Viktorija ŠIMAŠIŪTĖ
Lapkričio pabaigoje vykusiose varžytuvėse ,,Tauragės močiutė 2014“ 53-iejų Livija Marinienė buvo apdovanota net dviem reikšmingais titulais: „Jaunatviškiausia močiutė“ ir „Publikos numylėtinė”. Ruošdamasi interviu su šia močiute, prisiminiau daugumai tikriausiai gerai žinomą dainininko Stasio Povilaičio atliekamą dainą apie senelę – jauną, su džinsais ir tekiną. Nesitikėjau, kad ponia Livija vilkės džinsais, iškart galvoje suskambo ir kitas šios dainos posmas: „Noriu labai/ Visad gyvent/ Su senele kartu/ Jaunu išlikt/ Niekad nesent/ Ir po visų bėdų”.
Regis, nuojauta iš anksto pakuždėjo, kad būsima pašnekovė atskleis ne vieną bėdoms atsparią jaunystės paslaptį.
Dar prieš mudviejų susitikimą, kalbantis telefonu, nustebino Jūsų jaunas, gyvybės pilnas balsas, privertęs mane akimirkai suabejoti, ar tikrai kalbu su močiute. Iš kur tas Jūsų gyvybingumas? Ar visada tokia buvote?
– Kiek save prisimenu, visada tokia buvau – drąsi, aktyvi. Vaikystėje augau tarp keturių berniukų ir manęs visur buvo pilna – mokykloje lankiau ir šokių, ir dainavimo būrelius, ir kaip bėgikė dalyvaudavau trumpųjų distancijų varžybose, o per giminių susiėjimus organizuodavau „koncertus“ suaugusiesiems pralinksminti.
Būti publikos numylėtine reiškia būti mylimai būrio žmonių, nebūtinai iš artimųjų rato. Ką Jums reiškia toks apdovanojimas ir kaip manote, už ką Jus žmonės taip myli?
– Man, kaip žmogui, tai yra didžiulis įvertinimas, nors ir netikėtas. Vadinasi, žmonės gerbia, pastebi, žino. O myli gal dėl to, kad linksma esu, visada stengiuosi būti su šypsena. Man atrodo natūralu, kad reikia kiekvienam žmogui nusišypsoti, kad ir kaip pats jautiesi.
O kokia yra Jūsų jaunatviškumo paslaptis?
– Turbūt iš prigimties tokia esu. Savaime stengiuosi į gyvenimą kabintis, nors teko ir skaudžių nelaimių patirti. Moku ir su jaunais, ir su senais pakalbėti. Draugės, kviesdamos susitikti, sako: „Ateik, tu mus palinksminsi, pajuokinsi“. Aš papasakoju visokių anekdotų, tai, matyt, kartais kompanijoje ir būnu kaip tas klounas (juokiasi). Širdis juk, sakoma, niekada nesensta.
Gal savo gyvenime turite kokių nors kasdienybės ritualų, kurie Jus įkvepia, atgaivina? Kokie užsiėmimai, veiklos pamaitina Jūsų sielą?
– Dabar už viską labiausiai vertinu ramybę. Kai galiu tyloje su savimi pabūti, ramiai prisėsti, atsigerti kavos, paskaityti laikraštį. Savaitgaliais leidžiu sau ilgiau pamiegoti, atsikelti, kada noriu, būna, kad ir visą dieną pravaikštau namie su pižama. Tada iš tikrųjų atsipalaiduoju ir pailsiu. Man ypač gera nuvažiavus į kapines – uždegu žvakutę ir atrodo, kad iškart dūšiai palengvėja. Įkvepia ir kai pabūnu gamtoje, ypač gražu, kai medžių lapai keičiasi arba būna prisnigę. O šiaip labai mėgstu ir linksmas televizijos laidas, kurios prajuokina, pažiūrėti. Ypač patinka rusiškos, ir į koncertus retkarčiais nueinu, ir pažvejoju su vyru – žodžiu, darau tai, kas man „šauna į galvą“.
Žodis „močiutė” nusako giminystės ryšį, siejantį su antrąja karta, t.y. po vaikų, su anūkais. Sakoma, kad senelių ir anūkų ryšys – kitoks nei tėvų ir vaikų, ypatingas. Koks yra Jūsų bendravimas su anūkais? Ar prižiūrėdama juos ugdote taip pat, kaip auginote savo atžalas?
– Savo vaikams gal griežtesnė buvau, pastebiu, kad anūkams esu nuolaidesnė, kartais net pagalvoju, kad juos labiau myliu. Su jais būdama aš ir pati suvaikėju. Visi mes kaip vaikai esame. Anūkai man yra didžiausias džiaugsmas – jų manieros, šypsenos. Pastebi, kad nusiminęs, liūdnas, prieini, švelniai paglostai, gražiai paguodi, pasikalbi. Tik su mumis, moterimis, jie kartais tampa pernelyg nesuvaldomi, ypač berniukai, todėl esu tikra, kad vaikams reikia ir griežto vyriško žodžio. Savo vaikams aš pati turėjau atstoti ir tėvą, ir motiną, anūkus senelis pabara ir šie kaipmat paklūsta.
O Jums pačiai ar kas nors yra autoritetas? Ar yra asmenybių pavyzdžių, kuriais sektumėte, kaip savo mokytojais, įkvėpėjais?
– Aš pati save pamokau. Kartais, jei reikia, su kitais pasitariu, bet visada vadovaujuosi savo nuomone. Man atrodo, kad tai yra labai svarbu kiekvienam suaugusiam žmogui – būti sau pačiam šeimininku, kai darai, ką nori ir kada nori.
