Mokytojų dienos proga pakalbinome 23 metų darbo patirtį turinčią M. Mažvydo progimnazijos pradinių klasių mokytoją Ligitą Tamašauskienę. Jaunatviška, aktyvi, novatoriška, išmintinga ir įkvepianti, atsidavusi savo darbui – tai tik keletas mokytoją Ligitą apibūdinančių epitetų. Išties sunku nusakyti įspūdį, kurį palieka bendravimas su šiuo atviru žmogumi. Aišku ir tai, kad su ja kalbantis, neįmanoma nesišypsoti.
– Papasakokite apie savo pirmąjį darbą. Ar dar pamenate savo pirmąją klasę?
– Baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą, įstojau į Klaipėdos universitetą, bet iškart gavau darbą, kadangi atsidarė Baltrušaičių pagrindinė mokykla. Mes buvom tas pirmasis kolektyvas, kuris vasarą, dar nedirbdami, paruošėm sau darbo vietas – ir langus dažėm, ir valėm, ir džiaugėmės. Puikiai atsimenu, pirmaisiais metais atėjusi dirbti gavau ne pirmokus, bet ketvirtokus. Šitaip tuos vaikus pamilau, kad mes ir po šiai dienai labai nuoširdžiai bendraujame, socialinių tinklų pagalba, turime „Facebook“ grupę. Jau esu ir „močiutė“ – turiu tos laidos anūkų, nors aš su jais dirbau tik vienus metus. Buvau jauna, netekėjusi, matyt visa ir atsidaviau mokiniams, bet buvo smagu.
– Papasakokite, kodėl pasirinkot mokytojo kelią, kas Jus taip patraukė, sužavėjo?
– Pati pradinę mokyklą baigiau Eičiuose. Turėjau labai puikią pradinių klasių mokytoją – Džiugintą Videikienę. Pamenu ją kaip mokytoją, kuri mums buvo lyg antroji mama. Vėliau mokiausi tuometinėje 1-ojoje vidurinėje, dabar M. Mažvydo progimnazijoje, kurioje dirbu jau dvidešimtį metų. Šiltas prisiminimas apie „antrąją mamą“ lėmė, kad, kai atėjo metas spręsti, kur stoti, auklėtojai pasakiau, jog būsiu mokytoja. Taip gavosi, kad sprendimą padariau labai greit. Baigus 10-tą klasę, kaip tik Marijampolės aukštesniojoj muzikos mokykloj atsidarė pradinių klasių mokytojo specialybė. Visada norėjau būti medike, tai atsispindėdavo net mano piešiniuose, todėl mokytoja nustebo.
– Ar niekada nesigailėjote šio savo sprendimo?
– Tikrai ne. Mes, mokytojai, jau tokie esam – visą save atiduodi tam darbui. Kitą kartą net ir mano pačios vaikai sako: mama, tu vis neturi laiko, taigi, vien dėl šios problemos, savo trečiąjį vaiką leidau į savo klasę, kad kuo daugiau pabūčiau su vaiku. Nors nebuvo taip, kad jis man būtų kaip sūnus klasėj – jis man buvo mokinys. Net negalėdavo paklausti, kas užduota namų darbams mamos, klausdavo tėčio – tėtis turėdavo tai surasti bet kokiomis priemonėmis, taip buvo ugdomas savarankiškumas. Kartais gal reikėtų rasti daugiau laiko šeimai, bet nesakau, kad tai yra blogai, ir nesakau, kad visą laiką atėmiau, nes priekaištų dar iš šeimos negavau (2 jaunesnieji Ligitos sūnūs jau mokosi konservatorijoje, trečiasis savanoriškai atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą – red. past.).
– Kaip Jūs manote, ar mokytojo profesija – tai pašaukimas?
– Šimtu procentų. Išmokti būti mokytoju neįmanoma. Turbūt turi turėti kažką tokio. Kaip namiškiai man kartais sako, jei kas nors uždraustų eiti tau į darbą, turbūt susirgtum. Vis dar einu į darbą kaip į šventę, labai smagu matyti, kada vaikai laimingi, kada geri rezultatai. Dar Marijampolėje besimokydama svarsčiau, ar būti auklėtoja, ar mokytoja, tuomet pagalvojau, kad pradinių klasių mokytoja pasiekia labiau apčiuopiamą rezultatą. Man reikia matyt to rezultato, nes esu „tiksliukė“, aš turiu matyti pokyčius. Kai vaikams smagu, ir man pačiai smagu.
– Koks, Jūsų manymu, turėtų būti geras mokytojas?
– Visų pirmiausia, jis turėtų būti Žmogus. Mokytojui reikia daug gerų savybių. Nes tu esi pavyzdys, tu esi atviras. Ne kartą savo kolegėms esu sakiusi: dirbkim su vaikais taip, kad ir po 20 metų jie mus prisimintų kaip gerą žmogų, jog jiems nebūtų gėda pasakyti, kad čia – mano mokytoja, ir sutikę neužtrenktų durų prieš nosį. Iš tikrųjų tuos atgarsius mes išgirstam, kai vaikai suauga. Ir pati didžiausia padėka ir įvertinimas geram mokytojui yra, kai ir po daugelio metų iš universiteto skambina buvęs pradinukas: „mokytoja, su mokytojų diena!“.
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad joje būtų gera ir mokytojui, ir vaikams?
– Jeigu aš grįžau į savo mokyklą, tai matyt čia ir yra mano vieta. Tą klimatą turbūt lemia daug veiksnių, bet, kad ir šiuo laikmečiu, aš drąsiai galiu teigti, kad gera mokykla nėra ta, kuri gražiai atrodo savo sienomis. Gera mokykla – tokia, kurioje vyksta normali, kokybiška ugdomoji veikla. Man tuo šita mokykla patinka – nesvarbu, kad ji seniausia, nesvarbu, kad galbūt ne pačios gražiausios sienos. Visai nesvarbu, kad galbūt ne kasdien matom liaupses laikraščiuose. Svarbu, kad būtų vaikams gera mokytis, kad mikroklimatas tarp mokytojų ir mokinių būtų geras, kad būtų geri vaikų rezultatai – mes, mokytojai, šioje mokykloje, turbūt kiekvienas to siekiame. Net nesvarbu, jei vaikui nesiseka matematika, bet kaip smagu su juo yra bendrauti, kai pamatai tas besišypsančias akis. Nesvarbu, kad galbūt praeitos laidos mokiniai neturėjo visų aukščiausių lygių, bet kaip smagu, kai jie nuoširdžiai atlieka bet kokį darbą, kurio tik paprašyčiau. Praėjusią savaitę organizavome sporto šventę pradinukams ir penktokai – mano praėjusi laida, buvo mano geriausi pagalbininkai. Ir šitaip puikiai viskas pavyko, todėl, kad mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Ne vien mokomųjų dalykų rezultatai yra svarbiausia – čia mes ugdom vaiką kaip asmenybę. Mes puikiai žinom, kad kai kuriose šeimose tėvai neturi įgūdžių savo vaikams padėti – kalbu apie asocialias šeimas. Juolab, kai tokie emigracijos mąstai, vaikai dažnai net sako: „Aš vis tiek išvažiuosiu į Angliją, kam man mokytis.“ Taigi, motyvacijos mokytis kartais trūksta, ir mes iš visų jėgų stengiamės ją kelti. Bet mokytojui, be tėvų pagalbos, sunku tai padaryti. Mes turim visi sujungti jėgas į visumą ir ugdyti vaiką taip, kad jis galiausiai būtų laimingas. Ir mokykla turi būti tokia, kurioje mes pastebėtume kiekvieną vaiką. Todėl drąsiai galiu teigti, kad M. Mažvydo progimnazija yra puiki mokykla, – gerais savo pasiekimais, ir prie to prisidedame ne tik mes mokytojai, bet ir mokiniai, jų tėveliai.
– Kokią knygą būtinai rekomenduotumėte perskaityti? Galbūt turite knygą, kuri, Jūsų nuomone, galėtų įkvėpti, uždėti akcentą asmenybės formavimesi?
– Ne vieną kartą esu skaičiusi Robert T. Kiyosaki knygą „Turtingas tėtis, vargšas tėtis“. Esu rekomendavusi ją mokinių tėvams, savo sūnums. Mėgstu konstruktyvaus mąstymo knygas. Šią vasarą skaičiau Robin Sharma „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“. Tokia mano literatūra.
– Kokiais savo mokinių pasiekimais didžiuojatės?
– Kad ir menkiausias pasiekimas – jis visada yra malonus. Jei vaikas atėjo nemokėdamas skaityti ir per Naujuosius jis jau skaito – tai yra toks didelis pasiekimas mums ir toks malonus mažai širdžiai. Man atrodo, kad nebūtinai jis turi „nuskambėti“ per visą Respubliką. Tokių pasiekimų mes, mokytojai, kas kartą laukiame, norime matyti, kad vaikui pasisekė ir, jei kartais mokytojo veikloje būną mažų žaizdelių, – tai jas užgydo. Jei apie didesnius pasiekimus, aišku yra jų buvę, aš mėgstu dalyvauti respublikiniuose konkursuose, pavyzdžiui, dalyvaudami konkurse „Pagamink neregiui knygelę“, mes pagaminom net dvi knygeles, buvom pakviesti Vilniuje į apdovanojimų ceremoniją. Taip pat džiaugiamės sportiniais pasiekimais, dažnai laimime piešinių konkursuose, olimpiadose, diktantų konkursuose. Aš visada skatinu vaikus dalyvauti konkursuose kuo daugiau, nes dalyvaudamas vaikas tobulėja, pamato gausybę įvairių užduočių ir taip grūdinasi, taip pat tai yra greitas grįžtamasis ryšys, greitai pasiekiamas ir apčiuopiamas rezultatas. Kartais nebūtina laimėti pirmą vietą, daug smagiau, kai kiekvieno akyse pamatai tam tikrą pasiekimą. Labiausiai vertinu ir giriu vaikus už pažangą.
– Žengiate koja kojon su technologijomis, pavyzdžiui, savo klasėms sukuriate „Facebook“ profilius, turbūt esate labai novatoriška?
– Taip, tai yra vienas iš mano prioritetų, kuriuos aš išsikėliau, ir jau seniai išsikėliau. Pradinėse klasėse aš pirmoji mokykloje pradėjau ugdymo procesui naudoti multimediją, įrangą įsigijome su tėvų pagalba, didelis ačiū jiems. Pradžioje tai buvo iššūkis, dabar jau – kasdienybė. Esu novatoriška, ne vien todėl, kad reikia, man tai ir patinka.
– Vis dėlto, ar sunkus yra mokytojo darbas.
– Kaip į tai pažiūrėsi. Būdamas mokytoju, gyveni tuo, naktimis mąstai, kuri scenarijus pamokoms. Pabundu naktį nuo minties ir galvoju, reikia greit užsirašyti, nes ryte jau būsiu pamiršusi (juokiasi, – red. past.). Nesakau, kad tai lengvas darbas, nes dirbti su žmonėmis apskritai yra vieni sunkiausių darbų. Man asmeniškai, jis nėra sunkus. Iš tikrųjų, anksčiau ar vėliau, vis tiek kažkaip randi bendrą kalbą. Tačiau pats sunkiausias klausimas turbūt, kaip įkainoti mokytojo darbą – tai yra neįmanoma.