:
2023-09-01
Jovarų pagrindinės mokyklos direktorei Janinai Pukelienei šis rugsėjis mokykloje – jau 22-asis. Nuo praėjusių metų gruodžio direktorės pareigas einanti pedagogė sutiko pasidalinti mintimis apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius. Bet pirmiausia pasidžiaugė savo mokyklos bendruomene, ypač administracijos darbuotojais: jie nuostabūs – kantrūs ir besišypsantys. 
Nuotrauka
nuotrauka
Valdo Kilpio nuotrauka
Įkelta:
2023-06-24
„Fizinis panašumas yra viena, bet mes – skirtingi žmonės“, – sako Vlado Putvinskio-Pūtvio provaikaitis Stasys Pūtvis, bet žvelgdamas į jį išties gali pamanyti, kad sutikai ano meto bajorą, dvarininką, visuomenės ir kultūros veikėją, rašytoją, knygnešį, žuvininkystės pradininką Lietuvoje, vieną iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėją bei ideologą.
Nuotrauka
lidija
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2023-06-03
Lidiją Šeputis Žygaičių seniūnijos gyventojai puikiai pažįsta – ji nuo 1983 m. dirbo Žygaičių ambulatorijoje sesele. 67-erių moteriai visą gyvenimą buvo svarbiausia buvo padėti žmonėms. Tokio darbštaus, atsakingo ir pareigingo žmogaus sunku nepastebėti – žygaitiškiai net teikė jos kandidatūrą Tauragės garbės piliečio vardui gauti. Į Lietuvą Lidiją atvedė meilė lietuviui Algimantui. Iš pradžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – trukdė kalbos barjeras, nepažįstama aplinka, bet po truputį moteris įsikūrė, pelnė žmonių pasitikėjimą ir meilę
Nuotrauka
nuotrauka
Povilo Naujoko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-30
Tauragiškis Povilas Naujokas socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi kvapą gniaužiančiomis gamtos nuotraukomis, netrūksta ir mylimos Tauragės vaizdų, akimirkų iš kelionių. Paauglystėje pradėjęs fotografuoti, nors ir buvo padaręs nemažą pertrauką, jis vėl sugrįžo prie savo pomėgio. Fotografas labiausiai mėgsta fiksuoti gamtą ir gyvūnus.
Nuotrauka
nuotrauka
Mindaugo Černecko nuotrauka
Įkelta:
2023-04-29
Kada, jei ne dabar, džiaugtis ir didžiuotis savo kraštu, kūrybingais jo žmonėmis, nešančiais meno šviesą mums visiems? Juk šiemet esame Lietuvos kultūros sostinė. Viena tokių šviesulių – menininkė, dailės ir technologijų mokytoja Vida Karbauskienė, kurios darbų paroda „Kodėl? ESU“ užvakar atidaryta Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Edukacijų centre. Vida užduoda klausimą žodžiu, o atsakymą pateikia dailės kalba. Skaitytojų dėmesiui – interviu su autore.
Nuotrauka
juozas
Juozo Petkevičiaus asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-04-10
Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ ketverius metus dirbantis fotografas Juozas Petkevičius kilęs iš legendomis apipinto Šilavoto kaimo Prienų rajone. Ar meno magija jį užbūrė nuo vaikystės, o galbūt užkrėtė mamos, mėgusios fotografuoti, pavyzdys? Pokalbis su Juozu – apie pažintį su fotografija, siekį gilintis į jos istoriją ir apie kasdienybę muziejuje.   
Nuotrauka
Zavinta
Įkelta:
2023-04-09
Tikinčiųjų ir ne tik jų laukiamos šv. Velykos – jau poryt. Šeimos džiaugsis buvimu kartu – eis į bažnyčią, sės prie vaišių stalų, ridens margučius. Prisimins tradicijas, tačiau neapsieis ir be naujovių. Štai Žavintos Kvederienės šeimos stalą papuoš ne tik pagal senovinį močiutės receptą iškepti grybukai, bet ir meniškai pačios Žavintos rankomis dekoruoti sausainiai – kiškučiai, žąsys ar avelės. Tokie sausainiai, kaip ir kiti jos kepiniai, papuoš ir ne vienos tauragiškių šeimos stalą.  
Nuotrauka
sokiai
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-28
Šiaulių arenoje surengtame Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate tauragiškių Agotos Marozaitės ir Mato Paupario pora, atstovaujanti šokių klubui „Dance life“ jaunių klasėje Lotynų Amerikos šokių programoje tapo vicečempionais ir į Tauragę parvežė sidabro medalius. „Dance life“ klubui tai pirmasis tokio aukšto lygio įvertinimas. Kaip tie medaliai „nukalami“, papasakojo klubo treneris Justas Bareišis. 
Nuotrauka
rindokas
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-03-23
Netekome dar vieno narsaus, atkaklaus, Lietuvą mylėjusio mūsų tautos tragedijos liudininko. 
Nuotrauka
vigantas
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2023-03-13
Kovo 13-ąją į Amžinybę išėjo Tauragės liaudies teatro aktorius, buvęs Tauragės kultūros centro darbuotojas Vigantas Užmiškis.
Nuotrauka
nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2023-03-12
Paveikslai, iš kurių sklinda dvasios ramybė, šiluma, ypatingas gamtos pojūtis. Tokia paroda, pavadinta „Gamtos spalvos“, ką tik galėjo grožėtis Skaudvilės kultūros namų lankytojai. Autorė Justina Šemeklienė atvira: tapyba jai – poilsis, nusiraminimas, meditacija.
Nuotrauka
nuotrauka
Daivos Genienės asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-03-05
Tauragės visuomenės sveikatos biuro vadovė Daiva Genienė tauragiškiams pažįstama kaip sveikos gyvensenos propaguotoja, žygių su šiaurietiškomis lazdomis vadovė, renginių vedėja. Išleisdama savo eilėraščių knygą ji atskleidė dar vieną savo asmenybės pusę. „Kai eilių priguldyti pilni stalčiai, natūraliai kyla mintis guldyti juos tvarkingiau, pavyzdžiui, feisbuke, su žyma „tik draugams“. Kai eilėraščiai suranda savo skaitytoją, sukelia diskusijas, dovanoja grįžtamąjį ryšį, kažką padrąsina, kažką įkvepia – aplanko drąsa išleisti knygą“, – sako ji.