Deimantė JASAITYTĖ
Kalnų turistu save vadinantis tauragiškis Tadas Alijošius į savo ekspedicijų sąrašą gali įtraukti dar vieną. Šįkart adrenalino mėgėjas, aktyvaus sporto entuziastas nusprendė įveikti Akonkagvos (Argentina) kalną. Tai aukščiausias Amerikos ir Pietų pusrutulio kalnas, taip pat aukščiausia už Azijos kontinento ribų esanti viršukalnė, kurios aukštis siekia net 6962 m.
Tris savaites trukusioje kelionėje į Akonkagvos viršūnę dalyvavo 8 lietuviai. Tauragiškis Tadas nuogąstavo, kad šį kartą pasiekti tikslo nepavyko – iki viršūnės likus vos keliems šimtams metrų, 6500 m aukštyje, kelionę teko nutraukti dėl techninių kliūčių. Tačiau kalnų turizmu susižavėjęs vyras neabejoja, kad anksčiau ar vėliau šią viršūnę pavyks prisijaukinti. Sako, visuomet norintis užbaigti tai, ką pradėjo, tad jei nepavyko iš pirmo karto – reikia mėginti dar sykį.
Pasak T. Alijošiaus, vien tam, kad pasiektum bazinę stovyklą, reikia įveikti 3 dienų kelią. O kur dar didelė kuprinė su reikiamais daiktais. 25 kg nešulį pradžioje padeda nešti mulai, o pats keliautojas su savimi turi vos 10 kg svorį. Vėliau, pasiekus stovyklą, visą svorį likusį kelią tenka tempti pačiam. Tadas pasakojo, jog kopdamas į kalnus ne tik sportuoji, bet ir pamatai kitą šalį, susipažįsti su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio. Jo teigimu, tai viena sunkesnių sporto rūšių, kuri reikalauja atitinkamo pasiruošimo.
Keliaujant susiduriama su įvairiomis kliūtimis – kalnuose negyja žaizdos, vanduo verda ilgiau, o nuovargis gerokai nualina. Tadas pasakojo, jog dažniausiai pasirenkamas pats lengviausias, klasikinis maršrutas, kuris nėra toks pavojingas. Vienas pavojingiausių dalykų, anot Tado, galintis netikėtai užklupti – kalnų liga, kuomet dėl sumažėjusio deguonies slėgio keliautojui pradeda stigti oro, svaigsta galva. Vienintelis būdas išvengti rimtų pasekmių – tučtuojau leistis žemyn. Kad to pavyktų išvengti, kopiant į aukštą kalną patariama dieną lipti aukštyn, o nakčiai grįžti į tą aukštį, prie kurio keliautojas jau yra prisitaikęs. Tokiu būdu, pamažu vis didinant aukštį, kopti aukštyn yra saugiausia.
Visgi, jau ne vieną kalno viršūnę pasiekęs Tadas džiaugėsi, jog įveikus tikslą aplanko nepaprastas jausmas, tačiau ilgai džiaugtis ar užsibūti viršūnėje kartais trukdo oro sąlygos, deguonies stygius bei mintis, jog dar laukia ilgas kelias žemyn. Pasak pašnekovo, didžioji euforija užplūsta jau nulipus, apačioje.
– Kalnai nėra pritaikyti gyventi žmonėms, tačiau užkopti tikrai galima. Tik tai daryti reikia palaipsniui, prisitaikant prie klimato. Kopimas – tarsi kentėjimo menas – kas ilgiau ištvers, tas ir įkops, – pusiau rimtai, pusiau juokais „Tauragės žinioms“ pasakojo tauragiškis Tadas Alijošius.
