Praėjusią savaitę Alfonsui Šimkevičiui sukako 95-eri. Šeimos ir seniūnijos sveikinimų sulaukęs pagramantiškis senolis kuklus – iki 100 metų gyventi nenorėtų. Esą jau pavargo, kojas skauda. Nors, žiūrint į jį, to niekaip nepasakytum – pasipuošęs, pasitempęs, be niekieno pagalbos savimi pasirūpinantis ir šviesiai mąstantis, visą gyvenimą aiškiai prisimenantis – didžiąją jo dalį jis nešiojo laiškus.
Rašydavo daug
Žurnalistę Alfonsas savo namuose pasitiko su arbata ir saldainiais. Kiek metų nešiojote laiškus? – klausiu. Virš 30-ties, 35 turbūt bus. Dviračiu, žiemą ir pėsčiomis, kasdien apie šimtą trobų apeidavo, vien savo gatvėje apie 20. Per dieną apie dvidešimt kilometrų kelio susidarydavo. Pasitaikydavo ir liūdną žinią nunešti – juk vyko karas, tremtys, sūnūs, vyrai svetur žūdavo. Pats Alfonsas ginklo nėra nešiojęs – kariuomenėje netarnavo. Laiškininką žmonės mėgę, mylėję, ir valdžia skatinusi – ne vieną apdovanojimą ir medalį yra gavęs, ir laikraščiai apie jį rašė. Tačiau visus sunaikino – kodėl, nė pats negali pasakyti, tik šypsosi.
Trobesių tais laikais buvo daug, Matiškiai, Šaukėnai, Jociai, Gudlaukis, Pagramantis. O ir laiškų žmonės anuomet daug rašydavo, telegramas siųsdavo, atvirukus. Taip pat Alfonsas nešiojo pensijas. Smagu būdavo, žmonės visada laukdavo, šiltai sutikdavo. Kaip nelauks, kai pinigėlį atneša.
– Daugiau kaip pusę mėnesio pensijas nešdavau. Nes pinigų daug neduodavo, po tris šimtus rublių, kad neatimtų, – prisimena Alfonsas, pridurdamas, kad savo apylinkėse pažinojo visus, ir jaunus, ir senus.
Tekdavo ir pasikalbėti, bėdas išklausyti. Mokėdavę nedaug, iš pradžių net grūdais, tačiau darbą jis mėgo. Alfonsas pasakoja, kad per karą daug kam, ir kolūkiečiams, už darbą grūdais atsijodavo. Daugiau mokėti pradėjo tik vėliau. Dirbo laiškininku dar ir pensijos sulaukęs, septynerius metus, kol pavargo.
Šimto metų nelaukia
– Labai kojas skaudėdavo, nes baisiai daug reikėjo vaikščioti, – nedrąsiai pasiskundžia. Tačiau pripažįsta, kad gali būti, jog daug laiko, praleisto gryname ore, išėjo į naudą – gal tai ir yra ilgaamžiškumo paslaptis. Tačiau paklaustas, ką reikia daryti, kad 100 metų išgyventum, senolis liūdnai juokdamasis atsako:
– Nebenoriu daugiau, jau viskas. Nebesinori.
Kilęs Alfonsas iš Gudlaukio, vėliau persikėlė į netoliese esantį Matiškių kaimą, šalia Jūros upės. Šeima vertėsi žemdirbyste, turėjo sodą, gyvulių, bulves sėjo. Žmona dirbo kolūkyje, Alfonsas laiškus nešiojo. Per lieptą eidavo į Šaukėnus, kurio dabar nė žymės jau nėra – anot Alfonso, žmonės išmirė, o lieptas neremontuojamas sunyko.
Tačiau sovietai, vykdydami melioraciją, iš Matiškių šeimai liepė išsikelti, į Pagramantį. Čia su sūnumi per pusę namą savo rankomis pasistatė, kuriame gyvena jau penktą dešimtmetį. Pagramantyje taip pat ūkiškai vertėsi, o maistą net į turgų veždavo parduoti. Praktiškai prekyba kiaulėmis ir vertėsi, ir telyčaites augino, nes laiškininko alga nedidelė tebuvo. Alfonsas pripažįsta – jam smagiausia visada buvę po namus suktis, į užsienį taip pat niekur niekada nekeliavo.
Pagramantyje gyvendamas senolis nesiskundžia – patogu, kelias asfaltuotas, viskas čia pat, ir parduotuvė, ir bažnyčia, upė (Akmena) taip pat šalia. Laiškininko kieme ir namuose – pavyzdinga tvarka, nė šapo nerasi. O ir pats pasipuošęs – kostiumu ir kaklaraiščiu laukė žurnalistės.
– Viską pats susitvarkau, ir grindis išsiplaunu, į miestą su autobusu apsipirkti maisto kas savaitę nuvažiuoju, iki stotelės su dviračiu, paskui į autobusą. Ir į polikliniką, vaistų nuo spaudimo išsirašyti, – pasakoja. – Juolab, kad bilietas pigus, 50 centų, 80 procentų finansuoja, važinėtis kasdien galima.
Gyvenimo išbandymai
Gyvena Alfonsas ne vienas – kitame namo gale įsikūrusi marti, antrame aukšte – anūkė. Antras anūkas taip pat Pagramantyje gyvena, taigi, padeda tvarkytis. Sūnų, deja, teko senokai palaidoti – 42-ejų vyrą kraujo vėžys suėdė. Taip pat ir žmonos, su kuria nuo jaunystės Matiškiuose gyveno, Alfonsas neteko, – jau senokai, prieš 18-ka metų. Mirus sūnui ir pačios sveikata pašlijo – neatlaikė širdgėlos. Giltinė į šeimą nuo pat pradžių buvo įsisukusi – nė metukų nesulaukusi nuo kokliušo kadaise mirė jų dukrelė. Gal dėl to Alfonsas teigia nenorintis iki 100 metų gyventi – „jau pavargau“, sako. Artimuosius laidoti be galo sunku. Senolis teigia visų jų – tris – kapus netoliese esančiose Pagramančio kapinaitėse apžiūrintis, pats, savo jėgomis.
– Ar pamaldus esate, į bažnyčią einate? – klausiu.
– Taip, kiekvieną sekmadienį, ir kunigą puikų turėjome pastaruosius porą metų, – pagiria prieš dvi savaites į Vaičaičius, Radviliškio raj. perkeltą Vaidotą Vitę. Jau ir su naujuoju, Vytautu Petrausku, spėjo susipažinti.
Ir apie ekonomiką senolis išmano – paklaustas, kodėl dabar šeima nebelaiko gyvulių, atsako, kad smulkiems ūkiams nebeapsimoka – už pieną mažai moka, turi didelę bandą turėti. Ir technika brangi. Tačiau į klausimą, kaip geriau – dabar gyventi, ar tada, sovietmečiu, buvo, Alfonsas nedvejodamas atsako, kad dabar. Ir pensijos jam užtenka, ir žmonės aplinkui geri. Nepriklausomybės jiedu su žmona sulaukė jau būdami pensijoje. Pasidžiaugia, kad seniūnas, Jonas Samoška, su seserimi, vicemere Virginija Eičiene su gimtadieniu pasveikino. Seniūną Alfonsas taip pat giria, – puikus žmogus, sako.
Likimą ramiai priimančio, optimizmo nestokojančio, dvasiškai stipraus ir labai šeimyniško žmogaus įspūdį sudaro Alfonsas. Pats už save kalba ir faktas, jog iš savo namų, kaip tikras džentelmenas, žurnalistę išlydi.