Ieva Liorančaitė
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse sėdime su Vasilijumi ir kalbame apie laisvę. Vos už kelių dienų išdidžiai padangėn kelsime Lietuvos trispalvę ir sveikinsime vieni kitus su valstybine švente. Tuo tarpu ten, Ukrainoje, už tūkstančio kilometrų nuo mūsų, aidi ne džiaugsmo šūksniai ir pergalės dainos, o skrieja kulkos ir liejasi kraujas. Gerklę užgniaužia gumulas, o akyse kaupiasi ašaros, kai pašnekovo pasiteirauju, kaip jis reaguoja į neramumus, vykstančius jo tėvynėje. „Sunku labai“, – drebančiu balsu ištaria vyras, jau 28 metus vaikštantis mūsų miesto gatvėmis.
Tauragė tapo antraisiais namais
Vasilijus Ukrainoje praleido 29 metus. Kitais metais bus praėję lygiai tiek pat, kai jis gyvena Tauragėje. Iš Ternopilio miesto kilęs vyras prisipažino, kad pats nejučia tapo meilės emigrantu – į Lietuvą jį paviliojo širdies dama. Likimas lėmė, kad draugas jį supažindino su viena lietuvaite – abu įsimylėjėliai patraukė gyventi į Lietuvą. Tiesa, gyvenimas susiklostė taip, jog Vasilijus jau 15 metų džiaugiasi antrosios žmonos Liudmilos draugija.
– Nors mano žmona lietuvė, ji gimė Donecke, kadangi abu jos tėvai tuo metu dirbo ir gyveno Ukrainoje. Su ja susipažinome Tauragėje ir gyvename čia iki šiol. Turime tris vaikus ir šešis anūkus, – savo didžiausia laime pasidalijo pašnekovas.
Paklaustas, ar save laiko tauragiškiu, Vasilijus net nemirktelėjęs pasakė, kad visi jį dieną naktį pažintų. Jo teigimu, Tauragė tapo antraisiais namais, o brangiausia, ką jis rado mūsų mieste – nuostabūs žmonės, kurie jį supa kasdien.
– Gimiau ir augau Ukrainoje, bet pusę savo amžiaus gyvenu Tauragėje. Mane čia visi priima kaip savą. Mėgstu šitą miestą, žmones, jų bendravimą. Taip pat „pergyvenu“ ir sergu už Lietuvą, net žiūrėdamas krepšinį. Bet, aišku, jeigu žaistų lietuviai prieš ukrainiečius, labiau palaikyčiau Ukrainos komandą, – šyptelėjo. – Mano širdis vis tiek Ukrainoje, su vos jaučiamu slavišku akcentu prisipažino pašnekovas.
Ukrainos likimas drasko širdį
Prakalbus apie įvykius Ukrainoje, Vasilijus nuleido galvą. Po trumpos pauzės pradėjo kalbėti apie širdį slegiančius dalykus.
– Sunku labai. Kai prieš metus prasidėjo tie įvykiai, per naktis žiūrėdavau televizorių ir stebėdavau visus neramumus. Baisiausia, kad Ukrainoje gyvena du mano broliai ir sesuo. Labai dėl jų jaudinuosi. Nuolat bendraujam „Skype“. Sunkiai jiems ten sekasi, vyksta mobilizacija. Bet dėkoju Dievui, kad dar sveiki ir gyvi, – kalbėjo Vasilijus.
Pasiteiravus, koks jo požiūris į rusus, vyras nepuolė smerkti visų iš eilės. Jo nuomone, Ukrainoje karas vyksta nešvarių politinių žaidėjų iniciatyva, su kurias eiliniai Rusijos piliečiai neturi nieko bendro.
– Seniai žinojau, kad rusai mūsų nemyli. Įvairias patyčias teko patirti dar tuomet, kai tarnavau armijoje. O tai, kas vyksta Ukrainoje, yra sukurta tik Rusijos valdžios atstovų, paprasti rusai yra geri žmonės, – išsakė mintis Vasilijus, neslėpdamas, kad jo gimtojoje šalyje vykstančius neramumus stengiasi vertinti blaiviai ir netikėti Rusijos žiniasklaidos skleidžiama propaganda.
Jo teigimu, gera žinoti, kad ukrainiečiai juoduoju periodu nesijaučia vieni. Vasilijus žavisi kitų šalių žmonių supratingumu, palaikymu ir pagalba. Visas skleidžiamas gėris leidžia vyrui tikėti šviesesne Ukrainos ateitimi.
– Visas pasaulis Ukrainą palaiko, viskas vieną dieną turi pasibaigti ir būti gerai. Aš vilties neprarandu, – kalbėjo vyriškis.
Jei karas Lietuvoje prasidėtų rytoj, ar ją gintumėte?
– Aš esu ukrainietis, bet visa, kas liečia Lietuvą, man labai brangu ir artima. Šeimoje ir kartu su draugais švenčiame visas lietuviškas šventes, laikomės tradicijų, kitaip ir būti negali, – lyg savaime suprantamą dalyką paaiškino vyras.
Kai paklausiau, ką darytų, jei rytoj, neduok Dieve, toks baisus Ukrainos likimas ištiktų Lietuvą, jis nedvejodamas atsakė, kad stotų ginti savo šalį. Pasak jo, niekam nevalia riboti kažkieno laisvės. Vasilijui laisvė – šalis, kur žmogus nevaržomai gali kalbėti tai, ką supranta ir jaučia ten, kur nereikia bijoti, o šalia yra tie, su kuriais saugu ir gera.
