Žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą paskelbė 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų. Bevartant jį žurnalistei akis užkliuvo už vaikystę primenančio ir taip gerai pažįstamo vardo... Remigija Kalendienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimtosios kalbos mokytoja! Tiesa, nuo rugsėjo ši pedagogė ugdo jau Vilniaus vaikus. Tačiau šimtai tauragiškių su pasididžiavimu gali prisiminti – tai mano Mokytoja, taip taip, iš didžiosios raidės. Ir nori nenori, širdyje kirba gražiausias lietuviškas žodis – Ačiū! – už pažintį su gimtąja kalba, už visada jautrų, nuoširdų santykį su mokiniu, kurį prisiminus net šiek tiek graudu.
– Gerbiama Mokytoja, nuo šio rudens pradėjote dirbti Vilniaus J. Basanavičiaus gimnazijoje. Kodėl pasirinkote išvykti? Kuo didmiesčio mokykla skiriasi nuo provincijos? Ar mokiniai Vilniuje kitokie?
– Vilnius nuo studijų laikų buvo mano svajonių miestas. Vis pagalvodavau, pakalbėdavau, paplanuodavau... O pats likimas taip sudėliojo, kad po 29 metų, pragyventų Tauragėje, šį rudenį pasitikau sostinėje. Iš pradžių dar galvojau žvalgytis kitokio darbo, bet su prašymu įsidarbinti pasibeldžiau į mokyklas. Per dvi dienas gavau pasiūlymą pasirašyti darbo sutartį net su keliomis. Pasirinkau J. Basanavičiaus gimnaziją. Kaip juokaudama sakiau, viskas gyvenime keičiasi, bent jau ugdymo programa liks ta pati. Juk paskutinius 17 metų dirbau „Versmėje“.
J. Basanavičiaus gimnazija mokinių skaičiumi, mokytojų kolektyvo sudėtimi, savo istorija truputį primena „Versmę“ – gimnazija atsiskyrė nuo progimnazijos, persikėlė į kitas patalpas. Ir istorija jos neilga – tik aštuntus metus skaičiuoja. Ar skiriasi didmiesčio mokykla, mokiniai? Tikrai didelio skirtumo nėra – ir vienur, ir kitur mokytojas turi dirbti, ir vienur, ir kitur yra daug smalsių, kūrybingų mokinių, pasitaiko ir tokių, nuo kurių kažkur pabėgo motyvacija ir tenka bendrom jėgom jos ieškoti. Tik didmiesčio mokiniai turi tikrai daugiau galimybių. Ar pakankamai turi noro jomis naudotis? Čia jau ir mokytojo užduotis – uždegti, paskatinti, įkvėpti.
– Kiek metų dirbote Tauragėje? Kokiose mokyklose? Kokius prisiminimus išsivežėte į sostinę?
–Atvažiavau į Tauragę 1989-aisiais, baigusi studijas, ir pradėjau dirbti Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Kai renovuotoje mokykloje J. Tumo-Vaižganto gatvėje įsikūrė gimnazijos klasės, su savo mokiniais perėjau dirbti čia. Taigi, visa mano darbo istorija Tauragėje susijusi su tomis dviem mokyklomis. Tauragėje liko didelė dalis mano širdies. Čia aš tapau tokia mokytoja, kokia esu. Vos ne kasdien atsiverčiu „Versmės“ paskyrą facebook‘e, įlendu pasižiūrėti į internetinę svetainę – o kas gi naujo mano mokykloje. Vis dar mano... Čia sutikau daugybę nuoširdžių, šaunių mokinių, čia teko laimė dirbti su dalykiška ir labai žmogiška vadovių komanda, čia kasdien lydėjo puikūs kolegos. Vis dar jautru ir ilgu. Emocijos...
– Ką Jums reiškia mokytojo profesija? Ar tai pašaukimas? Kokių svarbiausių principų laikotės kasdieniame savo darbe?
Mokytojo profesija... Turbūt tai tikrai mano pašaukimas. Kai atėjau į pokalbį vienoje Vilniaus mokyklų, jos direktorė atsisveikindama pasakė: „Jūs esate gimusi būti lietuvių kalbos mokytoja.“ Galbūt jau kito darbo ir nemokėčiau dirbti. Nesakau, kad nepagalvoju – ir paburbu, ir pykstu, ir nervinuosi, žiūrėdama į sąsiuvinių krūveles. Bet kai suskamba skambutis, kviesdamas į pamoką, jau trisdešimtus metus kasdien su ta pačia nuostaba, smalsumu einu į 45 minučių atradimų laiką. Ir jokių aukštų principų nereikia – reikia džiaugtis galimybėmis bendrauti, kalbėtis, mąstyti, svarstyti, ieškoti. Einu į pamokas tokia, kokia esu, linksma, liūdna, užsisvajojusi, užsimiegojusi (retai, nes kol nuvykstu į darbą, miegai išlaksto), drąsiai pasakau „nežinau“, „suklydau“, „atsiprašau“. Juk būna visko.
– Kuo ypatinga gimtosios kalbos disciplina? Kokią reikšmę ji turi bendrojo lavinimo programoje? Kodėl gimtoji kalba svarbi besiformuojančiai vaiko asmenybei?
– Gimtosios kalbos vieta tikrai ypatinga žmogaus gyvenime. Galėčiau cituoti M. Daukšą, S. Daukantą, Just. Marcinkevičių... Galėčiau sakyti, kad gimtosios kalbos egzaminas – vienintelis, kurio neišlaikęs mokinys negauna brandos atestato. Galėčiau aiškinti, kad, nemokėdami gimtosios kalbos, negalime gerai mokėti kitų dalykų. Kaip būdamas vadovu kalbėsi žmonėms, jeigu nejausi žodžio prasmės? Kaip kalbėsi nuėjęs į darbo pokalbį, jeigu negebėsi valdyti žodžio?.. Bet svarbiausia – savo sielą, liūdinčią, besidžiaugiančią, mąslią, alkaną ar sužvarbusią, gali nuraminti, sušildyti, paglostyti tik savo protėvių, tėvų žodžiu. Tik gimtasis žodis atveria giliausius slėpinius – tuo esu tikra.
– Žurnale „Reitingai“ patekote į 200 iškiliausių Lietuvos mokytojų sąrašą. Kokie nuopelnai, Jūsų nuomone, tai lėmė? Kaip buvo vykdomas pedagogų reitingavimas? Ką Jums reiškia toks įvertinimas?
Tik iš žurnalo sužinojau ir apie kriterijus, ir apie reitingavimą. Jokių nuopelnų čia nėra – būtent labiausiai nudžiugino, kad toks įvertinimas ir buvo ne už nuopelnus. Pasak organizatorių, svarbiausi – žmogiškieji kriterijai. Nuoširdžiai sakau – nebūčiau taip sujaudinta, jeigu į tą sąrašą būčiau patekusi už mokinių gautus šimtukus, projektų įgyvendinimą ar už kitus formalius dalykus. Visai kas kita, kai įvertina už tai, kas dažnokai lieka paraštėje – už meilę ir atsidavimą, už savo darbo išmanymą ir reiklumą, už tai, kad esi „mokytojas nuo Dievo“. Man tai pats svarbiausias įvertinimas. Jis nepakeis nieko. Bet jis kaskart primins – meilė žmogui, dalijimasis išmintimi ir širdimi yra vertybė. Kas begali būti geriau?
– Kaip vertinate dabartinį valstybės vadovų požiūrį į mokytojus? Kokia kryptimi reikėtų eiti, norint sustiprinti švietimo sistemą Lietuvoje?
– Apie valdžią ir politiką labai nesinori kalbėti... Pasakysiu tik viena – ne eurų skaičiukas svarbus, daug svarbiau pagarba, žmogiškas bendravimas ir noras girdėti ir suprasti.
– Ar sulaukiate grįžtamojo ryšio iš buvusių mokinių? Ar daug Jūsų ugdytinių pasirinkę profesiją, susijusią su gimtąja kalba?
– Nuolat jaučiu ryšį su savo mokiniais. Ir jie turbūt niekada nėra ir nebus buvę... Ir dabar jau yra kvietimas susitikti ir kvietimas į pasimatymą. Labai branginu tą nenutrūkstantį bendravimą. Visada gera susėsti, prisiminti, pakvatoti, parymoti. Sulaukiu labai jautrių ir labai džiugių žinučių, dalijamės ir kai skauda, ir kai norisi tiesiog apsikabinti, bent virtualiai, jeigu ne visada išeina realybėje. Kai lankau dukrą Londone, ji juokauja – „Mamele, tu ir čia neprapultum, išgyventum ilgai ir smagiai ir be manęs.“ Bendrystės akimirkos be galo svarbios. Judita, Vaida, Karina... Trys lietuvių kalbos studijas baigusios šaunios jaunos moterys. Tik jų kelias iš mokyklos nuvingiavo kitur...