Asmeninio albumo nuotraukos
Panevėžio „Aukštaitijos“ sporto komplekse paaiškėjo Lietuvos vyrų badmintono čempionas. Nugalėtojo taurę į viršų iškėlė tauragiškis, dabar Kaune gyvenantis, Kęstučio Navicko akademijos treneris Povilas Bartušis. Tarptautinės varžybų patirties turintis badmintonininkas teigia, kad šį sportą atrado atsitiktinai, lankydamas Tauragės muzikos mokyklą. Vėliau tvirtus pagrindus padėjo žinomas treneris Jonas Šileris. „Jis širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar,“ – teigė P. Bartušis, po pergalės sutikęs pasikalbėti apie kelią čempiono vardo link.
– Povilai, kas „užkabino“ tave žaisti badmintoną?
– Nuo mažens buvau hiperaktyvus vaikas. Kadangi mano tėveliai yra muzikantai, kaip ir priklauso, baigiau Tauragės muzikos mokyklą. Sekėsi tikrai neblogai, dalyvaudavau fortepijono konkursuose, grojau muzikos mokyklos orkestre. Pradėjęs lankyti 4 klasę, susidomėjau sportu. Norėjau lankyti futbolo ar krepšinio treniruotes, bet kadangi muzikoje sekėsi neblogai, tėveliai, bijodami traumų, į šias sporto šakas neskatino eiti. Muzikos mokyklą lankiau su dabartinio Lietuvos badmintono federacijos prezidento Vilmanto Liorančo dukra Giedre. Ji visada ateidavo su kažkokiu neaiškiu, kaip man atrodė, gitaros dėklu. Kartą paklausiau, ką ji čia nešiojasi. Pasirodo, tai buvo badmintono raketė. Pakalbėjau, paklausinėjau apie treniruotes, apie trenerį, viskas atrodė labai smagu. Tėveliams tai atrodė nelabai pavojinga sporto šaka, palaiminimą sportuoti gavau. Nuėjęs į treniruotes, susipažinau su treneriu Jonu Šileriu, su kuriuo ir dabar palaikome labai gerus santykius. Esu jam be galo dėkingas už viską, ko pasiekiau. Nors Tauragėje sportavau tik iki dvyliktos klasės, treneris paklojo pagrindus mano sportinei karjerai, širdyje sukūrė tą kabliuką, kuris leidžia mėgautis šia sporto šaka ir dabar.
– Tau 24-eri, kaip sportininkui piko metas siekti rezultatų, tačiau pernai padarei pertrauką, kodėl?
– Taip, 24 sportininkui yra patys geriausi metai tobulėti ir žaisti geriausios kokybės badmintoną jo karjeroje. Pastaraisiais metais sportavau Kaune pas trenerį Juozą Špelverį (Lietuvos rinktinės treneris, – red. past.), drauge su geriausiu visų laikų Lietuvos badmintonininku, mano sportininko idealu ir vienu geriausių draugų Kęstučiu Navicku. Kartu sportavome prieš Rio olimpines žaidynes ir metus po jų. Tie metai paklojo pagrindą mano badmintono suvokimui, vizijai, supratimui, kokį sunkų kelią privalo nueiti sportininkas, kad pasiektų tokius aukštus rezultatus. Kęstučio karjerai einant į pabaigą, jis įkūrė savo vardo badmintono akademiją, kurios veikla vykdoma tiek Kaune, tiek Vilniuje. Kadangi buvome labai geri draugai, vienas apie kitą praktiškai viską žinojome, besąlygiškai vienas kitu pasitikėjome, jis pasiūlė akademijoje dirbti treneriu. Pirmus metus treniravome ir profesionaliai sportavome patys. Antrais metais Kęstutis gavo pasiūlymą keliauti į Europos badmintono federacijos organizuojamą stovyklą Danijoje, kurioje gavo trenerio darbą. Labai džiaugiuosi už jį, nes jis to nusipelnė. Išvažiavus Kęstučiui, akademijoje pradėjome treniruoti ir vaikus, todėl pačiam sportuoti tapo ne taip paprasta. Atsirado daug papildomos veiklos, organizacinių dalykų. Nusprendžiau visą savo dėmesį ir energiją skirti treniravimui akademijoje, todėl šiuo metu labiau save vadinčiau treneriu nei sportininku.
– Ar tai reiškia, kad badmintono lygis nėra labai aukštas Lietuvoje? Kalbama, kad treniravaisi vos 16 treniruočių prieš čempionatą?
– Padariau truputėlį daugiau nei 16 treniruočių pas trenerį Špelverį, Kauno badmintono klube, tačiau fiziškai ruošiausi pats, taip pat sportavau su treniruočių partneriu Kazimieru Dauskurtu. Padaręs vos 16 treniruočių, abejoju ar būčiau dalyvavęs. Esu maksimalistas, jeigu jaučiuosi nepasiruošęs, nėra prasmės dalyvauti. Lietuvoje badmintono lygis, lyginant su kitomis Europos ar pasaulio valstybėmis, nėra aukštas, todėl pergalės tarptautiniuose turnyruose yra daug malonesnės.
– Galėtum išvardinti didžiausias savo pergales?
– Apie savo laimėjimus daug negalvoju. Būna labai smagu tą akimirką, kai lipi ant pakylos, nes iki tol esi išliejęs be galo daug prakaito, tam tikslui skyręs begales laiko ir pastangų. Ateina kita diena, pradedi dirbti toliau ir į tuos laimėjimus per daug nebekreipi dėmesio. Manau, vienas iš svarbiausių laimėjimų yra šiais metais, kai antrą kartą tapau Lietuvos čempionu vyrų vienetų kategorijoje. Esu daugkartinis Lietuvos čempionas vyrų dvejetų bei mišrių dvejetų kategorijoje. Viena įsimintiniausių pergalių – tarptautiniame turnyre, kuris vyko Lietuvoje. Ten su savo dvejetų partneriu Alanu Plavinu užėmėme 2 vietą. Taip pat, tarptautiniame turnyre Estijoje, su partnere Vytaute Fomkinaite užėmėme 3 vietą mišriame dvejete. Labai įsiminė patekimas į Europos žaidynes, kurios vyko Azerbaidžane, Baku. Pajutau olimpinio kaimelio dvasią, taip pat labai smagu atsidurti tokioje vietoje, kad kur pažiūrėsi, visur profesionalūs sportininkai.
– Čempionu tapai ne tik vienetų, bet ir dvejetų varžybose.
– Buvo labai smagu žaisti vyrų dvejetų finalą. Intriga buvo iki pat pabaigos, bet sugebėjome laimėti. Pastaruosius 5 metus pagrindinė kategorija yra vienetai, todėl ši kategorija tapo pagrindine ir turbūt mėgstamesne nei dvejetai.
– Esi aukštas žaidėjas (koks tavo ūgis?), kokio stiliaus žaidimas tau priimtinesnis?
– Esu 192 cm ūgio. Krepšinyje būčiau mažiukas, bet badmintono korte esu vienas aukštesnių. Labai mėgstu greitą ir atakuojantį badmintoną. Šiuo metu numeris vienas pasaulyje yra danas Viktor Axelsen. Jo Ūgis apie 194 cm. Visada maniau, kad badmintone pranašesni yra mažesni ir greitesni žaidėjai, tačiau supratau, kad prižiūrint kūną, jį stiprinant, ūgis tampa dideliu pranašumu prieš mažesnius žaidėjus. Badmintonas yra labai universali sporto šaka, turi būti darnus visų gebėjimų komplektas.
– Ką dar veiki be sporto?
– Mano pagrindinė veikla yra badmintonas, darbas Kęstučio Navicko akademijoje. Studijavau VDU universitete viešąjį administravimą. Ketvirtam kurse turėjau minčių pabandyti dirbti ir viešajame sektoriuje, bet laikas, kai atlikau praktiką parodė, kad sėdėjimas kabinete visą dieną yra ne man. Esu aktyvus žmogus, daug keliavau, sutikau be galo daug įdomių žmonių.
– Mačiau tave „Audimo“ reklamoje, dirbi modeliu?
– „Audimas“ pasiūlė tapti jų kolekcijos veidu, nes trumpam buvau pradėjęs modelio darbą. Mano mergina yra buvęs modelis, beje, labai džiaugiuosi sutikęs tokį nuostabų ir šiltą žmogų. Su ja nuėjau į renginį „Mados Infekcija“, kuriame ieškoma naujų modelių. Pradžioje į šią veiklą žiūrėjau skeptiškai, maniau ten nėra nieko rimto. Praėjęs atranką, gavau pasiūlymą tapti „First Face“ modelių agentūros nariu. Sutikau. Dalyvavau poroje renginių, turėjau keletą fotosesijų, bet ši veikla buvo daugiau hobis, į ją labai rimtai nežiūrėjau. Visada visą savo dėmesį skyriau sportui, o dabar ir treniravimui. Šis darbas niekada negalėjo kirstis su sportu, nes šimtą kartų iš šimto pasirinkčiau sportą. Kalbant apie „Audimas“ reklamą, manau jog smagu, kad įmonės pradeda didesnį dėmesį kreipti ir į kitas sporto šakas, ne vien į krepšinį. Krepšinis man labai patinka, bet šaunu, kai visuomenė domisi ir kitomis sporto šakomis. Vaikystėje, vos pradėjus žaisti badmintoną, apie šį sportą žinojo turbūt tik vienas žmogus iš 50 tūkstančių. Dabar, manau, situacija pasikeitusi, apie badmintoną žino vis daugiau žmonių. Jau retas atvejis, kai badmintoną maišo su tenisu.
– Jūs turite du šunis, kuriems net yra sukurti „Facebook“ ir „Instagram“ profiliai. Mylite gyvūnus?
– Meilę gyvūnams jaučiau visą gyvenimą. Būdamas 3 metų amžiaus kaime eidavau maitinti paršiukų, karvių ir viščiukų, kuriuos augino mano seneliai. Šiuo metu turiu du šunis. Veimaranerių veislės kalytę Mėtą bei Anglų Pointerių veislės kalytę Mafiją. Šunys yra mano hobis. Savotiškai atsipalaiduoju, kai grįžęs po treniruočių einu pasivaikščioti prie upės.
Šuniukai turi „Facebook“ ir „Instagram“ profilius. Tai mano merginos hobis. Ji baigusi fotografiją, labai mėgsta fotografuoti, o ir mūsų šunys yra ganėtinai fotogeniški, todėl pradžioje fotografuodavo sau. Kartas nuo karto nuotraukas įkeldavome į savo socialinių tinklų profilius. Nuotraukos sulaukdavo daug dėmesio, daug ,,like“ paspaudimų, todėl nusprendėme, kad būtų smagu nuotraukomis dalintis su kitais žmonėmis.
– Ar tarp įtempto treniruočių grafiko pavyksta grįžti į Tauragę?
– Tauragę, kaip miestą, tikrai vertinu ir mėgstu, nes ten užaugau. Ten gyvena mano tėvai, seneliai bei giminės. Tauragę aplankau kartą per porą mėnesių, bet visada smagu ten sugrįžti. Gimtajame mieste turiu daug gražių prisiminimų. Miestas keičiasi, puošiasi. Tauragė labai išgražėjus, nuo to laiko, kai ją palikau.
Dėkojame už pokalbį.
Asmeninio albumo nuotraukos
