Kokia meninių būrelių pasiūla mūsų mieste? Ypač mažiesiems mūsų miestelio gyventojams? Klausimas ne iš lengvųjų. Sudomino skelbimas, kviečiantis lankyti Rimos teatro studiją. Sudomino todėl, kad kviečia pačius mažiausius – 3–7-erių metų vaikus pažinti paslaptingą teatro pasaulį. „Tauragės žinios“ kalbina teatro režisierę Rimą BANDZINAITĘ apie darbo su mažaisiais aktoriais ypatumus, subtilumus ir sunkumus.
– Antrus metus sėkmingai veikia privačia iniaciatyva įkurta „Rimos teatro studija“. Kas paskatino Jus įkurti tokią studiją mažiausiems?
– Pastaraisiais metais pradėjo erzinti, kad mūsų visuomenėje, o ypač provincijoje, nebelieka meno esmės, vyrauja mėgėjiško meno samprata, mėgdžiojama šou kultūra. Kai vaikams „rodoma“, kaip reikia vaidinti, pykstama, jei vaikas neintonuoja ar improvizuoja – tai, mano nuomone, jau nebe menas. Tuomet vaikai ir jų tėvai susikuria iškreiptą teatro vaizdą. Jeigu kiškis piškis su akiniais, tai kažkodėl visi mano, kad būtinai reikia parodyti, kurioje kūno vietoje jie yra, jeigu kalbame apie saulutę, būtinai reikia parodyti, kad ji šviečia danguje, nes turbūt manoma, kad žiūrovai gali to ir nežinoti. Mano studijos teatro užsiėmimuose vaikas tampa kūrėju, o ne mano judesių pamėgdžiotoju – atlikėju. Jis kuria čia ir dabar. Teatras gali gimti iš nieko: šešėlio, netikėtai pasakyto žodžio, jis gali gimti laiptinėje, lagamine, tuščioje salėje, palėpėje, svarbiausias elementas – žmogus, šiuo atveju vaikas.
– Kodėl pasirinktas toks jaunas vaikų amžius? Daugelis kultūros pedagogų kratosi tokio amžiaus užklasinės veiklos. Nuo ko prasideda darbas?
– Susirenka paslaptinga iš pradžių svetima, nepažįstamų vaikų ir teatro pedagogo kompanija. Reikia prisijaukinti vieniems kitus, įgauti pasitikėjimo svetimais vaikais, svetima studijos vadove. O jeigu dar esi nedrąsus, uždaras, oi, kaip sunku. Va čia ir pradeda darbą režisierius, pakviesdamas keliauti į nuostabų teatro pasaulį. Svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus. Tada jau net ir nedrąsus vaikas atėjęs į užsiėmimą su nuostata „aš tik pasėdėsiu“, net pats nepajaučia, kaip yra įtraukiamas į kūrybinį procesą. O tada jau pasitelkę stebuklingus teatrinius elementus pradedame kelionę fantazijos šalin. Manęs negąsdina jaunas mažųjų kūrėjų amžius, nes jie tikri, jie nemeluoja, jie yra savimi. Labiausiai man patinka, kai vaikai sako tai, ką iš tiesų mano – „Man neįdomu“ – sako trejų metų mažoji asmenybė vidury užsiėmimo. Visa grupė neria į kūrybines aplinkybes, o vienas sako – „Man neįdomu“. Tada esi priverstas greitai reaguoti ir net keisti iš anksto suplanuotą užduočių eigą, ar net visas tavo suplanuotas užsiėmimas subyra tarsi kortų namelis. Bet tai man ir yra varomoji jėga. Tu negali užsnūsti ir galvoti, kad jau viską žinai, tau nebereikia tobulėti. Kiekvienas užsiėmimas kaip pirmas kartas.
– Dažnas tėvelis atvedęs savo atžalą turbūt klausinėja – ką jūs čia veikiate?
– Taip, labai dažnai. Jeigu aš atsakysiu į jiems rūpimą klausimą naudodama sudėtingus teatrinius terminus, tokius kaip: susikaupimas, vaizduotės lavinimo pratimai, kvėpavimo ir artikuliacijos pratimai, etiudai, socialinė drama, improvizacija, vargu ar jiems bus aišku… Vaikai užsiėmimo metu pabūna viskuo – dramaturgu, režisieriumi, kostiumų dailininku, dekoratoriumi, grimo specialistu, aktoriumi ir žiūrovu. Žinoma, aš nelieku nuošalyje, mėgstu naudoti Skandinavijos teatralų labai mėgiamą metodą, kada teatro pedagogas tiesiogiai dalyvauja veikloje ir prisiima įvairius vaidmenis, nuolat juos kaitalioju. Tai teatro terapija – padedanti atverti, išlaisvinanti ir atskleisti savo talentą.
– Kam skiriate daugiausiai dėmesio darbe su vaikais?
– Daug dėmesio skiriu erdvės pajautimui. Scenos žmogus turi jausti scenos erdvę, mokėti ją užpildyti išraiškingu judesiu. Svarbu jausti kitą žmogų, mokėti priimti kitokią nuomonę. Tai labai svarbu.
– Ar keičiasi vaikas per kūrybinį sezoną? Kokie matomi pokyčiai jo charakteryje, elgsenoje?
– Aš matau, kuris mano aktorius jau peržengė nepasitikėjimo savo jėgomis ribą. Buvęs nedrąsus, nereiškiantis savo nuomonės, net minimaliai kalbantis, po pusmečio jau skaito drąsiai prieš klasę, aktyviai dalyvauja klasės veikloje. Tai girdžiu iš jų mokytojų, tėvų. Labai džiaugiuosi dėl jų. Bet yra ir tokių, kurie, atrodo, padarė didelę pažangą bet... grįžę po vasaros atostogų vėl atsitvėrė nedrąsumo siena. Teks ieškoti naujų formų, taikyti kitus metodus, kad padėčiau mažam žmogučiui integruotis kolektyve, nugalėti savyje gyvenantį „nedrąsų kompleksiuką“.
– Tai visgi kokie jie – tie jaunieji aktoriukai?
– Stebinantys, įdomūs, šmaikštūs, kūrybingi svajotojai. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.
– Kokia dvasia teatro studijoje? Kūrybiška? Bohemiška? Linksma ar išdykusi? Turbūt per sezoną nutinka įvairių smagių nutikimų?
– Ji būna visokia, priklausomai nuo tą dieną vyraujančios nuotaikos. Užsiėmimo pradžioje išsiaiškiname, kokia nuotaika dominuoja tą dieną, tai ir padiktuoja, koks užsiėmimas bus – linksmas, išdykęs ar rimtas. Bet labai dažnai į užsiėmimą susirinkę liūdni vaikai iš jo išeina linksmi. Tai ir yra stebuklinga teatro galia. Smagių nutikimų nutinka dažnai, vienas tikras teatrinis nutikimas įsiminė praėjusio sezono pabaigoje. Premjerinio spektaklio „Katės namai“ metu jaunoji aktorė Deimina, spektaklio pradžioje išėjusi vaidinti ir pamačiusi žiūrovus, susijaudino, bet... nesutriko. Užuot nuėjusi su aktorių grupe ji prisijungė prie šokančių grupės ir sušoko įžanginį spektaklio šokį, kurio nebuvo šokusi ir kurio net nebuvo mačiusi, nes jį repetavo vyresnieji vaikai. Tai aš vadinu „aukštuoju pilotažu“. Vos kelerių metų Deimina, užuot nubėgusi pas mamą ar sustingusi vietoje iš jaudulio, pradėjo improvizuoti. Reikėjo matyti, kaip ji susikoncentravusi šoko. Sušoko ir ramiai išėjo iš scenos. Nuostabi akimirka.
– Dalį savo laisvalaikio skiriate „Tauragės radijo“ veikloje: skamba Jūsų ir gabiausių Jūsų auklėtinių balsai, rengiate laidas, kurių viena – vaikams ir suaugusiesiems skirta „Aš moku augti“. Koks laidos likimas laukia šį sezoną?
– Laidą kūrėme kartu su mano dešimtmete kolege Marija, kuri dvasiškai brendo ir augo mano vadovaujamoje dramos studijoje „Šaltinio“ progimnazijoje. Šį sezoną Marija bus pagrindinė laidos kūrėja ir vedėja, pakeitėme laidos formatą, tad, manau, ištikimiesiems laidos klausytojams bus įdomu. Manau, Marija puikiai susidoros su nauju laidos vedėjos amplua. Turime ir daugiau sumanymų, apie kuriuos greitai sužinos „Tauragės radijo“ klausytojai.
– Darbas ir repeticijos su mažaisiais atima daug energijos ir jėgų – kas Jus „užkrauna“ ir kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Gal nuskambės keistai, bet darbas su mažaisiais aktoriais mane ir užkrauna tiesioginiam mano darbui. Dirbant su jais gimsta renginių, akcijų, teatro pamokų idėjos. Na, žinoma, ir kelionės įkvepia naujiems darbams.
– Kokie Rimos teatro studijos planai?
– Prisipažinsiu – mane labiau žavi pats kūrybinis procesas su vaikais, kitaip tariant gyvas veiksmas. O spektakliuko kūrimas – tai tarsi kartojimas ir kartojimas tų pačių scenų, tekstų, veiksmo. Bet, žinoma, kad ir koks tai būtų sunkus darbas, mes sukuriame spektaklį kūrybinio sezono pabaigoje. Vasaros pradžioje pakvietėme visus į miuziklą „Katės namai“, kuriame buvo daug šokių, dainų ir dramos elementų. Be abejonės, to nebūčiau padariusi be savo kolegių – choreografės Lauros Saunorienės ir klubo „Dainos teatras“ vadovės Rasos Levickaitės-Šerpytienės. Mes visos trys laikomės nuostatos – kiekvienas dirbkime savo darbą – režisierius turi režisuoti, choreografas – kurti šokius, vokalo mokytojas atsakingas už spektaklio muziką. Jeigu aš viena pradėsiu galvoti, kokia aš talentinga šokių specialistė, vokalo mokytoja ir režisierė, pradėsiu kurti muzikinius ar šokio spektaklius, nemanau, kad rezultatas bus vertas dėmesio. Manau tie, kurie dalyvavo mūsų premjeriniame spektaklyje, turėjo pajausti begalinį atlikėjų nuoširdumą ir tikrumą, kurį spinduliavo kiekvienas artistas. Jie visi tikėjo tuo, ką darė, tikrai nemąstė apie tai, kokį „didelį“ meną kuria. Svarbiausia – kūrybinis pasitekinimas.
– Jūsų auklėtiniai visada pasirodo ir prestižiniuose miesto renginiuose. Kas tai – kūrybinio darbo rezultato įvertinimas?
– Dalyvauti tokiuose renginiuose, kaip Tauragės Metų žmogaus rinkimai, Betliejaus prakartėlės atidarymas, Tauragės močiučių varžytuvės – didelė garbė kolektyvui. Renginių organizatoriai pasitiki mumis, tai verčia tobulėti, tai tarsi atpildas už ilgas ir sunkias repeticijas. Dažnai išėjimas ir pasirodymas scenoje užtrunka vos akimirką, bet jai ruošiamasi pusę metų. Į renginį „Tauragės močiutė 2013“ atvykę prodiuseriai iš Kauno pastebėjo mano teatro studijos senbuvę Mariją Vasiliauskaitę ir pakvietė vesti respublikinį renginį Utenoje. Toks pastebėjimas ir pakvietimas – didžiausias įvertinimas auklėtiniui ir pedagogui.
– Jeigu tėveliai susidomėjo ir norėtų atvesti vaikučius į Rimos teatro studiją?
– Pirmiausiai reikėtų paskambinti telefonu 8 600 44 490 ir arba aš, arba mano kolegos atsakys į visus rūpimus klausimus. Informacijos galima rasti ir Facebook profilio paskyroje Rimos teatro studija, ten galima parašyti mums laiškelį.
Rimą kalbino Ramunė Ramanauskienė
