Deimantė Jasaitytė
Vos prieš keletą savaičių Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje įvyko jau antrosios Violetos Andruškienės knygelės, eilėraščių rinkinio „Emilei“ pristatymas. Į renginį sugužėjo nemažai draugų, artimųjų – Violeta neslepia, kad nesitikėjo sulaukti tiek daug dėmesio, tačiau džiaugiasi, kad visgi išdrįso savo kūryba pasidalinti su kitais. Ir tai tik pradžia – naujomis knygelėmis, skirtomis anūkei, kūrėja žada stebinti kiekvienais metais.
Eilės, skirtos anūkei
Kaip pasakoja Violeta, noras kurti pasireiškė anksti, dar mokykloje. Matyt, talentas iš prigimties: ir teta rašė, ir mama buvo kūrybinga. Jau mokyklos laikais Violeta kūrė eilėraščius, buvo literatų būrelio pirmininkė, deklamuodavo savo eiles. Vėliau rašydavo vaikams, draugams, o kai gimė anūkė, moters teigimu, norėjosi savo kūrybą skirti tik jai.
Pirmoji knygelė, skirta anūkei, pasirodė prieš metus. Jos tema – boružėlės, kaip ir pirmojo anūkės gimtadienio. Eilėraščių rinktinėje močiutė užrašė tai, ką jautė pirmus metus, būdama šalia mergaitės – jausmingi išgyvenimai, nuotraukos, paveikslėliai ir daug daug meilės.
Antroji eilėraščių knygelė pasirodė visai neseniai – epizodai iš gyvenimo joje aprašyti eilėmis – sausainių kepimas, ančiukių lesinimas, atnešta gėlytė. Skaitant sugrįžtama į praėjusius įvykius. Šioje knygelėje yra ir užduotėlės mažiesiems. Rodos, močiutė nepraleido nė vienos smulkmenos. Ir nors Emilė dar maža, močiutė tikisi, jog kai anūkė ūgtels, supras, kokią dovaną jai paliks močiutė. Tiesa, Violeta anūkei pasižadėjo kiekvienais metais išleisti po naują knygelę. Paklausta, ką darytų, jei atsirastų dar vienas anūkas, moteris nesutrinka: sako, jog kurtų ir jam.
Violeta atskleidė norinti išleisti ir kitokios tematikos knygelę: galbūt joje galėtų sugulti tikrais išgyvenimais paremti eilėraščiai, laiškai... Šįkart žodžiai būtų skirti dukrai.
Anot pašnekovės, per kūrybą jai geriausiai sekasi užkariauti vaikų širdis.
Šeima – brangiausias turtas
Tauragiškė pasakoja, jog nuo pat jaunystės dienų mėgdavo suktis įvykių centre – patiko renginius organizuoti, sudaryti įvairias šventines programas, galvoti žaidimus. Toks gyvenimo modelis persikėlė ir į vaikų šeimas. O vaikų, pasak Violetos, ji turi net 5: dukra bei sūnus su antrosiomis pusėmis ir anūkė. Moteris sako nepripažįstanti tokių žodžių kaip marti, žentas – visus laiko savo vaikais. Kūrėja džiaugiasi jų sukurtomis pavyzdingomis šeimomis: juk šeima – brangiausias turtas. Pašnekovė įsitikinusi, kad didelis nuopelnas ir jos pačios, juk vaikai seka tėvų pavyzdžiu, ką mato šeimoje, tą ir patys kuria.
– Daugelis manęs klausia, ką reikia daryti, kad vaikai būtų tokie geri. Atsakymas paprastas – tereikia mylėti, – atvirauja kūrybiškoji Violeta.
Anūkė – tarsi kalėdinis stebuklas
Prieš dvejus metus močiute tapusi Violeta vis dar su jauduliu prisimena, kai tarp Kalėdų ir Naujųjų metų į pasaulį atėjo anūkėlė. Ji sako, jog tai buvo tarsi kalėdinis stebuklas tiek jai, tiek tėveliams. Nuo pat gimimo močiutė buvo kartu, tad dabar su mažąja sunku išsiskirti net kelioms dienoms – neretai akyse kaupiasi ašaros. O ir Emilė be gėlytės pas močiutę neateina. Kaip pasakoja Violeta, anūkę lepina kiek tik gali – jos namuose nėra žodžio „negalima“, tad mažoji yra tarsi močiutės namų šeimininkė. Abi kartu eina pasivaikščioti, lesinti ančiukų, namuose piešia ir žaidžia. Močiutė nori stebėti kiekvieną mažosios žingsnį, o iš tokių kasdieniškų veiklų neretai kyla mintys kūrybai, norisi viską užrašyti, įamžinti.
Įtraukė kūrybinis procesas
Moteris ne tik rašo eiles, bet ir mezga, kuria įvairius papuošalus iš veltinio, daro kalėdinius papuošimus artimiesiems. Dažnai įkvėpimas rankdarbiams gimsta iš idėjų, matytų per televizorių.
– Pamatau ir būtinai turiu padaryti. Vaikai sako, jog turbūt nėra to, ko mama nemokėtų. Net vinį įkalti į sieną man vieni juokai, – šmaikštavo pašnekovė.
Praktinių žinių šiuo metu Violeta semiasi „Moters užimtumo centre“, kur lanko slaugytojų kursus. Sako, jog tai gera patirtis bei puiki galimybė įgyti patirties, kuri pravers ateityje.
Vertina „tikras“ knygas
V. Andruškienė sako, kad ji mėgsta skaityti knygas, ypač biografijas – jos knygų lentynoje eilė mėgstamiausių kūrinių. Tačiau kalbant apie poeziją, moteris išimtį daro tik P. Širvio kūrybai – žavisi jo rašymo stiliumi.
Moteris mano, kad skaitymas – dabar jau daugelio pamirštas ir atgyvenęs dalykas, tačiau tik ne jų šeimoje. Jos vaikai labai mėgsta „tikras“, o ne internetines knygas.
Naujųjų metų proga Violeta „Tauragės žinių“ skaitytojams linki mylėti ir būti mylimiems, kad šeimose būtų darna, o metai – skalsūs.
