Justina VILIUŠYTĖ
Noriu jums papasakoti apie tai, kaip nebijoti svajoti, kaip siekti ir pasiekti savo tikslų, o svarbiausia – išlikti pozityviam. Nėra tam netinkamų aplinkybių, gali būti tik netinkamas nusiteikimas. Tuo galima įsitikinti susipažinus su tauragiškiu, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje – Nerijumi Ivanausku. Bendrovės TEO LT privačių klientų vadovas stengiasi ir aplinkinius motyvuoti daryti, siekti ir nestovėti vietoje.
Apie N. Ivanauską žinojau iš jo profesinės pusės – didelę patirtį telekomunikacijų srityje sukaupęs specialistas, atsakingas už viską, kas susiję su privačiais TEO LT klientais – paslaugų kūrimą, jų pateikimą bei palaikymą.
– Esu gana optimistiško būdo, labiau matau teigiamus negu neigiamus dalykus gyvenime. Esu linkęs tikėti žmonėmis ir pozityviais dalykais. Labiau stengiuosi džiaugtis gyvenimu nei matyti tik tamsias jo spalvas, – pristato save pašnekovas.
– O save laikote tauragiškiu, ar vis dėlto vilniečiu?
– Na, galbūt dabar jau daugiau vilniečiu, bet su Tauragės šaknimis. Dažnai prisimenu ir pasakoju įvairias istorijas apie Tauragę pažįstamiems, draugams. Kaip, pavyzdžiui, istoriją apie Tauragėje apsilankiusį rašytoją Onorė de Balzaką. Vilniuje, restorano „Balzakas“ meniu galima rasti O. de Balzako atspausdintą laiško grafienei E. Hanskai kopiją, kurį jis rašė būdamas Tauragėje. Su malonumu kiekvieną kartą jį ten besilankydamas perskaitau ir dar pažįstamiems papasakoju šią istoriją.
Kraštietis sakė besidžiaugiantis, jog Tauragė keičiasi, tvarkosi, gražėja. Kad tokios širdžiai mielos vietos, kaip Tauragės vasaros estrada, nėra paliktos likimo valiai ir į jas visada gera sugrįžti. Bet vis dėlto, ryškiausi prisiminimai N.Ivanauskui yra išlikę apie žmones, su kuriais praleido savo vaikystę, jaunystę:
– Pirmiausia, ką prisimenu, pagalvojęs apie Tauragę, tai žmonės – klasės draugai (N. Ivanauskas baigė tuometinę Žalgirių vidurinę mokyklą – red. past.), kurie buvo kartu nuo pat pirmos iki paskutinės klasės, su kuriais ir dabar susitinkame įvairiausiose aplinkose, prisimename senus laikus. Visi jie buvo asmenybės. Laikai, kada lankiau mokyklą, buvo gana sunkūs. Tai buvo sovietmečio pabaiga. Nors mūsų laisvės ir buvo ribojamos, bet vis tiek, man atrodo, jog buvom labai drąsūs, drąsiai galvodavom ir svajodavom, kas gal tuo metu nebuvo labai žmonėms būdinga.
– O kokios Jūsų svajonės buvo tuo metu? Ar turėjote bent menkiausią nuojautą, jog atsidursite ten, kur esate dabar?
– Kaip ir minėjau, buvo sovietmetis ir aplinka Lietuvoje buvo labai slegianti. Tuo metu galvojau, ką padaryti tokio, kad galėčiau išvažiuoti į užsienį. Tada tokios svajonės neatrodė labai realios, nes tiesiog Lietuvos siena buvo uždaryta. Dar mokykloje svajojau, jog norėčiau būti jūreiviu, tam, kad galėčiau keliauti ir aplankyti skirtingas šalis. Vėliau suabejojau, ar tikrai noriu keliauti į Rusiją ir mokytis jų jūreivių mokykloje – tuo metu buvo tik tokia galimybė. Bet tas noras kažkur išvykti buvo be galo stiprus – per radiją klausydavausi „Amerikos balso“ ir svajodavau apie mokslus ar darbą užsienyje. Neturėjau svajonės, kuo konkrečiai norėčiau būti, bet žinojau, kad noriu kažkur išvykti, tik po to vėl sugrįžti į Lietuvą ir toliau čia gyventi. Per laiką gyvenimas viską sudėliojo taip, jog teko nemažai mokytis ir gana ilgai gyventi skirtingose šalyse užsienyje, taigi ta svajonė išvykti susiklostė savaime.
Skamba gražiai ir gana paprastai – gyvenimas viską sudėliojo taip, jog noras keliauti išsipildė savaime. „Tauragės žinių“ pašnekovas ne tik turėjo galimybę keliauti, bet ir mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbti trokštamoje telekomunikacijų srityje. O juk ir pats laikotarpis, kaip minėjo iš Tauragės kilęs N. Ivanauskas, anuomet buvo slegiantis, laisvės ribojamos, net svajoti ne visi, anot jo, išdrįsdavo.
Tikėjausi iš kraštiečio išgirsti istoriją apie priimtą lemtingą sprendimą ar reikšmingą įvykį, nubloškusį jį į užsienį ir jam įdomią darbo sritį. Mano kartai neretai būdinga tikėtis ir norėti, kad visi rezultatai ir pasiekimai ateitų labai greitai, čia ir dabar, o jei jie neateina, atsiranda daug abejonių dėl savo galimybių. Deja, neišgirdau jokios stebuklingos istorijos, o tik tai, jog viską nulėmė sunkus ir kryptingas darbas svajonės link:
– Buvo daug ir sunkaus darbo. Apskritai, pati telekomunikacijų sritis man buvo visada įdomi. Baigęs mokslus JAV, pradėjau dirbti telekomunikacijų kompanijoje ir ta aplinka, į kurią patekau, mane labai motyvavo pasilikti šioje srityje. Tada ir pats darbas TEO LT atrodė gana natūralus, įdomus, motyvuojantis. Kiekvieną dieną susiduriame su nemenkais iššūkiais.
Paklaustas, ko galėtų palinkėti šiuolaikiniam jaunimui siekiant savo tikslų, Nerijus Ivanauskas pritarė mano mintims:
– Panašu, jog dabar tarp jaunimo vyrauja tokia nuomonė, kad rezultatai turi ateiti labai greitai. O, jeigu to nėra, atsiranda nusivylimas, jauni žmonės pradeda bijoti dėl savo pasirinktos srities. Aš tik norėčiau pasakyti, jog reikia turėti daugiau kantrybės, užsisipyrimo, siekti kuo daugiau. Tikrai neverta nusivilti, jei kartais kažkas nepasiseka. Tų įvairių nesėkmių gyvenime tikrai būna ir bus, o kiekvieną iššūkį reikia priimti kaip pamoką. Tikrai reikia užsispyrimo judėti į priekį, nepasiduoti, norėti siekti, džiaugtis ir tikėti pozityviais dalykais. Kas dar labai svarbu – svarbus yra ne tikslas, o kelionė. Man atrodo, žmonės yra laimingi tol, kol jie kažko siekia, o kai jie galvoja, jog tai, ką norėjo, jau pasiekė, atrodo, jog laimė kažkur su tuo tikslu ir pradingsta. Reikia leistis į kelionę ir ja džiaugtis, atrasti šviesiąją gyvenimo pusę.
Po tokių pozityvių pamąstymų,pasidarė įdomu, ar pašnekovas tokią pat pozityvią mato ir Tauragės miesto ateitį.
– Tauragė po 10 metų – kokia ji?
– Kas galėtų įvykti per 10 metų ir, ko Tauragė galėtų tikrai imtis, tai po truputį raginti iš Tauragės kilusius žmones sugrįžti atgal į savo gimtajį miestą, kad ir kur jie bebūtų išsibarstę. Skatinti juos pradėti kurti savo verslą, džiaugtis savo bendruomene. Yra tikrai labai daug gražių iniciatyvų Tauragėje ir, manau, kad tai turėtų plėstis bei augti. Tikrai norėtųsi matyti, jog gyventojų skaičiumi Tauragė nemažėja, o tik didėja. Manau, jog per 10 metų Tauragės bendruomenė taps dar aktyvesnė, atsiras dar daugiau įvairių iniciatyvų. Ir palinkėčiau turėti dar intensyvesnius mainus su tais žmonėmis, kurie yra išvykę.
Gyvenant tokiom pozityviom mintim ir sunkiausios misijos atrodo lengviau įveikiamos. Negailėkime jų savo kasdieniuose darbuose, mėgaukimės savo gyvenimo kelione – tuomet jausimės laimingesniais ir pats miestas savaime taps dar mielesnis.