Minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Tauragės krašto muziejus „Santaka“ prasmingai įamžino Tauragės krašto istoriją – surengė parodą „Tarpukario dvasia“, muziejaus iniciatyva pagaliau šalia pilies stovi miesto simbolis – tauras. Atsirado ir išliekamąją vertę turintis leidinys „Šimtmečio Tauragė 1918–2018. 100 įdomiausių faktų“. Kaip kilo mintis išleisti tokią knygą ir kaip sekėsi tai daryti, „Tauragės žinioms“ papasakojo jos sudarytojas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas Darius Kiniulis. Knyga bus pristatyta visuomenei vasario 13 d., 17 val. Pilies menėse.
D. Kiniulis sako, kad labai keista vartyti savo sudarytą knygą. Ir pasakoja, kad Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui norėjosi leidinio, turinčio išliekamąją vertę. Pirminę mintį, kad reikia lankstinuko atkurtos Lietuvos 100-mečio atminimui, iškėlė muziejaus direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas. Idėją entuziastingai palaikė projektų specialistė Agnė Vitartaitė. Projektas „Tauragė per 100 metų“ iš Tauragės rajono savivaldybės gavo 1000 eurų finansavimą.
– Vėliau laisvalaikiu apsilankiau Istorinėje prezidentūroje Kaune, kur užėjusiems įteikiama plona knygelė „100 reikšmingiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių (1918–1940 m.)“. Pavarčiau, paskaitinėjau, pagalvojau – kokia puiki idėja. Laikas ėjo, reikėjo pradėti rinkti medžiagą brošiūrai, apsispręsti, kaip ji atrodys. Visgi kolegų ir minėtos knygelės paskatintas nutariau eiti sunkiuoju keliu – sudaryti visavertę knygą, kuri iš tiesų turėtų išliekamąją vertę, – prisimena D. Kiniulis.
Jam labai padėjo Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Tauragės filialo vedėja Raimonda Veisienė, kuri su kolegomis iš kitų archyvų surinko daug įdomios ir neretai niekur dar neskelbtos medžiagos: dokumentų ir nuotraukų. Tik dalis jos pateko į knygą. Faktų atranka, pasak knygos sudarytojo, buvo bene sunkiausias darbas.
– Griežtai apsibrėžėm, kad kiekvienam iš 10 dešimtmečių bus skirta po 10 faktų. Iš pradžių pasiklioviau savo žiniomis, o kai atmintis nebegalėdavo padėti, ieškodavau knygose, straipsniuose. Kartais idėją, patys to nežinodami, mesteldavo kolegos ar žurnalistai. Sąrašas darbo eigoje smarkiai keitėsi, nes kai kurie dešimtmečiai pilni įdomių įvykių, – pasakoja istorikas.
Jis sako dabar suprantąs, kad nemažai faktų iki tol žinojo labai paviršutiniškai, ypač sovietmečio. Knygos leidyba privertė ieškoti, skaityti, klausinėti, įsigilinti.
– Todėl galiu sakyti, kad per pusę metų istorines žinias apie miestą pagilinau labai smarkiai. Turbūt labiausiai nustebino faktas, kad senoji miesto ligoninė karo metais nacių buvo užminuota ir turėjo būti susprogdinta, bet darbuotojai ją sugebėjo laiku išminuoti. Pabandykit save įsivaizduoti jų vietoj, – pasakoja D. Kiniulis.
Ir knygos įvade jis rašo, kad faktų atranka knygai – subjektyvi. Esą skaitytojai galį papriekaištauti, kad nepaminėtas vienas ar kitas svarbus istorijos faktas. D. Kiniulis skuba patikinti, kad knygos tikslas – būtent Tauragės miesto istorijos ir su juo susijusių didžiųjų istorijos įvykių akcentavimas.
– Miestą kūrė žmonės, tačiau jie knygoje yra kaip visuma, kaip priežastis įvykusių permainų – architektūrinių, istorinių, ekonominių, politinių, – knygos įvade rašo knygos sudarytojas.
Jis dėkingas projekto vadovei Agnei Vitartaitei, kuri ėmėsi koordinavimo, maketuotojo, leidėjų paieškų ir t.t., tauragiškiui maketuotojui Sauliui Bartkui, kuris savo darbą atliko puikiai.
Paklaustas, kiek laiko teko dirbti prie knygos, jis sakė, kad intensyvus kasdienis darbas truko apie 4 mėnesius, bet su pertraukomis prie projekto dirbta kokius 9 mėnesius. Leidinio tiražas – 250 vnt.
– Bet matydami susidomėjimą, tikimės, kad tiražą pavyks padidinti. Įsigyti leidinį galima Tauragės krašto muziejuje, o pristatymas vyks naujosiose pilies menėse vasario 13-ąją, 17 val., – primena knygos sudarytojas.
- 1933–10–22 – atidaryti didžiausi Lietuvoje Šaulių rūmai (Dariaus ir Girėno g. 3)
Jau po kelių dienų, spalio 26 d., Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“ pasirodė straipsnis apie didžiausius Šaulių rūmus Lietuvoje. Jame rašoma, kad naujieji rūmai savo didingumu pralenkė rūmus, statytus Utenoje, Anykščiuose, Kelmėje, Varėnoje. Lėšas rūmams statyti pirmiausia rinkti pradėjo Tauragės šaulių moterų būrys, vėliau buvo įtrauktos kitos organizacijos, privatūs asmenys. Aukos rinktos išskirtinai tik Tauragės apskrityje. „Jau išvakarėmis prieš atidarant, spalių 21 d., traukiniais ir autobusais traukė iš tolesnių apylinkių šauliai, kaimyninių rinktinių atstovai ir kt. Nuotaika mieste tikrai šauliška. Stoty ir visur pilkos kepurės vyrauja. Tik ir kalbama apie rytojaus iškilmes. Ruošiamasi, nervinamasi, bėginėjama: čia svečius patik, čia pavestų darbų nepraleisk, žodžiu, nors trūk, plyšk, bet visa turi būti kaip reikiant“. Atidaryme dalyvavo aukšto rango valstybės pareigūnai, renginys buvo filmuojamas. 2006 m., vykdant rekonstrukciją, rastas butelis su pergamentu, tekstu ir parašais. Šaulių rūmai (dabar Kultūros rūmai) pastatyti nugriovus stačiatikių cerkvę, statytą XIX a. pab.
- 1946–06–13 – Tauragės NKVD būstinėje – vienas didžiausių šalyje kalinių pabėgimų
Kęstučio apygardos Rolando ir Vytenio būrių partizanai organizavo vieną didžiausių Lietuvoje kalinių pabėgimą. Naktį Tauragėje iš Šubertinės MGB (NKVD) kalėjimo buvo išvaduoti 23 kaliniai. Pabėgimą organizavo partizanų ryšininkai – medicinos sesuo Margarita, Juozas Marozas ir Viktorija Labanauskaitė. Jie papirko budintį darbuotoją A. Gorbačiovą, kuris tą naktį atidarė karcerį ir beveik visas kameras. Išbėgusius kalinius Vaižganto g. daržuose pasitiko partizanų ryšininkai ir nuvedė pas partizanus Karšuvos girioje ir Purviškių miške, prie Gaurės. Laisvėn išėję jie tuoj pat įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą okupantui.
- 1994–07–19 – atkurta Tauragės apskritis
Tauragės apskritis suformuota 1918 m. ir nepakitusi išliko iki 1947 m. Tada jai priklausė Žemaičių Naumiesčio, Vainuto, Švėkšnos valsčiai (dabar priklauso Klaipėdos aps.), tačiau nepriklausė didžioji Jurbarko rajono dalis (išskyrus Eržvilko valsčių). Apskrities viršininko tarnyba realiai vėl pradėjo veikti 1995 m. ir įsikūrė tarpukariniuose Ligonių kasų rūmuose Vasario 16-osios g. 6. Iš pradžių apskričiai priklausė Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonai. Nuo 1999 m. gruodžio 21 d. prijungta ir Pagėgių savivaldybė – teritorija, kuri anksčiau buvo sudėtinė didžiulio Šilutės rajono dalis ir savivaldos neturėjo. 2005 m. balandžio 5 d. patvirtintas apskrities herbas, kurio autorius Arvydas Každailis. Herbo reikšmės aiškinimas: „Ieškant Tauragės apskrities herbui tinkamos simbolikos, Heraldikos komisija kartu su apskrities administracija nutarė panaudoti Tauragės miesto, kaip apskrities centro, heraldikos motyvus, kitus simbolius, kurie atspindėtų specifinę šio regiono praeitį ir neišsiskirtų iš kitų Lietuvos apskričių heraldikos. Heraldikoje lūšis iš seno yra akylumo ir įžvalgumo simbolis. Kadaise tikėta, kad lūšis gali žvelgti kiaurai sieną. Būtent šios savybės reikalingos pasienio regionui, per kurį vyksta ne tik krašto augimą skatinanti prekyba, bet ir skverbiasi negeistini dalykai. Iš dalies ji primena ir senąjį administracinį centrą Raseinius. Be to, kalaviju ginkluota lūšis reiškia pasirengimą krašto gynybai ir apsaugai, o skydo raudonas laukas pabrėžia praeityje pralietą kraują už Lietuvos laisvę. Gynybą ir apsaugą rodo ir lūšies laikomas skydas, o jame įdėtas Tauragės miesto simbolis tauro ragas pažymi apskrities centrą bei praeities verslą – medžioklę. Kaip ir kitų apskričių heraldikoje, pagrindinis skydas turi mėlyną bordiūrą su 10 dvigubų auksinių kryžių (Lietuvos apskričių skaičius), kurie rodo apskričių administracijų valstybinį pobūdį.“ 2010 m. apskrities viršininko administracija panaikinta, tačiau geografinis suskirstymas liko. Apskrities rajonų valdžia neretai kartu derina regiono reikalus. Apskričiai priklauso 7 miestai pagal dydį: Tauragė, Jurbarkas, Šilalė, Pagėgiai, Skaudvilė, Smalininkai ir mažiausias Lietuvos miestas – Panemunė, 20 miestelių ir apie 1233 kaimai. 2017 m. gyveno apie 99 000 gyventojų. Pagal šį rodiklį tai mažiausia Lietuvos apskritis.
