Zofija ir Ievutė. Autorės nuotrauka
Laukdama atvykstančio dėdės Ieva buvo puikios nuotaikos. Autorės nuotrauka
Sakoma, gyvenimo nepasirinksi ir turi dėkoti už jį tokį, koks jis tau duotas. Būtent tokiu dėkingumu ir švelnumu spinduliuoja Zofija Vaitiekienė, slauganti cerebrinio paralyžiaus prie lovos prikaustytą anūkę Ievą. 92 metų močiutė mano, kad tai, jog jai tenka rūpintis savo 28-erių neįgalia anūke, yra dovana.
Cerebrinis paralyžius
Šių eilučių autorei apsilankius Ievutės ir Zofijos namuose moterys žiūrėjo televiziją. Tiesa, kambaryje kartu sėdėjo ir auklytė. Moteris Zofijai padeda rūpintis anūke. Nuprausia, perrengia, ruošia maistą, padeda tvarkytis. Ievutė nevaikšto, sėdi tik paramstyta pagalvėmis, nekalba. Tačiau, kaip močiutė sako, viską supranta.
– Vakar man telefonu skambino sūnus iš Mažeikių, jos dėdė. Sakė, kad atvažiuos aplankyti. Ji tai išgirdusi kad pradės krykštauti! Va ir dabar visą dieną bruzda, krykštauja. Triukšmo – pilni namai, – žurnalistei paaiškino Zofija.
Ievutė mudviem šnekučiuojantis epizodiškai rikteldavo. Garsiai. Tarsi didelis kūdikis.
Šiemet jai – 28-eri. Pasak močiutės, praėjus keletui mėnesių po gimimo jai buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius. O nespėjus sukakti ketveriems metukams mergaitė neteko mamos. Tuo metu šeimoje augo ir penkeriais metukais vyresnis jos broliukas Vilius. Po šeimą ištikusios tragedijos vaikai liko gyvento pas močiutę, Zofijai paskirta anūkės globa.
– Ievutę galėjau prižiūrėti, ją auklėti iki man sukako aštuoniasdešimt metų. O nuo aštuoniasdešimt metų jau aš negaliu. Dėl amžiaus. Taip vyriausybė nustačiusi. Nepamenu, lyg iš socialinio skyriaus sužinojau. Tada globą paskyriau savo anūkui, jos broliui. Vilius gyvena Tauragėje. Mumis rūpinasi, apiperka, – pasakojo Zofija.
Jai pasakojant Ieva kurį laiką krykštavo, po to susidomėjo ant lovos esančiais žaislais. Įjungė muzikinio žaislo melodiją. Jauna moteris priminė 6 mėnesių kūdikį. Skirtumas tas, jog tokio amžiaus kūdikiai jau apsiverčia ant pilvo, po truputį mėgina šliaužti. Ievutė to nesugebėjo – ji negali valdyti kojų, rankos irgi paveiktos paralyžiaus.
Prisiminimuose – dėkingumas
– Ji viską supranta, tik negali atsakyti, – dar kartą priminė močiutė. – Kartais tarsi atitaiko ir atsako „aha“, kai ką nors pasakoju. Mane ji vadina mama, o brolį – „uoga“. Moka pakviesti, kartais man ilgai nepasirodant kambaryje pykteli ir parodo liežuvį.
Močiutei pasakojant Ieva kartais pakartodavo kai kuriuos išgirstus trumpus garsus. Zofija sako, jog jei ne mamos žūtis, gali būti, jog Ieva šiuo metu galbūt ir vaikščiotų, gal daugiau kalbėtų. Iki nelaimės jos motina rūpinosi mergaitės reabilitacija, abi lankydavosi pas kineziterapeutus, dažnai vykdavo į sanatorijas. Kurį laiką ir Zofija su mergaite vykdavo į sanatorijas, tačiau pačiai pasireiškiant įvairioms ligoms, entuziazmas blėso, kilnoti Ievutę tapo vis sunkiau.
Zofija sako anūkę pati iš lovos į neįgaliojo vežimėlį perkeldavusi iki mergaitei sukako šešiolika. Sako, prireikus ir dabar ją be sunkumų apverčianti ant šono. Senjora atrodo tvirta, veidas skaistus.
– Kaip aš sakau, ji – skirta man, aš – jai iš aukščiau, – pirštu į dangų mostelėjo Zofija.
Senjora susigraudino. Ašarose tilpo ir meilė, ir skausmas, ir nerimas dėl ateities.
Moteris prieš trejus metus neteko savo gyvenimo draugo. Zofija su dėkingumu prisiminė, kaip jos mylimas vyras jai padėjo auginti be mamos likusius Ievą ir Vilių. Kartu pragyventa keturiasdešimt metų. Vyras Ievai buvo sukalęs specialią, poreikius atitinkančią lovą, kurioje Zofija galėdavo kartu miegoti su anūke, mat naktį tenka ne kartą ją apversti ant kito šono.
– Kartais jis pasiimdavo Ievutę, įsisodindavo į neįgaliojo vežimėlį ir jiedu apvažiuodavo visą miestą. Sustodavo, pavalgydavo valgykloje. Jis mano vaikais (anūkais – aut. past.) rūpinosi tarsi savais. Tokio gerumo buvo žmogus. Švelnus, mylintis, rūpestingas. Nė musės nenuskriausdavo. Namie rastą vorą paimdavo į delną ir išnešdavo į lauką, – apie savo antrąją pusę su dėkingumu pasakojo moteris.
Svajoja apie specialų neįgaliojo vežimėlį
Ievutė kuriam laikui nurimo ir įdėmiai stebėjo močiutės veidą, kuriuo tai praskriedavo liūdesio debesėlis, tai, rodos, saulė nušvisdavo.
Ant sienos kabo Ievutės brolio Viliaus ir jo šeimos nuotrauka, mamos portretas ir dar keleto giminaičių nuotraukos. Visa, kas šioms moterims brangiausia.
Žurnalistei paprašius leisti jas nufotografuoti merginos sukruto. Zofija ėmė tvarkyti anūkės lovą, patraukė keletą žaislų ir, kaip ji vadina, „lapės“ pleduką. Ant Ievutei patinkančio pledo išties puikuojasi lapės atvaizdas. Senjora paprašė žurnalistės padėti Ievutę pasodinti. Pasodinimas nebuvo sėkmingas. Jauna moteris – sunkoka. Žurnalistės nerangumas šiek tiek išgąsdino Ievą. Veidas surimtėjo, tačiau fotografuojant kaip mat pasikeitė jai žvilgtelėjus į močiutę.
Ar moterims reikalinga kokia nors pagalba? Zofija svajoja apie specialų neįgaliojo vežimėlį, kuriame anūkė jaustųsi komfortiškai – norisi kuo dažniau ją išvesti į lauką. Tačiau bėda – ilgai gulint ant Ievos kūno atsiranda pragulos. Tada, kaip vėliau žurnalistei aiškino Ievos brolis, bet koks sėdėjimas ant kieto paviršiaus jaunai moteriai kelia skausmą. Kol kas moterys pramogauja žiūrėdamos televiziją, džiaugiasi artimųjų apsilankymais ir viena kitos kompanija.
Zofija ir Ievutė. Autorės nuotrauka
Laukdama atvykstančio dėdės Ieva buvo puikios nuotaikos. Autorės nuotrauka
