Asmenybės

Prieš susitikdama su Šikšnių kaimo seniūnaite ir bendruomenės pirmininke Irena Plauškiene pranešiau, kad turiu tik keturis klausimus, o ji mane įspėjo, kad ji gali išsiplėtoti, prikalbėti dalykų, dėl kurių pati paskui gailėsis. Bet juk tokie pokalbiai linksmiausi! Taip ir buvo. Rimtai pradėjusios apie ūkininkų problemas, pokalbį linksmai „nuridenome į lankas“. Ir baigėme netikėtai: užvedusios temą apie parubežyje mėgstamą svaiginimosi būdą anodija.

Margarita Rimkutė: Lapkritis kaime. Rudens darbai baigti. Jau galite ilsėtis?

Irena Plauškienė: Paskutinį arimą sūnus prieš porą dienų padarė. Žemės sunkios, lietingas ruduo. Klimpsti į dirvą. Jau jokių darbų nebeatliksi. Gyvuliai tvartuose.

M.R. Vasarą juk buvo sausra...

I.P. Beveik kasmet būna. Šiemet išdegino šienavimui, gyvulių ganymui skirtas pievas. Anksčiau, būdavo, nuperki gerą, brangią sėklą, žolė išsilaikydavo apie 4–5 metus. Dabar turi atnaujinti kone kas dvejus metus: turi arti pievą, persėti žolę. Atsiranda papildomų išlaidų. Jei neatnaujini, ganiava prasta. Turi atvežti į laukus, ką esi paruošęs rudenį (džiovintos žolės, – red.), nes gyvuliai ėsti nori, vien vandeniu gyvi nebus. O laukus vasarą nušienavus atolai jau nebeatželia.

M.R. Ar tiesa, kad jūsų krašte itin nederlingos žemės?

I.P. Buvo. Bet visai neseniai Europa (Europos Komisija, – red.) nusprendė, kad derlingos. Padaryti žemėlapiai, atsirado naujas reitingavimas, mūsų plotuose žemės našumas pažymėtas didesnis. Vyriausybė patvirtino.

M.R. Tai jums nauda, kilo žemės vertė?

I.P. Nieks nekilo. Nes žemė derlinga tik popieriuje. O realybėje niekas nepasikeitė. Mes į tokią žemę negalime sėti grūdo. Turime pasirinkimą tik auginti gyvulius: ar mėsinius, ar pienui. Auginti žolę. Kiti gal nesupranta, galvoja, kad mes taip norime. Priešingai, kaip tik grūdine kultūra būtų verstis lengviau, nes nereikia vargti žiemą, tačiau realybė tokia, kad net tręšiant mūsų derliai nedideli.

M.R. Mokesčiai turėtų kilti... Statėte žalius kryžius (protestas prieš vyriausybės mokesčių kėlimą, – red.)?

I.P. Viena tokia močiutė išvydusi prie kelio iškylantį žalią kryžių  klausė mano pažįstamų, ar vėl ką nors partrenkė, – juokiasi Irena. – Ji įpratusi matyti žūties vietose statomus kryžius. Teks įprasti juos matyti ir laukuose. Mūsų krašte kryžiai statomi. Va, mano sūnus šiandien (penktadienį, lapkričio 15-ąją, – red.) nusipirko žalių dažų. Sakė, dažys.

M.R. Jau metai, kaip esate ir Šikšnių kaimo bendruomenės pirmininkė. Dar būdama seniūnaitė prieš keletą metų esate sakiusi, jog norite prikelti bendruomenę. Prikėlėte?

I.P. Gaila, nebuvote šiemet vasarą mūsų kaimo šventėje. Nematėte, kas ten dėjosi. Va tada buvo atsigavusi bendruomenė. Pasistatėme lauko pavėsinę, su Europos ir savivaldybės pagalba susitvarkėme apleistą kampą pagrindinėje gatvėje, alpinariumą, padarėme poilsiavietę, suolelių pastatėme. Gaminome tokias vazas, puošėm gatves. Šią vasarą plušėjome kaip reikiant. Norėjau patikrinti, ar įmanoma suburti žmones bendrai veiklai.

M.R. Kaip jūsų iniciatyvumą priima vietiniai?

I.P. Esu ne pinigas, visiems nepatiksiu (juokiasi). Kažkam esu sakiusi, net jei neateinate, neprisidedate prie veiklos, bet jei bent per kampą mane stebite, – vadinasi, jūs jau esate bendruomenės nariai. Pamenu, kai gaminome vazas, buvo kaime keliančių klausimą, kodėl mes plušame mano kieme. Bet mes neturime kur kitur susirinkti.

M.R. Neturite viešos vietos, kur susirinkti?

I.P. Neturime. Pas mus vieša vieta – tik kapinės (juokiasi).

M.R. Jėgainių statytojai dairosi į Žygaičių seniūnijos laukus. Jūsų kaime turėtų iškilti net šešios vėjo jėgainės. Ir bendruomenei jėgainių statytojai per metus skirs 1000 eurų. Kodėl tiek mažai paprašėte?

I.P. Mes neprašėme. Mes su jais jokios sutarties dar nesame sudarę. Buvo kalbama, kad nuo vienos jėgainės mums tiek turėtų „nubyrėti“. Dar tik metai, kai tapau kaimo bendruomenės pirmininke. Kai susikuria bendruomenė, veiklos pradžiai iš rajono savivaldybės gauna tik kelis šimtelius eurų. Tai, žinokite, tas tūkstantis eurų iš vienos jėgainės mums yra – „vau“.

M.R. Ar tas baubas, jėgainės, toks baisus, koks piešiamas?

I.P.  Nežinau, kodėl jų reikia bijoti. Jų kieme gi nestato. Laukuose. Gi jie (jėgainių statytojai, – aut. past.) žino, kokie turi būti atstumai. Žmonės sako – „nepasitikėk niekuo“, na, bet juk visko nebijosi. Na, o kalbant apie tai, kad išbaidėme skalūnų gręžėjus, tai čia kitas reikalas. Ten jau kilo reali grėsmė, kad vykdant darbus į žemę išleis chemikalus. Ten tai buvo baubas. O vėjo jėgainės – koks čia baubas. Sūnus Norvegijoje gyvena, sako, kad ten stato daug. Tačiau pagrindinis pasipiktinimas kyla, kad darko kraštovaizdį. Sveikatai poveikio, manau, nėra. Juk taip pat rekomenduojama mobiliojo telefono prie pat lovos nelaikyti, bet vis tiek juk jis guli prie mano lovos. Ir man atrodo, ne vien prie mano...

M.R. Ar pasikeitė gyvenimas prieš keletą metų asfaltavus į Sartininkus vedantį kelią (Šikšniai – greta jo, – aut. past.)?

I.P. Tai žinoma. Nepalyginsi. Mes dabar – karaliai. Juk ir aš, kiek trukau pas jus atvykti – purpt, 15 minučių, – ir aš jau čia.

M.R. Tai gal pabrango sklypai jūsų kaime?

I.P. Na, žinote, toks tas kaimo gyvenimas: pas mus nėra nei mokyklos, nei krautuvės, nei bažnyčios. Tik kapinės.

Juokiamės abi.

M.R. Jau antrą kartą minime jas šiame pokalbyje.

I.P. Nes tai yra vienintelė vieša vieta, kur mes, kaimo žmonės, galime netrikdomai susirinkti (juokiasi). Na, bet šiemet pavyko visus suburti kaimo šventėje. Buvo ir svečių iš miesto. Dažnai nesusirinksi, gi pastoviai neprašysi lėšų iš savivaldybės. Parėmė ūkininkai. Kokie tie ūkininkai. Tai aš su sūnumi, vieni tų didesniųjų ūkininkų, ir Šeputis. Auginu 60 karvių. Kiti augina 10–15 karvių. Tai augindamas tokį skaičių esi priverstas iš savo kiemo neišeiti – pats viską darai. Aš tai pasisamdžiau melžėją. Tai jau esu ponia. Nesvarbu, kad beveik viską, ką uždirbu, tenka atiduoti jos atlyginimui. Bet ką padarysi – nebeturiu sveikatos. O be to, pagalvoju, jog ne tam dirbau jaunystėje, kad viską išparceliuočiau, tai dar ir laikau, neardau ūkio. Tikiuosi geresnės ateities. Va todėl ir tas sūnus kryžių kala.

M.R. Minėjote, jog vienas sūnų – Norvegijoje?

I.P. Taip. Ir jis žiūri į mus ir sako: „Gal jūs jau baikit su tais ūkiais“. O mano jaunėliui patinka kaimas. Ir jis tiki. Kad bus geriau.

M.R. Nuskambėjo kiek liūdnai. Šiaip esate linksma, turite gerą humoro jausmą...

I.P. Paveldėjau iš tėvo. Buvo apsiskaitęs. Pamenu, rusų laikais buvo knygų serija „Noriu žinoti“, tai  ant palangės visuomet būdavo jų krūvos. Jis mėgdavo pajuokauti ir visuomet turėjo ką pasakyti.

M.R. Ar visuomet gyvenote šiuose kraštuose?

I.P. Taip. Visuomet parubežyje.

M.R. Ar tiesa, kad kaimų, nuo Draudenių iki Vainuto, gyventojai itin mėgdavo anodiją? Sako, jog buvo toks kaimas, kuriuo važiuodamas net galėdavai užuosti jos kvapą.

I.P. Tiesa. Parubežyje neužaugo toks vaikas, kuriam neteko paragauti bent lašo anodijos su cukrumi (juokiasi). Sakydavo, reikia vaikui duoti anodijos ant cukraus nuo... Pala, nuo ko... Nebeprisimenu... Aa, nuo pilvo skausmo. Vidurių dezinfekcijai (juokasi). Žinokit, jei girdėjot anekdotų su anodija, tai jie neabejotinai kilę iš mūsų kraštų...