Asmenybės

Praėjusią savaitę „Iššūkio žygį“ įveikęs Petras Kasanavičius gali pasigirti savo rankomis numynęs 100 kilometrų. Jaunas vyras nuo gimimo turi stuburo išvaržos traumą, tad sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Ir į žygį jis leidosi būtent dviratį primenančiu neįgaliojo vežimėliu, velomobiliu, kuris kelionėje du kartus jį nuvylė. Sakote, žmonės tokie gimsta, stiprūs, nebijantys iššūkių? Nieko panašaus: į momentą, kai tampi gyvenimu patenkintu žmogumi, veda ilgas kovos su savo klaidingais įsitikinimais kelias, o kaip sako Petras, tas, kuris įveikia save – tampa nenugalimas.

100 km buvo planuose

Mintis leistis į 100 kilometrų žygį Petrui nenukrito iš dangaus. Jaunas vyras teigia jau ne vienerius metus galvojęs, kur galėtų išbandyti jėgas. Tokį iššūkį buvo užsibrėžęs jis ir dar keli jo draugai.

– Mes su draugais (irgi prikaustytais prie neįgaliojo vežimėlio, – aut. past.) dalyvaudavome įvairiuose maratonuose, juose apie 50–60 kilometrų įveikdavome. Kartą nutarėme, jog privalome padaryti šimtą. Laikas bėgo, draugai, prisijungdami prie įvairių iniciatyvų, savo tikslą įgyvendino, likau tik aš. Tada mano draugė atsiuntė nuorodą į šį „Iššūkio žygį“, – pasakojo Petras.

Jaunas vyras kaip mat susisiekė su žygio organizatoriumi užsiregistruoti ir pranešti, jog jis iššūkį ketina įveikti ne taip, kaip visi, dviračiais, o neįgaliojo vežimėliu.

– Ėmėme susirašinėti, jam kilo daug klausimų. Jautėsi, jog kyla abejonių dėl mano galimybių. Jis to neslėpė. Įsivaizduokite: žygyje neįgalusis ir dviračiai. Klausinėjo apie mano transporto priemonę, kaip man seksis, ar pajėgsiu. Patikinau jį, jog kelionės metu pajutęs, kad atstumo galbūt neįveiksiu, tiesiog sėsiu į žygeivius lydintį automobilį, o sustojus manęs atvyks paimti artimieji ir aš grįšiu namo, – pasakojo Petras.

Mintis, kad galbūt reikėtų grįžti namo, aplankė jau pirmosiomis žygio minutėmis. Žygeiviams susitikus į starto vietą prie „Lidl“ vaikinas pajuto, jog jo transporto priemonė manevruoja pernelyg laisvai.

Nuotrauka

25 km užkirstais stabdžiais

– Pajudėjome link Konvencijos paminklo. Važiuodamas suvokiau, jog atsilaisvino vairo stiprintuvas. Tam, kad įsivaizduotumėte, ką tai reiškia, palyginsiu su automobiliu. Tai va, jei neveikia automobilio vairo stiprintuvas, vairą sukioti tampa itin sunku, pas mane priešingai – vairuoti sunku, nes nėra stabilumo. Aš jau buvau nusiteikęs važiuoti paskutinis, paskui dviračius, tačiau važiuoju ir matau, jog dviračiai tolsta pernelyg greitai. Tada ėmiau galvoti, jog žygio neįveiksiu, – pasakojo jaunas vyras.

Pasiekus Tauragės konvencijos paminklą dviračiu į pagalbą atskubėjo Petro tėtis. Jis suvaržė vairą, tad nutarta žygį tęsti.

Viena išspręsta problema Petrui nepalengvino kelionės. Transporto priemonė tapo tarsi sunkiai varoma. Primename  – velomobilį Petras mynė rankomis.

– Atvykę į Draudenius stabtelėjome pailsėti. Automobiliu privažiavo ir mano tėvai. Sakau: „Tėti, nesuprantu, iki „Lidl“ riedėjau lengvai, po to tapo sunku važiuoti – kažkas ne taip“. Kaip tik tuo momentu pro šalį ėjo dviratininkas. Jis išgirdo mūsų pokalbį, sako „Vaiki, čia tavo stabdžiai užkirsti“. Pasirodo, kad aš kažkur 25 kilometrus pravažiavau su užkirstais stabdžiais. Tėvas nutraukė troselį, likusį kelią važiavau be stabdžių. Visai kitas važiavimas. Nori, paspaudi – prisiveji gale važiuojančius dviratininkus, – pasakojo entuziastas.

Petro dvejonės, ar įveiks žygį, išsisklaidė tik pasiekus Šilalę (žygeiviai keliavo pro Žygaičius, Vainutą, Šilalę). Iki Tauragės buvo likę tik kiek daugiau nei 30 km. Žinoma, pasiekus finišą užplūdo emocijos, o adrenalinas iš kraujo nesisklaidė dar keletą dienų.

Iš depresijos – į draugų ratą

Dabar, prisimindamas įveiktą, kelią Petras svarbiausiu momentu ir varomąją jėga įvardija kitų žygio narių palaikymą, paskatinimą. Kiekvieno sustojimo metu vyrai prieidavo prie jo, klausdavo, kaip jaučiasi, ar viskas gerai, ir ragindavo toliau leistis į kelią „tik pirmyn“.

Be to, jauną vyrą itin palaikė bet kurį momentą į pagalbą atvykstantys tėvai, o kelionės pabaigoje netoli Tauragės jį pasitiko ir Petro artima draugė Eglė. Besišypsanti, džiūgaudama dėl brangaus žmogaus sėkmės.

Šis Petro gyvenimo epizodas išliks atminty ilgam. O, kaip Petras sako, viso to galėjo ir nebūti. Jokio iššūkio, jokio žygio, jokių naujų draugų, artimos draugės. Dar prieš keletą metų Petras buvo itin uždaras, prislėgtas, vengdavo viešumos. Sūnaus kančią pastebėjusi mama paskatino kreiptis į specialistus. Jam buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresijos forma. Kas slėgė? Įsitikinimai, jog gyvenimas turi būti kitoks.

– Vaikystę, paauglystę praleidau tarp sveikų draugų. Maniau, taip tęsis ir toliau. Vėliau jie suaugo, kas išvyko mokytis, kas sukūrė šeimas. Likau vienas. Bėgo metai, tapau irzlus, paniuręs, – mena Petras.

Be psichoterapeuto pagalbos vyras, kaip sveikimo priežastį  įvardija atsiradusį naują draugų ratą. Pasak jo, lūžio tašku tapo neįgaliesiems skirta stovykla Balskuose. Ten vyras susipažino  su Tauragės ratukų sąjungos nariais – judėjimo negalias turinčiais asmenimis bei jų šeimos nariais.

– Nenoriu leistis į detales, tačiau toje stovykloje pasikeitė mano požiūris. Neįgaliuosius pamačiau kitomis akimis. Iki tol buvau prastos nuomonės apie negalią turinčius asmenis apskritai. Pamenu save galvojantį: „Čia yra tie žmonės, čia – mano chebra“. Tie žmonės mane supranta, aš juos suprantu, mūsų problemos panašios, aš su jais turėčiau būti. Aišku, visų negalios yra skirtingos, vieni jas įgiję po kokių nors įvykių, kiti – nuo gimimo, tačiau didžiausią skirtumą tarp jų ir savęs atradau tai, jog jie visi buvo bendraujantys. O aš – uždaras, – sakė Petras.

„Sukau filmuką...“

Susipažinęs su savo likimo broliais, seserimis, vyras jų paragintas leidosi į neįgaliesiems skirtą žygį po Tauragę. Vėliau draugai jį kviesdavo į kitus renginius, žygius, atsirado draugų ir iš kitų miestų. Pažįstamų ratas plėtėsi.

– Pamenu, dalyvaudamas pirmojo maratono, vien neįgaliųjų, metu pajutau vienybę. Vėliau ir jiems patiems sakiau, jog jie – kompanija, su kuria važiuočiau ir į pasaulio kraštą. Visi vienas kitą palaikantys, vieningi, draugiški, ko dar reikia? Be to, mūsų, tauragiškių, kompanijoje yra vienas toks, kaip aš sakau, laisvų nervų žmogus. Jis visuomet atsipalaidavęs, neima nieko į galvą, juokauja. Tačiau nereiškia, kad jam viskas „iki lemputės“, pamenu jo susirūpinimą vieno maratono metu, kai gedo jo vežimėlio varytuvas. Matėsi, jog jis pergyvena, tačiau neišsiduoda, stengiasi į problemą žiūrėti ramiai, – mena Petras.

Petras depresija sirgo iki 26-erių. Dabar jam – 31. Kalbėdamas apie tuos keletą metų, kai sirgo depresija, Petras teigia sau pragarą susikūręs dėl dabar, atrodo, naivių dalykų. Jo žodžiais tariant, galvoje sukosi filmukas apie praeitį, ateitį ir kaip viskas turėtų būti, o nėra. Savijautą itin sunkino manymas, jog jis vienintelis susiduria su tokiomis problemomis: „Gi aplink pasaulis toks gražus, visi laimingi, tai gal man kažkas negerai?“

Atsikratyti slegiančių minčių padėjo bendravimas. Anot Petro, depresija sergantis asmuo, kaip ir alkoholikas, pirma turi garsiai įvardyti, pripažinti, jog jam blogai, jog jis serga. Tik tai padarius galima po truputį pradėti iš to kapstytis.

– Galvojau, jog tai mano problema, negalima kitų apkrauti. Iš dalies tai tiesa, tai mano sunkumai, tačiau pagalba iš šono yra gyvybiškai būtina. Jeigu tu nekalbėsi – pražūsi. Tu save suėsi. Pavyzdžių aplinkui – pilna. Šapranauskas, Robis Viljamsas, muzikos grupės „Linkin park“ vokalistas... Kodėl jie visi negyvi? Jie apie savo savijautą nekalbėjo. Visi užsidėdavo kaukes ir vaidino stiprius. Ir kas iš to išėjo... Jei yra depresija – žmogau, negali tylėti, turi kalbėti, nes kitaip tau labanakt, – patirtimi dalijosi ketverius metus trukusią vidutinio sunkumo depresiją įveikęs 31 metų vyras.