Geresnį laiką kalbėti apie gėles, nei pavasaris, vargiai surasime. Kol mes laukiame išsiskleidžiančių žiedų, gėlių salono „Žiedlapis“ savininkę Vaidą Žalandauskienę gėlės supa kasdien. O kai Vaida sako, jog klientų širdis užkariauja nuoširdumu, tiesiog negali ja netikėti. Jaukioje krautuvėlėje „Prekybos banke“ įsikūrusi Vaida teigia, jog jos verslą gudriau būtų buvę pavadinti dirbtuvėlėmis. Čia užsukę tauragiškiai gali kūrybiškai supakuoti dovaną, įsigyti rankų darbo atviruką ar tapytą šilko skarą, pasigrožėti Vaidos paveikslais. Moteris suvaldo ne tik klientų bei gėlių kaprizus, bet ir teptuką. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami jau keliose parodose, puošia jos namų bei salono sienas. Tapyba, kaip hobis, jau yra nugulusi į 50 paveikslų. Pernai Vaida surengė personalinę parodą Mažonuose, du kartus Pilies dailės studijos darbai buvo eksponuojami parodose Kultūros centre.
– Tauragėje gėlių pardavėjų tikrai netrūksta. Kokia tavo sėkmės priežastis? Kaip išsilaikyti, kai tokia perpildyta rinka?
– Pastovūs klientai taip pat atsiranda, o kodėl jie čia ateina, aš nežinau. Vieniems vieta yra patogi, dalis, aišku, yra pažįstamų, dalis yra tokių, kurie ateina palaikyti „jauną verslą“. Iš tikrųjų Tauragėje viskas labai lėtai formuojasi. Tauragėje žmonių labai nedaug palyginus, o parduotuvių daugybė. Ir tai, skaitykim, ketvirtus metus dirbu, o vien šeštadienį buvo trys žmonės, kurie atėjo ir pasakė: „va, pirmą kartą atėjau apsižvalgyti“. Kiek reikia turėti kantrybės, kad sulauktum to savo kliento.
– Bet kai jau sulauki, kaip tu jį „pričiumpi“, kad sugrįžtų?
– Gal.. Nuoširdumu? Kiek išklausyta žmonių gyvenimų, ateina močiutės, pasipasakoti, išklausai. Aišku ir kainas stengiesi mažinti.. Žinau, kiek turi gėlė kainuoti, užsidedi kainą ir vis tiek žmogui sakai mažiau. Bandai laviruoti visaip.
– Taigi, ką pas tave atėjęs žmogus gali gauti? Neturi kiek matau daug gyvų gėlių.
– Tikrai orientuojuosi ne į kiekybę, nes na, yra turgelis, ten vis tiek ta zona, kur viskas orientuota į kiekį. O čia žmogus atėjęs žino, jog gali originaliai dovaną supakuoti, padekoruoti, rankų darbo atvirutę nusipirkti. Ateina, sako, man reikia pasveikinti žmogų. Pradedi mąstyti, daugiau paklausinėji, kuo domisi. Kažką išsirenka – ir dovanėlę, ir gėles, ir stengiesi kiekvienam padaryti kompleksą, kad išeitų patenkintas. Taip išeina, kad daugiau parduodu kūrybinę idėją. Aš galvoju, kad gal iš tikrųjų man reikėjo pasivadinti ne gėlių salonu, o kaip dirbtuvėle ar kažkuo panašaus. Ir tai, dirbu ir galvoju dažnai, ar aš gerai viską darau, ar negerai. Būna savaitę dirbi ir galvoji, kad ir po kovo 8-osios, ai, kaip viskas gerai, bet yra tokių dienų, kad galvoju, kiek aš čia vargsiu, paimsiu ir užsidarysiu. Viskas banguota. O gėlės – tai gendantis produktas. Ir yra žmonių požiūris – perka tris rožytes po 80 ct ir sako, na tai aš daug perku, tu jau man nuleisk. Toks jausmas, kad aš jas už dyką gaunu.
– Šiemet berods po kovo 8-osios gėlininkai skundėsi, jog mažiau pardavė.
– Nežinau, bet Tauragėj visur pritrūko tulpių. Aš ne tik tulpes, bet ir visas kitas gėles išpardaviau praktiškai iki nulio. Net žmogus atėjęs, vieną tulpę radęs, su mažu pumpuriuku, ir tą nupirko. Bet visiems norisi kažko daugiau, tai ir tie skundai atsiranda.
– Kokios yra gėlių mados? Skintos gėlės, dėžutės su gėlėmis?
– Labai buvo populiarios dėžutės. Dabar lyg jau ir atsibodę. Anksčiau buvo populiarios rožės ilgais kotais, kaip prabangos dalykas. Aš bandau „atmušti“ žmones nuo ilgų kotų. Nes grožis yra ne kote, bet pačiam žiede gėlės. Ilgi kotai pavagia vandenį iš žiedo. Tai yra trumpiau laikanti gėlė. Viskas šiaip paprastėja. Rūbuose vyrauja paprastesni siluetai, taip pat ir su gėlėmis. Aš floristikos dizaino mokiausi, tai, pavyzdžiui, sudėtingų kompozicijų aš nepanaudoju beveik. Nes žmonės nori paprasčiau, pigiau. Visuomenė yra visko tiek persisotinusi, kad paprastumas, nuoširdumas vėl tampa vertybe. Yra tokių žmonių, kurie ieško ir nežino ko. Bet atranda – konservuotą rožę, bet vis tiek tik vieną, atrodo, paprastą žiedelį.
– Kaip tu pasukai į floristiką? Tikriausiai reikia turėti švelnią prigimtį, kad trauktų gėlės?
– Aš manau. Prieš tai dirbau apskaitininke, finansininke, ir baigusi esu vadybą su finansais, viešuoju administravimu. Dirbau tą darbą, bet ne savo rogėse jaučiausi. Kažkaip dusinama. O su tomis gėlėmis, aš nežinau iš kur. Mano klasiokės pasakoja, kad aš jaunystėje kalbėdavau, jog norėčiau turėti savo gėlių saloną, bet aš šito neatsimenu. Bet aš iš tikrųjų augau oranžerijoje nuo mažens, mano mama dirbo su gėlėmis, gėlių šiltnamiuose. Matyt kažkas užkoduota jau buvo viduj. O paskui sudėjau vadybines žinias, finansines, floristikos dizainą pasistudijavau kursuose Kaune, ir gavosi. Nes vis tiek turiu tą menišką prigimtį, taip ir taikau. Anksčiau skareles piešiau – prekyboje yra pas mane.
– Būna tik darbas, grįžta žmogus namo tuščia galva. O kaip su gėlėmis? Ar parsineši namo, ar gyvena tai tavo mintyse, širdyje?
– Tikrąja to žodžio prasme parsinešu, būna kaimynai prašo – man parnešk gėlių, ir man. Namuose puokščių šiaip nesivežu daryti.
– Žinome, jog tapai. Štai salone kabo keletas paveikslų. Koks tavo santykis su daile?
– Na dailei, turbūt, kaip ir dauguma mergaičių, turėjau polinkį, mokykloje dailės egzaminus laikiau. Žadėjau stoti į Šiaulių universitetą, buvo labai populiaru dizainas tais laikais. Nuvažiavau nepasiruošus stojamiesiems, nežinojau, kad jie bus, ir neįstojau. Ir po to daug metų nebuvau pasiėmusi teptuko į rankas. Bet galvojau gal ir gerai, kad aš dailės nepaverčiau profesija. Prieš ketverius metus Tauragėje pradėjau lankyti Pilies suaugusiųjų dailės studiją. Ten smagu nueiti. Kartais atrodo, neturiu mūzos šiandien, neturiu noro piešti, bet vis tiek eini, nes labai smagus kolektyvas yra susirinkęs. Mes kiekvieną pavasarį kokį plenerą susiorganizuojam, ar kažkokią kelionę. Bet ten nė viena nesam profesionalės – viena siuvėja, kita policininkė, administracijos darbuotoja, kita kirpėja. Visoms tai yra kaip hobis.
– Ar pavadintum save dailininke?
– Kad taptum dailininku, tai jau turi tapti gyvenimo būdu. Aš namuose susikraunu tų paveikslų tiek, kad dalis nebaigtų, žiūri ir nesugalvoji, kaip pabaigti. Bet taip turbūt visi menininkai, per televiziją jei pagauni kokį pamatyti, kas ten pas juos darosi (juokiasi, – red. past.). Aš galvoju, kad nenorėčiau taip namų apsikrauti, dažais, paletėm, drobėmis. Tapymui namuose, kai dirbu čia šešias dienas per savaitę, nebeužtenka laiko. Taip gaunasi, kad dabar ta mano dailė yra dvi valandos per savaitę.
– Bet esi jau nutapiusi per 50 paveikslų, Mažonuose buvo atidaryta tavo personalinė paroda. Daug sulaukei lankytojų?
– Daug, iš tikrųjų buvau nustebusi, labai iškilmingą atidarymą surengė bendruomenė. Kaimo bendruomenės būna labai šiltos. Pakvietė Mažonų bibliotekininkė – atėjo pas mane į saloną, pamatė ant sienos paveikslą ir paklausė, kieno čia paveikslas? Sako, mums reikia parodos. Taip ir susitarėm.
– Ar galima tavo paveikslų įsigyti?
– Na, yra darbų, kuriuos man gaila būtų parduoti. Bet keletas kabo pas mane salone, tik kainų nesu uždėjusi. Būna, klausia kokio čia dailininko paveikslas, sakau, Vaidos Žalandauskienės, ir žiūriu, kaip reaguos (juokiasi, – red. past.).
Dėkojame už pokalbį.