Asmenybės

Greičiausiai sudėtinga rasti vieną universalų atsakymą į klausimą, kaip sudominti vaikus privalomosios literatūros ar apskritai knygų skaitymu. Vis dėlto visuomet įdomu ir naudinga, ieškant artimiausių požiūrio kampų, vis iš naujo apsvarstyti, kas gali turėti lemiamos įtakos jaunam žmogui, dvejojančiam, sėsti ar nesėsti prie knygos. Tad šįkart „Tauragės žinios“ pasikvietė tauragiškę jaunosios kartos literatūrologę, Vilniaus universiteto doktorantę Moniką Andrulytę pasikalbėti apie jos pačios skaitymo patirtis, knygų teikiamą naudą ir pasidalyti nuomone, koks turėtų būti moksleivių santykis su privalomąja literatūra mokykloje.

Lietuvių kalbos mokytoja – didžiausia įkvėpėja ir palaikytoja

2013 m. M. Andrulytė baigė Tauragės „Versmės“ gimnaziją. Prisiminusi mokyklos laikus pašnekovė atskleidžia, kad jai didelės įtakos turėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Katauskienė.

– Turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją N. Katauskienę, lydėjusią mane nuo 5 iki 12 klasės. Ji buvo didžiausia mano įkvėpėja ir palaikytoja, tikėjusi manimi net tuomet, kai aš pati savimi nelabai tikėdavau. Mokykloje buvau labai nedrąsi, todėl tik jos dėka išdrįsau paviešinti savo rašymus (tiek poeziją, tiek rašinius apie literatūrą), pateikti juos įvairių konkursų komisijoms, – pasakoja M. Andrulytė.

Tauragiškės gebėjimai analizuoti ir suprasti literatūros kūrinius išryškėjo dar ankstyvaisiais mokyklos metais. M. Andrulytė, drąsinama lietuvių kalbos mokytojos N. Katauskienės, skindavo pergales skaitovų, jaunųjų filologų, įvairių rašinių konkursuose ir lietuvių kalbos olimpiadose.

– Mano puikioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sugebėdavo net nykiausius lietuvių literatūros kūrinius pateikti įdomiai. Turiu pripažinti, kad iš esmės nesižavėjau visais privalomais kūriniais, bet, manau, tai natūralu – neretai mokiniams smagiau ieškoti ir atrasti patiems nei skaityti tai, kas „privaloma“, – dėsto pašnekovė.

Nuotrauka

„Mokyklinėje programoje turėtų būti didesnė įvairovė“

Svarstydama, koks turėtų būti moksleivių santykis su literatūra mokykloje, kaip juos sudominti literatūros kūriniais, M. Andrulytė sudvejoja, ar apskritai gali būti koks nors „teisingas“ santykis su kūriniais mokykloje.

– Akivaizdu, kad sveiką santykį su privalomąja literatūra moksleiviui nėra lengva užmegzti, nes žvelgiant į privalomosios literatūros sąrašus išryškėja gana vienakryptė tendencija – mokiniai turi skaityti lietuvių tautos kančios įvairiuose istorijos perioduose naratyvą. Tautiškumo ugdymas – svarbus, tačiau mokyklinėje programoje turėtų būti didesnė įvairovė – daugiau šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinių, atliepiančių dabarties pulsą, taip pat daugiau svarbių užsienio balsų, kad jaunas žmogus, pabaigęs mokyklą, būtų susipažinęs ir su platesniu literatūros kanonu, – mano pašnekovė ir priduria: – Neabejotinai didžiausias iššūkis – sudominti vaikus privalomąja literatūra, tačiau nesu tikra, ar tai apskritai įmanoma, jei mokyklinė programa išliks tokia vienakryptė ir mokytojas neturės daug laisvės dirbti, atsižvelgdamas į klasėje esančių mokinių poreikius. Manau, jei mokiniai turėtų galimybę susipažinti su platesniu literatūros spektru, ypač su šiuolaikiniais užsienio autoriais, atsirastų didesnis šansas, kad jie galėtų atrasti ką nors artimo sau. Nėra vieno rakto, galinčio padėti atrakinti visus kūrinius. Literatūrologijoje egzistuoja skirtingos metodologijos, siūlančios įrankius, kaip skaityti tekstą. Nors tam tikri sudėtingi tekstai gali reikalauti tam tikro išmanymo, vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad jo ne visada reikia, norint suprasti tekstą. Kaip teigė mano mėgstama rašytoja Virginia Woolf, nemažai rašiusi apie skaitymo procesą, skaitytojas turėtų bandyti į autorių įsijausti ir tapti jo bendrininku, sekančiu knygoje paliktais rašytojo pėdsakais ir užuominomis. 

Nuotrauka

„Skaitymas man yra skirtingų patirčių kolekcionavimas“

M. Andrulytė nuo mažens labai daug skaito. Ji sąžiningai perskaitydavo visus privalomus literatūros kūrinius, tačiau labai daug laiko skirdavo ir skaitymui savo malonumui.

– Mokyklos laikais skaitydavau kiekvieną dieną, tai buvo mano pagrindinė veikla. Buvau didžiulė introvertė, todėl manęs nedomino nei draugai, nei vakarėliai, nei būreliai ar kitos veiklos. Grįžusi iš mokyklos pirmiausia atlikdavau namų darbus, o visas kitas likęs laikas būdavo skirtas skaitymui. Labiausiai laukdavau vasaros, kadangi tai reikšdavo, jog galėdavau praleisti ištisas dienas skaitydama, – pasakoja M. Andrulytė.

Ji atsargiai svarsto, kad didžiulis polinkis į knygas veikiausiai kilęs iš įgimto nepasotinamo smalsumo ir be galo mėgstančių skaityti tėvų, ypač mamos, pavyzdžio.

– Nesu tikra, ar galėčiau atsakyti, iš kur atsirado aistra skaityti, tačiau ji greičiausiai susijusi su smalsumu, kuris mane lydėjo nuo vaikystės. Pati skaityti išmokau mokykloje, tačiau knygos lydėjo nuo mažumės – mama buvo godi skaitytoja, todėl nuolat buvau apsupta knygų, o būdama smalsi, trokšdavau kuo daugiau įvairių patirčių, todėl nepaleisdavau knygos iš rankų. Skaitymas man yra skirtingų patirčių kolekcionavimas. Studijuojant universitete buvo laikas, kai neturėdavau laiko skaityti savo malonumui, tačiau troškimas skaityti niekada nebuvo manęs apleidęs, – pasakoja M. Andrulytė.

Nuotrauka

Bakalauro ir magistro darbai įvertinti premijomis

M. Andrulytė dėl didžiulės meilės literatūrai jau gana anksti suprato, kad filologija yra jos pašaukimas.

– Atsižvelgiant į tai, kad skaičiau absoliučiai visą laisvą laiką, buvo savaime suprantama, kad man artimiausios yra filologijos studijos – tai supratau gana anksti, būdama greičiausiai penkiolikos ar šešiolikos, – tvirtina pašnekovė ir tęsia: – Turėjau šiek tiek abejonių, kurias konkrečiai studijas pasirinkti, – svarsčiau ir apie ispanų filologiją, tačiau galiausiai pasirinkau lietuvių, nes tuo metu daugiausia skaičiau lietuvių autorių kūrinius. Atsukusi laiką atgal greičiausiai rinkčiausi studijuoti ir kitos šalies gretutines filologijos studijas – šiuo metu gyvenu Šveicarijoje, todėl neturiu galimybės čia pritaikyti bakalauro laikais įgytų žinių. Tačiau džiaugiuosi, kad magistro intermedialiosios literatūros studijos suteikė žinių ne tik apie tarptautinę literatūrą, bet ir apie kitas medijas – teatrą, dailę, kinematografiją.

Merginai studijos buvo išskirtinai sėkmingos – bakalauro darbas apdovanotas Vytauto Kavolio premija, už geriausią lietuvių literatūros tyrimą apdovanotas ir magistro darbas – M. Andrulytė pelnė Vandos Zaborskaitės premiją. M. Andrulytė ne vienus metus rašo knygų recenzijas ir apžvalgas, kurie spausdinami įvairiuose kultūros leidiniuose, o 2019 m. įstojo į Vilniaus universiteto doktorantūrą

– Šiuo metu esu išėjusi akademinių atostogų, todėl turiu laiko iš naujo apgalvoti esmines disertacijos idėjas. Mano tyrimo objektas – vidurinioji lietuvių poetų karta (gimę 1947–1955). Žvelgiant į šią kartą, pastebima, kad viena šios kartos poetus vienijančių tendencijų yra specifinė archetipinės vaizduotės, mitinio klodo atvertis. Svarbu pažymėti, kad archetipinė vaizduotė neatsiranda kaip naujas reiškinys, lietuvių poezijoje ji turi tvirtą pamatą – archetipinis pradas akivaizdus ir ankstesnės kartos autorių kūryboje, jis sietinas su Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Leonardo Gutausko ir kitų pavardėmis. Mitas buvo svarbus ne tik sovietmečio poezijoje ezopinei kalbai plėtoti – jis suteikė galimybę atsigręžti į kultūros pamatus, steigti savitą archetipinį krūvį turinčią mąstymo ir matymo sistemą. Būtent tai, kokiomis formomis ši sistema atsiveria ir kaip funkcionuoja, mane domina rašant disertaciją, – sako jaunosios kartos literatūrologė.

Nuotrauka

Iš knygų semiasi energijos „tikrajam“ gyvenimui

Knygų vertė – nekvestionuojama, tačiau ką būtent M. Andrulytei, tiek laiko ir energijos skyrusiai skaitymui, duoda literatūra?

– Negrožinė literatūra suteikia nepaprastą galimybę mokytis, padeda formuoti nuomonę.  Grožinė leidžia ir pailsėti, ir emociškai vargina, ir moko, ir dirgina. Specialiai paminėjau šiuos visus aspektus, norėdama išryškinti skaitymo patirties daugiakryptiškumą ir unikalumą. Knygos pasitelkiamos net gydymo tikslais – mano sužadėtinis yra psichiatras, jis taiko biblioterapiją ir savo darbe. Laikau save priklausoma nuo skaitymo ir dėl to, kad esu visiška estetė, jautri grožiui. Grožinė literatūra man leidžia pasinerti į meninio grožio viziją, kurioje ieškau ne tikrumo, o atvirkščiai – netikrumo. Jame atsipalaiduoju ir pasisemiu energijos „tikrajam“ gyvenimui, – mintimis dalijasi M. Andrulytė.

Nuotrauka