100 kilometrų velomobiliu įveikęs Petras Kasanavičius: „Kur kas sunkiau įveikti save“
Įkelta:
2020-07-16
Nuotrauka
Aprašymas

25 kilometrus Petras nuvažiavo su užkirstais stabdžiais. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Žygio dalyvių bendra nuotrauka. LC „Fortūna“ FB albumo nuotrauka

,
Nuotrauka
Aprašymas

Petras Kasanavičius. Petro Kasanavičiaus asmeninio albumo nuotrauka

margarita@taurageszinios.lt
A
A

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

100 km buvo planuose

Mintis leistis į 100 kilometrų žygį Petrui nenukrito iš dangaus. Jaunas vyras teigia jau ne vienerius metus galvojęs, kur galėtų išbandyti jėgas. Tokį iššūkį buvo užsibrėžęs jis ir dar keli jo draugai.

– Mes su draugais (irgi prikaustytais prie neįgaliojo vežimėlio, – aut. past.) dalyvaudavome įvairiuose maratonuose, juose apie 50–60 kilometrų įveikdavome. Kartą nutarėme, jog privalome padaryti šimtą. Laikas bėgo, draugai, prisijungdami prie įvairių iniciatyvų, savo tikslą įgyvendino, likau tik aš. Tada mano draugė atsiuntė nuorodą į šį „Iššūkio žygį“, – pasakojo Petras.

Jaunas vyras kaip mat susisiekė su žygio organizatoriumi užsiregistruoti ir pranešti, jog jis iššūkį ketina įveikti ne taip, kaip visi, dviračiais, o neįgaliojo vežimėliu.

– Ėmėme susirašinėti, jam kilo daug klausimų. Jautėsi, jog kyla abejonių dėl mano galimybių. Jis to neslėpė. Įsivaizduokite: žygyje neįgalusis ir dviračiai. Klausinėjo apie mano transporto priemonę, kaip man seksis, ar pajėgsiu. Patikinau jį, jog kelionės metu pajutęs, kad atstumo galbūt neįveiksiu, tiesiog sėsiu į žygeivius lydintį automobilį, o sustojus manęs atvyks paimti artimieji ir aš grįšiu namo, – pasakojo Petras.

Mintis, kad galbūt reikėtų grįžti namo, aplankė jau pirmosiomis žygio minutėmis. Žygeiviams susitikus į starto vietą prie „Lidl“ vaikinas pajuto, jog jo transporto priemonė manevruoja pernelyg laisvai.

Nuotrauka

25 km užkirstais stabdžiais

– Pajudėjome link Konvencijos paminklo. Važiuodamas suvokiau, jog atsilaisvino vairo stiprintuvas. Tam, kad įsivaizduotumėte, ką tai reiškia, palyginsiu su automobiliu. Tai va, jei neveikia automobilio vairo stiprintuvas, vairą sukioti tampa itin sunku, pas mane priešingai – vairuoti sunku, nes nėra stabilumo. Aš jau buvau nusiteikęs važiuoti paskutinis, paskui dviračius, tačiau važiuoju ir matau, jog dviračiai tolsta pernelyg greitai. Tada ėmiau galvoti, jog žygio neįveiksiu, – pasakojo jaunas vyras.

Pasiekus Tauragės konvencijos paminklą dviračiu į pagalbą atskubėjo Petro tėtis. Jis suvaržė vairą, tad nutarta žygį tęsti.

Viena išspręsta problema Petrui nepalengvino kelionės. Transporto priemonė tapo tarsi sunkiai varoma. Primename  – velomobilį Petras mynė rankomis.

– Atvykę į Draudenius stabtelėjome pailsėti. Automobiliu privažiavo ir mano tėvai. Sakau: „Tėti, nesuprantu, iki „Lidl“ riedėjau lengvai, po to tapo sunku važiuoti – kažkas ne taip“. Kaip tik tuo momentu pro šalį ėjo dviratininkas. Jis išgirdo mūsų pokalbį, sako „Vaiki, čia tavo stabdžiai užkirsti“. Pasirodo, kad aš kažkur 25 kilometrus pravažiavau su užkirstais stabdžiais. Tėvas nutraukė troselį, likusį kelią važiavau be stabdžių. Visai kitas važiavimas. Nori, paspaudi – prisiveji gale važiuojančius dviratininkus, – pasakojo entuziastas.

Petro dvejonės, ar įveiks žygį, išsisklaidė tik pasiekus Šilalę (žygeiviai keliavo pro Žygaičius, Vainutą, Šilalę). Iki Tauragės buvo likę tik kiek daugiau nei 30 km. Žinoma, pasiekus finišą užplūdo emocijos, o adrenalinas iš kraujo nesisklaidė dar keletą dienų.

Iš depresijos – į draugų ratą

Dabar, prisimindamas įveiktą, kelią Petras svarbiausiu momentu ir varomąją jėga įvardija kitų žygio narių palaikymą, paskatinimą. Kiekvieno sustojimo metu vyrai prieidavo prie jo, klausdavo, kaip jaučiasi, ar viskas gerai, ir ragindavo toliau leistis į kelią „tik pirmyn“.

Be to, jauną vyrą itin palaikė bet kurį momentą į pagalbą atvykstantys tėvai, o kelionės pabaigoje netoli Tauragės jį pasitiko ir Petro artima draugė Eglė. Besišypsanti, džiūgaudama dėl brangaus žmogaus sėkmės.

Šis Petro gyvenimo epizodas išliks atminty ilgam. O, kaip Petras sako, viso to galėjo ir nebūti. Jokio iššūkio, jokio žygio, jokių naujų draugų, artimos draugės. Dar prieš keletą metų Petras buvo itin uždaras, prislėgtas, vengdavo viešumos. Sūnaus kančią pastebėjusi mama paskatino kreiptis į specialistus. Jam buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos forma. Kas slėgė? Įsitikinimai, jog gyvenimas turi būti kitoks.

– Vaikystę, paauglystę praleidau tarp sveikų draugų. Maniau, taip tęsis ir toliau. Vėliau jie suaugo, kas išvyko mokytis, kas sukūrė šeimas. Likau vienas. Bėgo metai, tapau irzlus, paniuręs, – mena Petras.

Be psichoterapeuto pagalbos vyras, kaip sveikimo priežastį  įvardija atsiradusį naują draugų ratą. Pasak jo, lūžio tašku tapo neįgaliesiems skirta stovykla Balskuose. Ten vyras susipažino  su Tauragės ratukų sąjungos nariais – judėjimo negalias turinčiais asmenimis bei jų šeimos nariais.

– Nenoriu leistis į detales, tačiau toje stovykloje pasikeitė mano požiūris. Neįgaliuosius pamačiau kitomis akimis. Iki tol buvau prastos nuomonės apie negalią turinčius asmenis apskritai. Pamenu save galvojantį: „Čia yra tie žmonės, čia – mano chebra“. Tie žmonės mane supranta, aš juos suprantu, mūsų problemos panašios, aš su jais turėčiau būti. Aišku, visų negalios yra skirtingos, vieni jas įgiję po kokių nors įvykių, kiti – nuo gimimo, tačiau didžiausią skirtumą tarp jų ir savęs atradau tai, jog jie visi buvo bendraujantys. O aš – uždaras, – sakė Petras.

„Sukau filmuką...“

Susipažinęs su savo likimo broliais, seserimis, vyras jų paragintas leidosi į neįgaliesiems skirtą žygį po Tauragę. Vėliau draugai jį kviesdavo į kitus renginius, žygius, atsirado draugų ir iš kitų miestų. Pažįstamų ratas plėtėsi.

– Pamenu, dalyvaudamas pirmojo maratono, vien neįgaliųjų, metu pajutau vienybę. Vėliau ir jiems patiems sakiau, jog jie – kompanija, su kuria važiuočiau ir į pasaulio kraštą. Visi vienas kitą palaikantys, vieningi, draugiški, ko dar reikia? Be to, mūsų, tauragiškių, kompanijoje yra vienas toks, kaip aš sakau, laisvų nervų žmogus. Jis visuomet atsipalaidavęs, neima nieko į galvą, juokauja. Tačiau nereiškia, kad jam viskas „iki lemputės“, pamenu jo susirūpinimą vieno maratono metu, kai gedo jo vežimėlio varytuvas. Matėsi, jog jis pergyvena, tačiau neišsiduoda, stengiasi į problemą žiūrėti ramiai, – mena Petras.

Petras depresija sirgo iki 26-erių. Dabar jam – 31. Kalbėdamas apie tuos keletą metų, kai sirgo depresija, Petras teigia sau pragarą susikūręs dėl dabar, atrodo, naivių dalykų. Jo žodžiais tariant, galvoje sukosi filmukas apie praeitį, ateitį ir kaip viskas turėtų būti, o nėra. Savijautą itin sunkino manymas, jog jis vienintelis susiduria su tokiomis problemomis: „Gi aplink pasaulis toks gražus, visi laimingi, tai gal man kažkas negerai?“

Atsikratyti slegiančių minčių padėjo bendravimas. Anot Petro, depresija sergantis asmuo, kaip ir alkoholikas, pirma turi garsiai įvardyti, pripažinti, jog jam blogai, jog jis serga. Tik tai padarius galima po truputį pradėti iš to kapstytis.

– Galvojau, jog tai mano problema, negalima kitų apkrauti. Iš dalies tai tiesa, tai mano sunkumai, tačiau pagalba iš šono yra gyvybiškai būtina. Jeigu tu nekalbėsi – pražūsi. Tu save suėsi. Pavyzdžių aplinkui – pilna. Šapranauskas, Robis Viljamsas, muzikos grupės „Linkin park“ vokalistas... Kodėl jie visi negyvi? Jie apie savo savijautą nekalbėjo. Visi užsidėdavo kaukes ir vaidino stiprius. Ir kas iš to išėjo... Jei yra depresija – žmogau, negali tylėti, turi kalbėti, nes kitaip tau labanakt, – patirtimi dalijosi ketverius metus trukusią vidutinio sunkumo depresiją įveikęs 31 metų vyras.

Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą. 
Nuotrauka
Tauragės savivaldybės nuotrauka
Įkelta:
2021-12-17
„Tauragės žinios“ neseniai rašė apie į Lietuvą iš Irkutsko grįžusią tremtinę, partizanų ryšininkę 94 metų Vandą Valiūtę. Šiuo metu  Pagramančio socialinės globos namuose gyvenančiai tremtinei dar daug ko trūksta, dar nebetvarkomi ir pilietybės atstatymo dokumentai. Vis dėlto vieną labai svarbų ir jai reikalingą daiktą V. Valiūtė jau turi – už neabejingų žmonių suaukotus pinigus jau nupirktas klausos aparatas. Jam įsigyti per mažiau nei mėnesį suaukota 14 tūkst. eurų. 
Nuotrauka
„Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2021-12-08
Tauragė neteko kultūrininkės, etnografės, aktyvios visuomenės veikėjos Anastazijos Pečkaitienės. Ji mirė vakar, gruodžio 7 dieną, eidama 66-uosius metus. 
Nuotrauka
a
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-11-20
Visai neseniai Pagramančio savarankiško gyvenimo namuose apgyvendinta vos prieš mėnesį iš Irkutsko grįžusi 94-erių metų kraštietė Vanda Valiūtė. Moteris devyniolikos buvo ištremta į lagerį Kazachstane, o vėliau gyveno Centrinio Chazano gyvenvietėje (Irkutskas). Senatvę Rusijos Federacijoje moteris pasitiko medinėje trobelėje be elektros. Iki tol, kol susipažino su kraštotyrininkų pora Arvydu ir Nina, kur, senolės prašym, sutiko ją pargabenti namo.
Nuotrauka
a
Jovitos Verpečinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-05
Mokytojas – ypatinga profesija. Jis savo mintimis, darbu, užsidegimu gali nulemti tolimesnę mokinio gyvenimo kryptį. Tai – ne tik didelė dovana, bet ir atsakomybė bei nelengva užduotis. Linkėdami visiems mokytojams stiprybės – kad net ir sunkiausioje situacijoje rastumėte raktą į mokinio sąmoningumą, ir neišblėstančios kantrybės, džiaugsmo bei jausmo, jog jūsų mokinys kiekvieną pamoką yra žingsneliu arčiau tikslo, šįkart pakalbinome „Šaltinio“ progimnazijos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją Naniją Bekerienę. Beje, netrukus ją pasieks Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Padėkos raštas.
Nuotrauka
bronius
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2021-09-01
1965-ųjų gimimo Tauragės merginų rankinio komandos narės paskutinį kartą viena kitą matė 1984-aisiais. Po keleto sėkmingų metų ir užimtos antrosios vietos Tarybų Sąjungos rankinio čempionate merginos išsiskirstė, stodamos į aukštąsias mokyklas. Rugpjūtį, po keturiasdešimties metų, jos pasimatė vėl. Slapčia susibūrusi didžioji komandos dalis  savo 78-erių treneriui surengė staigmeną.