Viena dviračiu 5000 kilometrų įveikusi lauksargiškė džiaugiasi kiekvienu kelyje sutinkamu žmogumi
Įkelta:
2020-09-17
Nuotrauka
Aprašymas

Mursijos regionas (Ispanija). Monikos Overlingytės asmeninio albumo nuotrauka (palmės)

 

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Nakvynė Andalūzijos regione (Ispanija). Monikos Overlingytės asmeninio albumo nuotrauka (palapinė)

 

 

 

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Ksabija, Alikantės provincija (Ispanija). Monikos Overlingytės asmeninio albumo nuotrauka (vandenynas)

,
Nuotrauka
Aprašymas

Gibraltaro sąsiaurį Monika pasiekė rugsėjo 5-ąją. Monikos Overlingytės asmeninio albumo nuotrauka

 

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Ant jaunos moters dviračio telpa visi kelionei būtini daiktai, kuriuos ji vežasi drėgmei atspariuose krepšiuose. Monikos Overlingytės asmeninio albumo nuotrauka

margarita@taurageszinios.lt
A
A

Yra žmonių, kurie savo charakterį mėgsta grūdinti iššūkiais. Leidžiasi į žygius, pradeda laikytis dietos, kopia į kalnus, renka kelių tūkstančių dalių dėlionę. Lauksargiškė Monika Overlingytė nutarė dviračiu pasivažinėti po Europą ir pasiekti Gibraltaro sąsiaurį. Į kelionę nutarė leistis vienut vienutėlė. Šiandien, penktadienį, jums skaitant šį straipsnį, jauna moteris jau turėtų būti pasiekusi savo tikslą – įveikusi 5000 kilometrų, ir minti dviračiu atgal namo, į Lauksargius.

Tokia kelionė – ne pirma

Antradienį, Monikai šnekantis su šių eilučių autore, iki Gibraltaro sąsiaurio buvo likę apie pora šimtų kilometrų. Programėle „Messenger“ paskambinome jaunai moteriai, tuo metu viešėjusiai Malagoje (pietų Ispanijos uostamiestyje). Moteris per 51 dieną dviračiu buvo pervažiavusi dvylika valstybių, įveikusi 4800 kilometrų.

Kaip kilo mintis leistis į tokią tolimą kelionę?

– Pernai, kelionės į Graikiją metu. Iš Lauksargių leidausi dviračiu į Salonikus (pietinė Graikija). Nuvykau per 21 dieną. Atgal grįždama traukiniu iš Čekijos į Suvalkus pamaniau, kad labai jau greit apsisukau, reiktų leistis į ilgesnę kelionę, – pasakojo Monika.

Mergina šios kelionės metu per dieną įveikdavo po šimtą kilometrų, tad Graikiją pasiekė per tris savaites.

Šiemet jauna moteris užsibrėžė įveikti didesnį atstumą.

Užsiregistravusi specialiai dviratininkams skirtoje interneto svetainėje „Warmshowers.org“ ji numatė galimą maršrutą ir programėlėje pažymėtas galimas nakvynės vietas. Nakvynės vietų savininkai – tokie pat nuotykių ieškotojai, kaip ir ji.

– Pabundu, pavalgau, susipakuoju daiktus, žvilgteliu į maršrutą, ką noriu pamatyti kelionėje, ir vietą, kurioje galimai nakvosiu. Tada leidžiuosi į kelią. Važiuoji, sustoji, apsidairai, galbūt kokioje kavinukėje papietauji, susitinki kokį kitą keliautoją, pabendrauji. Vakare ieškai nakvynės vietos arba būni iš anksto susitarusi, kur nakvosi. Pasitaikydavo įvairių niuansų, – taip įprastą savo dieną kelionėje nusakė Monika.

Nuotrauka

Nejauki naktis palapinėje

Ne kartą merginai teko nakvoti ir lauke. Dažniausiai – nespėjus susirasti ar pasiekti nakvynės vietos.

– Taip kartais net geriau pavykdavo pasiilsėti. Žinoma, kiek nejauku išgirdus apie palapinę slampinėjančius ar ką nors kramsnojančius gyvūnus ar žmonių balsus. Gi nežinosi, kas jie, kokie jų ketinimai. Kartą nakčiai išsirinkau tokią vietelę, kurioje, maniau, rasiu ramybę. Ją pasiekiau skalda išpiltu keliuku, vos atmyniau dviračiu, galvojau, čia tikrai niekas neužsuks. Brūzgynuose pasistačiau palapinę. Ir ką – pusę dviejų nakties girdžiu – atvažiuoja automobilis. Sustoja nuo mano palapinės per dvidešimt metrų. Girdžiu vyriškus balsus. Palapinėje apie porą valandų gulėjau sustingusi, bijojau krustelti, kad neišgirstų. Paryčiui pervargusi užmigau. Jau išvykdama iš tos vietos išvydau, jog naktį mane taip išgąsdino tiesiog nakvynės vietos ieškojusi porelė, – pasakojo Monika.

Nuotrauka

Ant jaunos moters dviračio telpa visi kelionei būtini daiktai, kuriuos ji vežasi drėgmei atspariuose krepšiuose, du pritvirtinusi virš priekinio, kitą – virš galinio transporto priemonės ratų. Pasak Monikos, visi krepšiai sveria apie 30 kilogramų.

– Vežuosi palapinę, kilimėlį, krepšiuose – drabužius, higienos priemones, maistą, kelioninę virtuvėlę – dujų balionėlį maisto ruošimui. Balionėlis nedidelis, apie 400 g dujų, užtenka dviem-trim savaitėm. Kiekvieną rytą ir vakarais, jei stovyklauju lauke, ruošiu šiltą maistą. Rytais dažniausiai košes, vakarais – sriubą ar makaronus. Panašiai maitinuosi ir namuose Lietuvoje. Maitinuosi gerai, energijos nepritrūkau, svorio nenumečiau, kūnas yra prisitaikęs, – dalijosi jauna moteris.

Nepatogumus atpirko vaizdai

Monika teigė nejaučianti nei raumenų skausmo, nei diskomforto. Priešingai, kiekvieną dieną judant, minant dviratį lydi tik pačios geriausios emocijos, Monikos žodžiais tariant, išsiskiria laimės hormonai.

– Patiriu daug įspūdžių, kiekvieną dieną keičiasi orai, vaizdai, žmonės. Emocijų netrūksta. Žinoma, pasitaiko įvairių akimirkų, kas nors suerzina, tampi piktas, tačiau sustojus kokioje nuostabioje vietoje vienas išvystas vaizdas, vienas momentas, kai pasijunti laiminga, gali atpirkti visus vargus, – pasakojo Monika.

Nuotrauka

Paklausta apie sunkiausius kelionės išbandymus pašnekovė įvardija karšį. Pasak jos, jai važiuojant per Lenkiją dar vyravo vėsesni, lietuviškus primenantys orai, o nuo Vokietijos sienos pasitiko šiluma. Aprangai pakako šortų ir marškinėlių.

– Teko kęsti ir svilinantį karšį. Buvau ir nudegusi, ir oda luposi. Važiuojant plentu gali jausti ir keturiasdešimties laipsnių, ir didesnį karštį. Na, gal kiek vėsiau tapdavo užkilus į kalnus, tarkim, Šveicarijoje. Po to buvo vėsiau, kai myniau į Andorą, kuri yra šiek tiek aukščiau jūros lygio, tačiau vos nusileidus į pakrantę iškart pasitikdavo svilinantis karštis. Buvo ir lietingų dienų. Tada buvo nemalonu – visą dieną važiuodavau peršlapusi, palapinę pasistatyti sudėtinga, – mena Monika.

Sustiprėjo emociškai

Didžiausių įspūdžių Monikai paliko kelionėje sutikti žmonės. Dalis jų buvo pakeliui važiuojantys dviratininkai, kai kurie – stabtelėję padėti taisyti netikėtų gedimų, šeimos, žmonės, pas kuriuos teko nakvoti.

– Dauguma jų buvo tokie pat, kaip ir aš, keliauninkai. Dalijomės beveik tomis pačiomis istorijomis apie tai, su kuo tekdavo susidurti kelyje. Ne vienas dviračiu važiavę į ilgas keliones, jas įveikę, patyrę panašių vargų. Stebino kelyje sutiktų žmonių gerumas. Teko keisti dviračio padangą. Stebėjau, kaip tai darė man padėjęs kitas dviratininkas, paskui pati išmokau ir padangą pasikeisdavau savarankiškai, – pasakojo pašnekovė.

Iš kur tas noras keliauti kelis tūkstančius kilometrų dviračiu? Lauksargiuose gyvenanti Monika dviračiu anksčiau važinėdavo tik po miestelio apylankes ir laisvalaikio būdo važinėjant dvirate transporto priemone nesureikšmino. Pirmoji mintis leistis į ilgą kelionę dviračiu kilo praktiniais sumetimais.

Nuotrauka

– Prieš daugiau nei metus pasitempiau koją, prasidėjo sausgyslių uždegimas. Gulėjau lovoje ir mąsčiau, kaip stipriai noriu keliauti po Europą. Svarstau: lėktuvu viskas įvyktų pernelyg greitai, automobiliu važiuoti – per brangu, nes teks dažnai kuro pilti. Šovė mintis, kad dviratis yra tinkamiausia priemonė viską apžiūrėti. Paėmiau žemėlapį. Aha, Graikija. Galėčiau vykti į Salonikus. Bėgant laikui sveikata stiprėjo. Susiradau darbą užsienyje. Belgijoje. Išvykau, nors kojos dar nebuvo pakankamai stiprios, tačiau dirbdama sutvirtėjau. Grįžau užsidirbusi. Susipirkau visą kelionei reikiamą inventorių: dviratį, krepšius, maisto ruošimui būtinus reikmenis, aprangą. Ir išvykau. Išvykau nieko neišmanydama nei apie dviračius, nei apie jų taisymą. Net tikslaus maršruto nesusidariau. Tiesiog nustačiau tašką, kurį turėčiau pasiekti per tam tikrą laiką. Ir taip mažomis atkarpomis įveikiau ilgesnius maršrutus, – pasakojo keliauninkė.

Jauna moteris neslepia – dvejonių, ar verta leistis į tokią ilgą kelionę, būta. Ypač pirmą kartą riedant Lenkija. Lankė mintys: „Ar aš įveiksiu“, „Ar mano kojos pakankamai tvirtos“, kodėl jas maudžia?“, tačiau Monika sugebėjo rasti kontrargumentų savo nerimastingoms mintims ir, ko gero, visą gyvenimą džiaugsis save praturtinusi kelionėje įgytomis patirtimis. Jos žodžiais tariant, po kelionių atsirado saugumą teikiantis vidinis žinojimas, jog kas benutiktų, viską įmanoma įveikti.

Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-12-08
Tauragė neteko kultūrininkės, etnografės, aktyvios visuomenės veikėjos Anastazijos Pečkaitienės. Ji mirė vakar, gruodžio 7 dieną, eidama 66-uosius metus. 
Nuotrauka
a
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-11-20
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Nuotrauka
a
Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-05
Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.
Nuotrauka
bronius
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2021-09-01
1965-ųjų gimimo Tauragės merginų rankinio komandos narės paskutinį kartą viena kitą matė 1984-aisiais. Po keleto sėkmingų metų ir užimtos antrosios vietos Tarybų Sąjungos rankinio čempionate merginos išsiskirstė, stodamos į aukštąsias mokyklas. Rugpjūtį, po keturiasdešimties metų, jos pasimatė vėl. Slapčia susibūrusi didžioji komandos dalis  savo 78-erių treneriui surengė staigmeną.