Danutę Petraitienę vade pavadinome ne atsitiktinai. Taip į ją kreipdavosi vienas choro vyrų, šaulių sąjungos narys, tad toks epitetas jam atrodė natūralus vadovės pareigas užimančiai vienintelei vyrų choro „Mintauja“ moteriai. Epitetas prikibo, vade moteris tapo visiems dvidešimčiai choro vyrų. Deja, chorui sulaukus 18-os, muzikė su juo atsisveikina – teigia, jog siekiant išsaugoti tik pačius gražiausius prisiminimus kartais reikia pasitraukti tinkamu metu. Pasak jos, jos vyrų choras buvo vienas didžiausią grįžtamąjį ryšį teikęs projektas, jau net ir dėl to, kad motyvuota savo choro vyrų chorvedė brandžiame amžiuje išdrįso išsilaikyti automobilio teises ir sėsti prie vairo.
Margarita Rimkutė: Kaip susiklostė, kad 2002 metais susijungus šaulių ir savanorių atstovams sukūrėte išskirtinai vien vyrų chorą?
Danutė Petraitienė: Su drauge, kolege, lankėmės Palangoje. Ten, kur stovi kurhauzas, vykdavo vyrų chorų festivaliai. Gatvės vidury įrengta pakyla. Vyrai dainuoja. Kaip gražiai! „Varpas“, „Sakalas“, „Aidas“ – profesionalūs vyrų chorai. Man vyriška daina visuomet patiko. Pagalvojau, o kodėl man nesubūrus? Grįžusi ant tų karštų pėdų sumąsčiau ir padariau. O kur tų vyrų rasi? Visą gyvenimą dirbau Tauragės muzikos mokykloje su chorinio dainavimo klase, tik su vaikais... Nuėjau pas šaulius, nuėjau į karinį dalinį Vytauto gatvės gale, papasakojau, ką organizuoju. Po kurio laiko tiek iš savanorių, tiek iš šaulių atėjo po 4–5 vyrus. Suformavome nedidelį branduoliuką. O vėliau prisijungė vyrų ir iš mano buvusių kolektyvų.
M. R.: Prisimenate pirmąją repeticiją?
D. P.: Savanorių patalpose, kur dabar yra seniūnija, mums davė salę, išrašė leidimą dirbti – reikėjo leidimo, nes karinės organizacijos patalpose vykdėme veiklą. Iš karinio dalinio parsivežėme fortepijoną. Jis buvo gigantiškas, apdulkėjęs ir iškleręs. Vyrams jo užnešti į antrą aukštą iš pirmo karto nepavyko. Paskui a. a. Petras Sadauskas tiesiog nubraižė visą gabenimo į antrą aukštą eigą, kur pakreipti, kur pakelti ir vyrams pavyko. Užnešęs fortepijoną prikėlėme jį iš dulkių ir ėmėme repetuoti. Dabar tas fortepijonas yra Kauno ramovėje.
Vyrams ne iškart pavyko suvokti, kaip to fortepijono garsas turi skambėti jų balse. Man teko demonstruoti savo balsu. Mano balsas nėra žemas, pati esu sopranas, tačiau mokant vyrus teko ir tenoru traukti. Mano balso diapazonas labai prasiplėtė (juokiasi).
M. R.: Žinote, į kolektyvą susirinkę vyrai kartais mėgsta vienas prieš kitą pasipuikuoti, pajuokauti ir tos linksmybės taip užsitęsia, jog sudėtinga susikaupus grįžti prie veiklos, prie kurios ir buvo susirinkta. Kaip jums sekėsi suvaldyti 20–25 vyrų kolektyvą?
D. P.: Mūsų repeticijose rutinos nebuvo. Ir pasipasakodavome, pasidalindavome rūpesčiais ir kokį vieną kitą anekdotą suskeldavome. Būdavo: „Na, vade, dabar jau nesiklausykit“ – suprask, jau kažką pikantiško nori pasakoti. Ką ten nesiklausysi, gi ausų neužsikimši. Buvo visko. Juoko.
M. R.: Vėliau iš Donelaičio gatvės perėjote į Kultūros centrą...
D. P.: 3 metus repetavome Donelaičio gatvėje, 2 metus – pas Jolantą Kazlauskienę Moksleivių kūrybos centro patalpose. Tuos 5 metus dirbau iš idėjos. Neatlygintinai. Tik paskui buvo sudarytos sąlygos ir buvau pakviesta prisijungti prie Kultūros centro kolektyvo, 13 m. išdirbau su „Mintauja“ KC. Bet nepasakyčiau, kad mes buvome labai laukiami. Tarsi įnamiai. Kaip pamotė su posūniais. Šiek tiek trūko dėmesio, pasiūlymų.
Savo iniciatyva vykome, koncertavome, organizavome savo išvykas. Gyvenimas pagerėjo, kai ėmė kauptis giminaičių, pažįstamų skiriami 2 proc. (nuo GMP). Vykdami į koncertines išvykas dovanoms pirkdavome suvenyrus, gėles.
M. R.: Esate vyrų choro festivalio „Užtraukite, vyrai, dainą“ sumanytoja.
D. P.: Kultūros centre, tada jam dar vadovavo Petras Jokūbaitis, vyko pasitarimas, jog reikia festivalio. Man kilo mintis surengti šį festivalį.
M. R.: Įsiterpsiu pasidalindama prisiminimu. Pamenu, 2017 metais festivalyje dalyvavo ir svečių iš Latvijos bei Gruzijos. Tačiau renginys sulaukė mažokai žiniasklaidos dėmesio, pamenu, kalbant su Virginijumi Bartušiu jo balse buvo girdėti susirūpinimas, anot jo, festivalis buvo išties puikus. Ar sulaukdavote KC darbuotojų palaikymo rengiant festivalį?
D. P.: Projektas buvo didelis, svarbus. Mums padėjo. Ir dailininkė dirbo savo darbą: kvietimai, afišos, skrajutės. Visi darbuotojai buvo įdarbinti, nuo budinčiųjų iki įvairių specialistų.
Pamenu, tada sumąsčiau, jog reikia įjungti ir vaikus, ir ne tik Žemaitiją. Kvietėme Jurbarko atstovus, Kretingos, Palangos atstovus ir išdrįsau paskambinti į Kauną „Perkūno“ vadovui Romui Misiukevičiui. Labai geranoriškai sureagavo: „Reikia palaikyti vyrišką judėjimą“. Ir visus dešimt metų jie buvo mūsų palaikytojai. Vadinu juos „kelrode žvaigžde“. Visada su nuotaika, su gerais jausmais, su palinkėjimais. Ir pats vadovas, ir akomponiatoriai, ir kauniškiai žiūrovai – visuomet mus be galo palaikė.
M. R.: Iš tikrųjų meniniai judėjimai maitinasi emocijomis. Tai – variklis veikti. Ir tas palaikymas yra be galo svarbus.
D.P.: Taip. Būtent. Iš be galo svarbu nenusivilti, kad ir ta pačia daina, jai nesuskambėjus. Visko nutinka. Pamenu, vyrai dainavimą vadino savotiška meditacija.
M. R.: Kas apjungia, vienija chorą?
D.P.: Svarbu į projektą įtraukti ir šeimas. Vyrams sakiau: „Mes visuomet būsime su šeimomis“. Ar koncertai, jubiliejai, ar išvykos. Taip ir buvo. Esant vietų autobuse kviesdavome prisijungti šeimos narius. Ir norinčių atsirasdavo. Buvo ir nuolat lydinčių žmonų. Manau, ir tai padėjo. Moterys buvo šalia. Mes buvome viena didelė šeima. O kai rengdavome ekskursijas, į jas kartu važiuodavo ir draugai, ir kaimynai, ir giminės.
Žinojome vieni kitų bėdas. Buvome artimi. Per tą choro gyvavimo laikotarpį palaidojome 6 vyrus.
TŽ: Ar teisingai supratau, jus choro nariai vadino vade?
D.P.: O čia vienas šaulys taip mane pavadino. Ir prilipo. Ne, visi taip nevadino (juokiasi).
(Autorės pastaba: po interviu redakcijoje lankėsi 3 choro nariai, visi savo pasakojimuose D. Petraitienę vadino vade).
M. R.: Prieš pradėdama vadovauti „Mintaujai“ 1980–1982 metais vadovavote Tauragės rajono švietimo darbuotojų, 1982–1985 metais – Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamyklos, 1989–1994 metais – Tauragės liaudies dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ mišriems chorams. Ar yra skirtumas vadovauti mišriam ir vien tik vyrų chorui?
D.P.: Skirtumas yra. Jei kokiame susibūrime, repeticijoje ar užstalėje dalyvauja vien moteriškės – labai smagu, gera, linksma. Bet jei pasirodo nors vienas vyras, moterys pradeda konkuruoti. Tokia, matyt, yra moters prigimtis. Tas pats mišriame chore. Kai kurios moterys būtinai nori dainuoti pirmoje eilėje. Ir jos kovodavo, žinokite. Pykčių būdavo. Pas vyrus to „aš esu gražus ir noriu tik priekyje stovėti“ nėra (juokiasi).
M. R.: Kokie įvykiai per 18 metų įsiminė labiausiai? Ne tik smagūs.
D.P.: Sudėtingam momentui priskirčiau a. a. Leono Puzono mirtį. Jis savaitę buvo be samonės Kaune. Tiek jo šeimai, žmonai, tiek mums tai buvo vienas skaudžiausių momentų. Žmogus buvo pakankamai jaunas. 40 metų. Atsisveikinimas buvo skaudus. Verkėme visi.
O smagiausia buvo, kai sulaukėme pirmojo choro penkmečio. 2005 metais Tauragėje vyko eucharistinis kongresas. Mes kartu su kitais kolektyvais ruošėme visą sakralinę programą. Pamenu, agapės metu valgome košę ir vienas choro dalyvis, tada chorui buvo treji, sako: „Kaip būtų gerai, jei mes (choras) ištrauktume iki penkerių metų“. Ir ištraukėme. Tai tas mūsų penkmetis, žinokit, buvo visaliaudinė šventė (juokiasi).
Vėliau sulaukėme ir dešimtmečio, ir penkiolikos, bet ta sukaktis įsiminė labiausiai.
M. R.: Ko norėtumėte palinkėti choro nariams?
D.P.: Išlikti. Nors jau yra tekę girdėti, jog choro nariai kviečiami prisijungti prie kitų kolektyvų. Linkiu išlikti, išsaugoti sukurtus santykius ir sulaukti naujo, jauno vado.
Įdomus faktas:
Būdama 61-erių D. Petraitienė nutarė išmokti vairuoti. Jos sumanymą labai palaikė choro nariai. Moteris mokėsi teorijos, išlaikė egzaminą, prireikus papildomai pasimokyti vairuoti į pagalbą stojo vienas choristų. Jurgis Jocys kartu su moterimi važinėjo Tauragės gatvėmis, kol choro vadovė perprato eismą, išmoko vairuoti ir sėkmingai išlaikė vairavimo egzaminą.
Vytautas Jokubaitis
„2012 m. liepos 28 dieną išvykome į Suvalkiją. Aplankėme V. Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje, Zyplių dvarą, o vakarop apsistojome Jono Basanavičiaus tėviškėje. Skaniai pavakarieniavę, pasistatėme palapines, dar padainavome ir sugulėme miegoti. Nespėjus gerai įmigti, apie 2 val., nakties kad pradės lyti. Su žaibais ir perkūnija. Ryte pusryčiaujame, vadovė visa pabalus: „Jau aš palapinėje daugiau gyvenime nebenakvosiu“.
Vytautas Stasytis:
„Prisimenu išvyką į Dainų šventę 2018 metais (chorą lankiau nuo 2016 m.). Aš gyvenime nebuvau matęs tokio reginio. Tokios masės žmonių. Pamenu, einame Vilniaus gatvėmis eisenoje, karšta. Mums iš balkonų mojuoja ir palaikymo šūksniais palydi žmonės, kai kurie pila vandenį, kad atsigaivintume. Susirinkus Vingio parke įžymūs žmonės taria padrąsinantį žodį. Ta vienybė kai kuriuos mūsų sujaudino iki ašarų.
Danielius Saukevičius:
„Esu dėkingas kolegoms, visam kolektyvui, kad kartu vyko į mano gimtinę Dzūkijoje. Tris kartus iš trijų vykome parengę koncertinę programą. Labai vertinu parodytą dėmesį. Į pačią mano tėviškę užsukome du kartus. Kai dabar nuvažiuoju, mano pažįstami vis teiraujasi, kaip vyrai laikosi“.
