Tauragę nebe pirmą kartą aplankė žurnalistas, režisierius, menininkas iš Ukrainos Petro Olar. Svečio fotografijų paroda prieš kurį laiką pristatyta Lietuvos Respublikos Seime, jo nuotraukos buvo eksponuojamos Tauragės viešojoje bibliotekoje, kur sulaukė didelio pasisekimo. Šiuo metu P. Olar kuria filmą pasauliui apie įvykius Ukrainoje. Lietuvoje yra įkūręs kino studiją. Viešėdamas Tauragėje jis užsuko į Tauragės kabelinės televizijos (TVK) studiją, kur su žurnalistais dalijosi savo mintimis apie svetur vykstančius įvykius.
Nė negalėjo pagalvoti, kad tai kartosis
– Aš myliu Lietuvą jau virš dvidešimt metų. Lietuvoje esu buvęs ir anksčiau. Dabar mano nuomonė apie Lietuvą pasikeitusi. Čia aš turiu kino studiją, kurioje kuriami dokumentiniai filmai. Tačiau dabar aš čia atvažiavau ne dėl to. Aš tiesiai iš fronto. Man 60 metų. Ukrainoje karas, baisus karas. Mano tėvai, kurie išgyveno vieną karą, negalėjo pagalvoti, kad tai gali kartotis, – emocijomis su žurnalistais dalijosi garsus Ukrainos menininkas.
Svečio nuomone, Rusija atsiuntė ginklus ir liepė ukrainiečiams kariauti prieš savus. Kariauti brolis prieš brolį. O baisiausia, anot jo, yra tai, kad žūsta jauni vyrai, merginos.
– Jie privalo dar gyventi, kurti šeimas, pakelti Ukrainą iki Europos lygio. Šiame kare žūsta tūkstančiai žmonių. Bet daugiausia – jaunimo. Iš tų tūkstančių žuvusių žmonių bent 600 buvo galima išgelbėti. Aš negalėjau pasilikti šalyje, kurioje vyksta tokie baisūs dalykai, todėl pasitarėme su žmona, draugais ir nusprendėme padėti Ukrainai. Mes vežame padangas greitosios medicinos pagalbos automobiliams, nes jas rusai peršauna. Vežu vaistus ir visas būtinas medicinos priemones, – kalbėjo Petro Olar.
Karas gali pasibelsti ir į Europą
Pasak jo, visa Ukraina prašo ir meldžiasi, kad žmones būtų išgelbėti, kad jie išgyventų.
– Man sunku suvokti, kad Europa nesupranta – jeigu mes to karo nesustabdysim Ukrainoje, bus labai baisu. Mes privalome sustabdyti, kad karas neplistų į Europą. Taip sutapo, kad atstumas nuo Kijevo ir Debalcevo yra apie 700 km, o nuo Kijevo iki Tauragės – tiek pat. Taip tik atrodo, kad karas yra toli, bet jis šiandien ar rytoj gali pasibelsti ir į tavo duris, – svarstė P.Olar.
Jis pasakojo 2–3 kartus per dieną programos „Skype“ pagalba bendraujantis, palaikantis ryšį su Ukrainoje likusiais draugais, artimaisiais.
– Aš galiu pasakyti ne tik kas vyko vakar, bet kas vyksta ir dabar. Minske, kai pranešė apie paliaubas, buvo baisiausios karo dienos. Buvo labai baisu, giminės man skambino ir sakė, kad dega stogai, viskas griūva. Mano draugai padeda evakuotis žmonėms iš rajono, kur vyksta karas. Politikai nori dalinti Ukrainą, bet patys ukrainiečiai to nenori. Ukraina yra viena. Pats Debalcevėje kalbėjau su separatistu. Jis tiki skleidžiama propaganda ir nesupranta, kad tai melas, – pasakojo Tauragėje viešėjęs menininkas.
Sujaudino tauragiškių gerumas
Vyras užsiminė, kad vienąkart, jam užėjus į Tauragės parduotuvę, jis buvo maloniai nustebintas:
– Pardavėja pamatė mane ir pasiteiravo, ar aš iš Ukrainos. Patvirtinau. Ji sakė, kad labai išgyveno dėl mūsų nelaimių ir jeigu reikės pagalbos, ji padėtų kuo tik galėtų, priimtų kokią šeimą pas save. Man buvo labai malonu ir net graudu išgirsti iš paprasto žmogaus, kad jis nori padėti man ir mano tėvynei.
Prieš keletą savaičių Petro Olar lankėsi Tauragės rajono savivaldybėje, atnešė prašymą padėti ukrainiečiams senais greitosios medicinos pagalbos automobiliais.
– Ligoninė turi senų automobilių ir aš norėjau paprašyti, gal jie gali mums atiduoti tuos automobilius. Bet man buvo atsakyta, kad jūs turite savo problemas, o mes savo ir niekuo padėti negalim. Žūsta žmonės, juos reikia išvežti, o nėra transporto. Man sunku suprasti lietuviškai, bet viena aš tikrai supratau – dabartinė jūsų valdžia nenorėjo mums padėti. Salėje, visų akivaizdoje buvo pasakyta, kad čia jūsų reikalas, jūsų valstybė, ne jų reikalas mums padėti, – padedant vertėjai mintis žurnalistams dėliojo Petro Olar.
– Aš gyvenau trijose pasaulio sostinėse: Maskvoje, Romoje ir Kijeve, bet Tauragė man – sielos sostinė. Aš nežinau, kiek man dar lemta gyventi bet, kad ir kiek liko – norėčiau gyventi čia, Tauragėje, – užtikrintai sakė garsus Ukrainos menininkas.