Ina Kalvanienė: „Šeimoje aš – ne psichologė“
Įkelta:
2020-09-30
Nuotrauka
Aprašymas

Iškyla į gamtą. Asmeninio albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Ina su Ema interviu metu. Margaritos Rimkutės nuotrauka

 

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Kalvanų poilsio kampelis šiltnamyje. Asmeninio albumo nuotrauka

 

,
Nuotrauka
Aprašymas

Pietų pogulis hamake. Asmeninio albumo nuotrauka

 

,
Nuotrauka
margarita@taurageszinios.lt
A
A

Tauragiškė psichologė, VĮ „Psichologinės gerovės centras“ įkūrėja Ina Kalvanienė, šių metų pradžioje susilaukusi antrosios dukros, mėgaujasi ramiu šeimyniniu gyvenimu. Socialiniuose tinkluose moteris dalijasi žaviomis smulkmenomis, darančiomis gyvenimą gražų. Štai šeima šiltnamyje įsirengė poilsio kambarėlį, išvykos į gamtą metu sutiko lapę, nuotraukose įamžintos jaukios motinystės akimirkos, džiaugsmas vaikščiojant paupiu, hamake žindant kūdikį, stebint žvejojančią septynmetę dukrą, sekmadienį šeimai lankant bažnyčią. Ina sutiko „Tauragės žinioms“ praverti savo šeimos namų duris, interviu susitikome Jovarų mikrorajone esančiuose Kalvanų namuose.

Keturių asmenų šeima gyvena Inos vyro Jono senelio, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Jono Viktoro Kalvano name. Prie medinio, lentutėmis apkalto pastato įrengta terasa, kurioje šeima vasarą sūpuodavosi hamake, o kiek tolėliau kieme – stiklinis šiltnamis, jo kamputyje prieš kelias dienas įsirengė poilsio kampelį. Išklojo senomis plytelėmis, pastatė stalelį, kėdes. Dabar, kaip šių eilučių autorei sako Ina, yra tiek progų neskubėti.

Prisėdame šeimos svetainėje kuo arčiau Emos žaislų dėžės, kuria viso interviu metu ji taip ir nesusidomėjo. Neseniai stovėti išmokusi aštuonių mėnesių mažylė „šlifavo“ sofos kraštą, tarsi švytuoklė balansuodama tarp mamos ir žurnalistės.

Margarita Rimkutė: Ina, daug kas keikia 2020-uosius, kokie jie tau?

Ina Kalvanienė: Svarbiausias, žinoma, šių metų įvykis yra Emos gimimas sausio mėnesį. Po poros mėnesių buvo fiksuoti ir pirmieji susirgimai koronavirusu bei prasidėjo karantinas. Puikiai prisimenu tą dieną, kai jis buvo paskelbtas. Viskas atrodė tarsi pokštas, juokavome. Naujienų srautas didėjo, juokas peraugo į nerimą ir pasipiktinimą, pamenu, tada galvojau: „Kodėl viskas vyksta dabar, kai aš ką tik susilaukiau kūdikėlio“. Kilo begalės klausimų apie tai, kas nutiktų, jei aš susirgčiau, ar man būtų leista ir toliau žindyti savo mažylę, o gal mus atskirtų...

Gal po gerų dviejų savaičių įvyko persilaužimas ir ėmiau pastebėti gerąją reikalo pusę. Vyras, mokytojas, galėjo dirbti nuotoliniu būdu iš namų, dukra – mokytis. Kas dieną visa šeima lieka namuose, viskas pradėjo atrodyti gana šaunu. Atradome atrakciją išgyventi pandemiją. Susidarėme darbotvarkę, kada kokiu metu bus ruošiamos pamokos, kada poilsio laikas, kada meno valandėlė, lauko laikas. O būtent ištrūkti laukan ir tapo įdomiausia atrakcija. Susiruošiame išvykai į gamtą, numatome vietą, kur nesutiktume kitų žmonių, viskas tarsi slapčia. Miške atvykęs matai – už keliasdešimties metrų ir kita šeima atvyko pasivaikščioti. Ir toks smagumas ima. Va, ne mes vieni kuriame išlikimo planus.

Nuotrauka

M.R.: Kaip Marta (8 metų) priėmė sesutę? Pasitaiko, pirmagimiai pavydi naujam šeimos nariui...

I.K.: Martos vardo reikšmė – viešpatė, valdovė. Nuo mažens dukra žinojo savo vardo reikšmę juokaudavo – „Žinote, kas čia namie valdovė?“. Tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad dukros prisitaikymas prie naujo šeimos nario vyko nepastebimai, kad ji tik džiūgavo ir laikė apsikabinusi šeimoje pasirodžiusį kūdikėlį. Visi jautėme šiokį tokį jos adaptacinį periodą, tačiau, kitaip nei įprasta, jis įvyko dar kiek prieš antrosios dukros gimimą. Prie to prisidėjo suaugusiųjų laukimas, pašnekesiai apie pasaulį greit išvysiantį kūdikį, net, regis, nekalti pajuokavimai apie pasikeitimus šeimoje. Kažkas iš apsilankiusiųjų išsireiškė – „Va dabar Marta bus nukarūnuota“. Matyt, dukrai šios kalbos sukėlė nerimo. Džiaugiuosi, kad tuo metu tada dar pirmokė Marta jau buvo išmokusi rašyti. Ji labai džiaugėsi šiuo naujuoju savo įgūdžiu ir mėgdavo kurti knygeles, ką nors užrašinėti. Taip ji ėmė rašyti ir matomose vietose palikti laiškučius. Būtent iš jų turinio ir sužinojau, kad dukrai kyla įvairių klausimų dėl jos padėties šeimoje, pavyzdžiui, ar tėveliai ją mylės taip pat, kaip iki šiol.

Aštuonių mėnesių Ema, nusivylusi nuobodžiu žurnalistės ir mamos pokalbiu, patraukia prie netoliese guolyje gulinčios kalytės Lotos. Prisėda. Atsisuka.

Tęsiame pokalbį.

M.R.: Ar Martai pačiai šovė mintis rašyti laiškus? Gi jausmų užrašymas yra vienas iš psichoterapijos metodų.

I.K.: Pačiai. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Ji mėgavosi rašymu, ir šis naujas įgūdis jai puikiai pasitarnavo. Tikrai nesakiau: „Tu, Marta, išrašyk jausmus“ (juokiasi). Šeimoje aš nesistengiu būti psichologe. Net ir pati Marta nesutiktų. Kartą pasiūliau jai išpiešti liūdesį, ji man: „Tu čia, mama, man psichologe nebūk“.

Ema, pasirodo, nelūkuriavo. Ji – jau prie kampe esančios garų šluostės. Mama skubiai kyla nuo kilimo ir grąžina mažylę tarp šių eilučių autorės ir savęs. Šluotą lengva nuversti, niekas nenori išvysti kūdikio su guzu ant kaktos.

Nuotrauka

M.R.: Vienoje savo „Instagram“ publikacijų nuotraukoje tu, į plaukus įsisegusi keletą lapų, vaikščioji Jūros krantine, po nuotrauka prierašas: „Lėta motinystė – tai kai turi laiko tai išjausti“. Ar augindama pirmagimę ir gimus antrajai dukrai į dalykus žvelgi taip pat?

I.K.: Su Marta viskas vyko kiek kitaip. Man buvo 25 metai. Buvome neseniai susituokę, vestuvės, nuosavi namai, reikia vaikelio, viskas vyko greitai. Laukiausi vaikelio ir tuo pat metu baiginėjau magistro studijas. Jaučiausi „supermoteris“. Viską spėjanti, apsupta veiklos, užimta. Ko gero, tada tiek sau, tiek kitiems šiek tiek norėjosi įrodyti, kad moteris gali viską spėti: besilaukdama gali mokytis, dirbti, keliauti.

Gimus Martai įvyko šioks toks sulėtėjimas, tačiau noras įrodyti, jog moteris gali viską suderinti, į darbą mane grąžino gana anksti, kai dukrai sukako metai. Nenorėjau atsilikti nuo gyvenimo. Tada man norėjosi greičiau pradėti dirbti, greičiau įgyti patirties. Sugebėjau auginti vaiką ir dirbti, žinoma, neapsėjau be senelių pagalbos, ir auklė padėjo.

Tačiau, kaip minėjau, mąstymas keitėsi. Dabar aš nebenoriu to skubėjimo. Mėgaujuosi lėtu rytu, nesureikšminu, kad naktį reikėjo ne kartą atsikelti ir galbūt poilsio trūksta. Džiaugiamės mažais dalykais.

Ema, keliais bildendama į grindis, dingo iš mamos akiračio kitame kambaryje, Ina vėl kyla nuo kilimo, paskubomis žingsniuoja mažylės, jai iš paskos taip pat skubiai leidžiasi ir šuo.

Nuotrauka

M.R.: Pakalbėkime apie moteris ir karjerą. Kartais moterys profesinį tobulėjimą pasirenka prioritetu šeimos atžvilgiu. Ir vos spėdamos žongliruoja kasdienėmis darbinėmis užduotimis, buities darbais, motiniškomis pareigomis. Iš išsekusių motinų lūpų vaikai girdi: „Netrukdyk“, „Vėl tu su savo nesąmonėmis“, „Ar nematai, kad aš dirbu“. Kokią įtaką vaiko asmenybės formavimuisi daro žinojimas, jog mamai yra svarbesnių dalykų nei jis?

I.K.: Nereikėtų teisti moters. Atsiribojant nuo savo subjektyvios nuomonės būtų geriausia žiūrėti, ką rodo tyrimai. Neseniai buvau maloniai nustebinta perskaičiusi, jog matydamas dirbančius tėvus vaikas formuoja teisingą nuostatą, kad darbas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tie vaikai, kurie nuo ankstyvo amžiaus matė mamą dirbančią, vėliau rimtai žiūri į savo mokslus. Ir geriau prisitaiko darbo rinkoje, užauga stropūs, atsakingi.

Žinoma, kiekvienas atvejis individualus. Klausimas, kokiomis aplinkybėmis mama vaikui ištaria tokius žodžius. Jei kas dieną jis yra nustumiamas į antrą planą ir vien tik girdi, kad darbas yra svarbiau nei jis, gali išsivystyti nepilnavertiškumas. Jei jau darbas atima beveik visą mamos laiką ir vaikams jo lieka itin mažai, savo klientams patariu atžalai į dieną skirti bent dvidešimt minučių, tačiau kokybiško dėmesio. Išjungus visus telefonus, televiziją. Ir neišnaudoti to laiko kažkokioms užduotims, ne „Einam dabar pasimokyti“ arba „Einam dabar, kaip smagiai palyginsim skalbinius“, o veikti tik tai, ką kartu nori veikti vaikas. Gal atsigulus kartu dėlioti lego... Tai padeda vaikui pasijusti gerai, pasijusti svarbiam, po to mama gali rami grįžti prie savo užduočių.

M.R.: Visuomenėje netrūksta NEsuaugusių suaugusiųjų: jautrių kritikai, piktų, egocentriškų, manipuliuojančių kitais siekiant sau dėmesio, tarsi neišmylėtų vaikų, siekiančių gauti meilės, kurios jiems tėvai nesuteikė vaikystėje. Ne kiekvienas turėjo galimybę augti tarp dėmesingų tėvų, kai kurių tėvai tiek daug dirbdavo, jog vaikai laiką leisdavo vieni arba patys augindavo savo brolius, seseris. Kaip padėti šiems suaugusiesiems?

I.K.: Esame su kolege vedusios seminarą, tad nemažai teko domėtis šia tema. Turiu gerą naujieną: tie neišmylėti vaikai vaikystėje neįgytą saugumo jausmą suaugę gali atstatyti partnerystėje. Tikrai nėra taip, kad šie tėvų nemylėti suaugusieji liks visą gyvenimą nelaimingi. Vėliau ir dirbdamos su šeimomis įsitikinome ir pačios, kad tie, kurie turi jų emocinius poreikius atliepiančius partnerius, ima sveikti. Nekalbu apie popinimą, lepinimą. Kalbu apie normalias jų partnerių reakcijas į šių nesuaugusių suaugusiųjų savijautą. Tarkim, tas neišmylėtas vaikas, suaugusysis, kurį laiką liūdi. Yra labai sveika, jei jo partneris jo savijautą priima kaip natūralų dalyką. Ne ignoruoja ar bara –  „Kiek čia gali verkti“, o pabūna kartu. Jausdamasis pilnavertis ir saugus, žmogus sveikti.

Jei poroje vyksta manipuliacijos dėl dėmesio, greičiausiai toje poroje nei vienas, nei kitas nėra saugioje partnerystėje.

Pokalbiui baigiantis Emai gal penkis kartus teko nusivilti nepavykus sučiupti žurnalistės mobiliojo telefono, ji jau vėl buvo pakeliui link garų šluotos. Reikėtų nuotraukos straipsniui. Ema sugrąžinama greta mamos, Ina taisosi plaukus. Akimirkai susikremta laiku neišsitrinkusi galvos, kita vertus, kaip ir nebuvo kada – prieš atvykstant žurnalistei mama su dukra taip saldžiai snaudė.

Nuotrauka

Kalbino Margarita RIMKUTĖ

 

Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-12-08
Tauragė neteko kultūrininkės, etnografės, aktyvios visuomenės veikėjos Anastazijos Pečkaitienės. Ji mirė vakar, gruodžio 7 dieną, eidama 66-uosius metus. 
Nuotrauka
a
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-11-20
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Nuotrauka
a
Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-05
Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.
Nuotrauka
bronius
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2021-09-01
1965-ųjų gimimo Tauragės merginų rankinio komandos narės paskutinį kartą viena kitą matė 1984-aisiais. Po keleto sėkmingų metų ir užimtos antrosios vietos Tarybų Sąjungos rankinio čempionate merginos išsiskirstė, stodamos į aukštąsias mokyklas. Rugpjūtį, po keturiasdešimties metų, jos pasimatė vėl. Slapčia susibūrusi didžioji komandos dalis  savo 78-erių treneriui surengė staigmeną.