Aistė Rekašiūtė pasirinko režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (toliau LMTA). Stojamasis egzaminas jau išlaikytas, tad nerimas, ar pavyks praeiti griežtą atranką, išsisklaidęs. Tiesa, stojamieji vyko nuotoliniu būdu, tai dar labiau padidino įtampą. Pažintį su teatru A. Rekašiūtė pradėjo Jolantos Kazlauskienės vadovaujamame Pilies teatre, kuris šiuo metu kaip tik laukia atskrendančio dėl karantino nukelto apdovanojimo – „Aukso paukštės“. Jaunoji teatralė atvira: ar sprendimas eiti teatro keliu galutinis, ji dar nežino. Penkis brandos egzaminus mergina laikė, kad turėtų planą B.
D.D.: Kas paskatino rinktis režisierės kelią?
A.R.: Na, visada mylėjau teatrą. Tai tiesa. Nuo 5 klasės vaikščiojau po įvairius teatrinius užsiėmimus skirtingose vietose. Bet turbūt 9–10 klasėje labiau susipažinau su teatru kaip meno rūšimi. Tuomet ir mokyklos keitėsi, žmonės. Susipažinau su dar daugiau tokių teatralų kaip ir aš. 10 klasėje nusprendžiau pradėti lankyti Tauragės pilies teatrą, pas vadovę Jolantą Kazlauskienę. Manau, nuo tada žinojau, ką noriu veikti ateityje. Ne paslaptis, kad visada norėjau studijuoti vaidybą, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms pasukau link režisūros.
D.D.: O kas per aplinkybės, kurias minėjai?
A.R.: Vilniuje kursą renka labai griežtas dėstytojas. Šansų, kad priims, buvo itin mažai. Per vadovę J. Kazlauskienę susisiekė Danutė Vaigauskaitė, Teatro katedros vadovė Klaipėdoje, ir pasakė, jog yra renkama grupė į teatro ir renginių režisūrą su pedagoginiu išsilavinimu. Tad taip ir išėjo.
D.D.: O kaip praėjo patys stojamieji?
A.R.: Reikalavimai griežti. Reikia išmokti liaudies dainą, populiarią dainą, kelis prozos, poezijos kūrinius. Pati aš išmokau dvi liaudies dainas, ilgai rinkausi populiariąją dainą. Net susipažinau su atskirais styginiais instrumentais: ukulele, gitara ir kanklėmis. Nežinau, kaip vertinti ir tai, jog stojamieji praėjo nuotoliniu būdu. Teko filmuoti pasirodymus skaitant, grojant, dainuojant ir siųsti komisijai kartu su motyvaciniu laišku. Kai kurie įrašai išėjo planuotai, kai kurie netyčia. Kad ir kaip bebūtų, dabar jau žinau, kad įstojau. Teko ir gyvai kalbėtis su būsimais dėstytojais, kursiokais.
D.D.: Kokio palaikymo sulaukei iš artimos aplinkos?
A.R.: Dauguma tame pačiame Pilies teatre buvusių žmonių nesitikėjo, kad man pavyks įstoti, taigi galima sakyti, kad juos nustebinau.

D.D.: Kokios pagalbos sulaukei iš vadovės?
A.R.: Vadovė man labai padėjo. Vien tai, jog nuoširdžiai skyrė laiko pasiruošimui, išties palengvino moralinį pasirengimą stojamiesiems. Nufilmuoti vaizdo įrašai visada būdavo vertinami pačios J. Kazlauskienės. Su manimi stojo dar viena abiturientė, vardu Miglė, tai irgi palengvino situaciją, žinojau, jog stoju ne viena.
D.D.: Ar galima sakyti, jog dvyliktoje klasėje daugiau laiko skyrei pasiruošimui stojamiesiems egzaminams negu brandos egzaminams?
A.R.: Iš dalies taip galima teigti. Stojant per pokalbį su komisija manęs paklausė, kodėl pasirinkau laikyti 5 egzaminus. Atsakiau „O kodėl gi ne?“. Tiesiog pati idėja, jog egzaminai yra lemiamas taškas tavo dvylikos metų mokymosi laikotarpyje, nulemiantis tolimesnę ateitį, neišvengiama. Aišku, nuotolinis mokymasis per karantiną šiek tiek pakoregavo mokymosi planus. Laikas, kurį turėjau skirti ruošiantis stojamiesiems, buvo šaltakraujiškai atimtas padidinus krūvį mokykloje. Teko koreguoti planus, šiek tiek paaukoti vienus egzaminus. Kartu ir plano B būtinumas visada sukasi galvoje. Ar aš tokį turiu? Ne. Bet kol kas man jo ir nereikia. Atsarginiu planu gyvenime galiu laikyti tuos 5 egzaminus.
D.D.: Ką veiki praėjus brandos egzaminų sesijai?
A.R.: Nieko ypatingo. Vasara bėga, o aš tiesiog laukiu momento, kada galėsiu išvažiuoti ir pradėti kitą gyvenimo etapą. Dabar tiesiog skaitau, piešiu.
D.D.: Jaunas žmogus, žengiantis į meno pasaulį, dažniausiai jaučiasi netvirtai. Ar tu taip jautiesi? Ar turi abejonių dėl savo pasirinkimo arba dėl laikotarpio, kada nusprendei jam ryžtis?
A.R.: Šiuo metu esu patenkinta savo pasirinkimu. Ar jis galutinis? Tikrai nežinau. Nežinau, nė kaip jausiuosi praėjus savaitei po mokslo metų pradžios. Mus šiek tiek supažindino su būsima tvarka: laukia intensyvus darbas nuo pirmadienio iki penktadienio, 8–24 val. Vien fizinis krūvis nusimato nežmoniškas. Visada galvoju, gal reikėjo mokytis kitur, įgyti patirties kitose mokyklose, susijusiose su menais, tačiau yra kaip yra. Patirtis būtų neįkainojama. Bet esu jauna, tad stojant būnant 18–ikos metų galbūt net privalumas.
D.D.: Lietuvoje populiari mintis, kad menininkams šioje šalyje nelemta išlikti. Ką apie tai manai tu?
A.R.: Pritariu. Pačiai vis tenka girdėti, kaip Lietuvos valdžia nepalaiko įvairių meno formų. O ir žmonės nebevaikšto po teatrus taip dažnai, nebelanko parodų. Tikėkimės, kad situacija keisis.
D.D.: Ar jautei spaudimą stodama?
A.R.: Atvirai pasakius, tuo metu, kai sėdėjau fiziškai tarp kitų susirinkusių menininkų ir kalbėjausi su autoritetingais dėstytojais, nejaučiau jokio spaudimo. Sėdėjau ir buvau savimi. Kalbėjau kaip žmogus, nesusikūręs jokio personažo. Buvau tikra. Galbūt dėl to ir visai neblogai įvertino. Surinkau 99 balus iš 100. Bet patekome visi pretendavę. Mūsų buvo per 20.
D.D.: Ar turi netolimos ateities planą po studijų?
A.R.: Taip toli dar negalvoju, bet vėl gi – kaip bus, taip bus.