Kristina KAZLAUSKAITĖ
Rugsėjui skaičiuojant pirmąsias dienas daugelis moksleivių jį pasitinka skirtingomis nuotaikomis. Vieni džiaugiasi, kad vėl galės rieškučiomis semti naujas mokslo žinias. Kiti liūdi, kad baigėsi nerūpestingos vasaros atostogos. Tačiau turbūt labiausiai nerimastingai rugsėjį pasitinka dvyliktokai, kuriems jis primena tik viena – artėja išbandymų ir apsisprendimo metas. Draugės ir bendraklasės Laura Vaičiulytė, Milda Valantiejūtė ir Monika Juškaitė – vienos tokių. Tačiau šios merginos sugeba ne tik puikiai mokytis, bet ir turiningai leisti savo laisvalaikį.
Teptukų iš rankų nepaleis
Juokaujama, kad lietuvius labiausiai vienija krepšinis. Šias tris merginas vienija jų bendras pomėgis – sienų dekoravimas ir prieš kelerius metus Moksleivių kūrybos centre kartu baigtos dailės klasės.
Neseniai šių draugių sukurtos balerinos „nutūpė“ ant vienos šokių salės sienų. Merginos pasakoja, kad tai nebe pirmas jų darbas. Tauragiškiai jau ne kartą yra kreipęsi į šias tris abiturientes, norėdami, kad merginos dekoruotų ir jų sienas. Laura, Milda ir Monika atskleidė, kad kol kas teptukų iš rankų paleisti neketina. Todėl ateityje jų laukia dar ne vienas panašus projektas.
Nuo slaptosios agentės – iki menų
Dvyliktokė Laura, vaikystėje svajojusi tapti dainininke arba slaptąja agente iš veiksmo filmų, prisipažįsta, kad šio rugsėjo nelaukė ir dar nėra tvirtai apsisprendusi, ką ir kur norėtų studijuoti. Tačiau mergina teigia, kad savo ateitį svajoja kurti Lietuvoje ir pasirinkti su menais susijusią studijų sritį.
– Taip, šio rugsėjo tikrai nelaukiau, nes juk tai buvo turbūt paskutinė mano nerūpestinga vasara. Ir mano studijų planai dar nelabai aiškūs. Tačiau ketinu studijuoti su menais ar kūryba susijusius mokslus. Bent jau kol kas pirmenybę teikiu studijoms Lietuvoje. Mokytis savo šalyje noriu dėl to, kad visi brangiausi mano žmonės – šeima, draugai, artimieji – pasiekiami ranka, bet kada galėsiu juos aplankyti. Apskritai savo ateitį sieju tik su Lietuva, – pasakojo Laura.
Tauragiškė sako, kad iš mokyklos išsineš daugiau gerų prisiminimų nei blogų. Nes, anot jos, nuobodi teorinė medžiaga, gauti prasti pažymiai ar neskanus kepsnys valgykloje greitai pasimiršta ir išlieka tik sukauptos žinios, įvairūs linksmi nutikimai ar draugų juokas, skambėjęs mokyklos koridoriuose.
Dvyliktokės paklausus, kokius papildomus užsiėmimus lankė ar tebelanko, ji pradėjo vardyti ilgą jų sąrašą. O jame – aerobika, tinklinis, sportiniai ir tautiniai šokiai, dainavimo, keramikos būrelis, dailės klasės ir dar daugybė kitų.
Kaip Laura save įsivaizduoja po penkerių ar dešimties metų? Ji juokauja, kad tiek toli į priekį neplanuoja, tačiau žino, kad jau bus pakeliavusi po pasaulį ir būtinai turės šunį. Nuo savo gimtojo miesto – Tauragės – Laura atsiriboti neketina, tačiau ir grįžti čia gyventi bent jau kol kas nežada. O išvykusi studijuoti mergina teigia labiausiai pasiilgsianti savo mažojo broliuko.
Studijos užsienyje nevilioja
Dvyliktokė Milda, nuo mažens besąlygiškai mylinti gyvūnus, vaikystėje svajojo tapti veterinarijos gydytoja. Tačiau vėliau suprato, kad vis dėl to šie mokslai – ne jai. Milda naujų mokslo metų pradžios taip pat nelaukė. O neramios mintys apie studijų planus merginą kamuoja kasdien. Mat ji, kaip ir daugelis abiturientų, nėra tvirtai apsisprendusi, kokiu gyvenimo keliu norėtų pasukti.
– Kol kas negaliu pasakyti, ką norėčiau studijuoti. Norai ir planai keičiasi kasdien. Bet tikrai žinau, kad studijuosiu tik Lietuvoje. Turbūt pagrindinė priežastis, kas mane laiko savo šalyje – tai šeima ir draugai. Nenoriu palikti brangiausių žmonių už tūkstančių kilometrų ir bendrauti su jais tik virtualiai. Nors ir studijuosiu Lietuvoje, tačiau nesu visiškai patenkinta mūsų šalies švietimo sistema ir jos pokyčiais – kasmet besikeičiančios egzaminų nuostatos bei reikalavimai trikdo abiturientus, neleidžia jiems susikoncentruoti tik į mokymosi procesą ir apsispręsti, kokias studijas pasirinkti, – atvirai dėstė mergina.
Milda, kaip ir Laura, iš mokyklos išsineš begalę gerų prisiminimų. Pasiilgs mokykloje sutiktų draugų, linksmai praleisto laiko ir kai kurių mokytojų, kurie geba ne tik perteikti žinias, bet ir patarti ar suprasti mokinius, kai jiems to labai reikia. Labiausiai merginai atmintyje įstrigo pasiruošimas dvyliktokų šimtadienio šventei. Abiturientė pasakoja, kad tuomet visi dirbo iki vėlumos, stengėsi, kiek įmanydami, kad šventė būtų įsimintina. Milda teigia, kad tokias šimtadienio šventes, kokios kasmet rengiamos „Versmės“ gimnazijoje, turėtų išvysti visa Tauragė.
Milda sako, kad jai patinka gyventi Tauragėje, studijuodama būtinai ją kuo dažniau aplankys, o kada nors galbūt grįš gyventi. Abiturientė teigia, kad išvykusi studijuoti labiausiai pasiilgs Tauragės ir čia liekančių draugų ir artimųjų.
Kritika švietimo sistemai
Trečioji mūsų herojė – Monika sako, kad vaikystėje jos mintyse kirbėjo svajonės tapti mokytoja. Tačiau šiandien merginos svajos jau kitos – ji norėtų studijuoti menus. Priešingai nei Laura ir Milda, Monika rugsėjo 1-osios laukė, tačiau jai šventę temdė nerimas dėl artėjančių abitūros egzaminų.
– Turbūt kaip ir dauguma abiturientų nesu tvirtai nusprendusi, kokias tiksliai studijas norėčiau pasirinkti. Ramina tik tai, kad dar yra šiek tiek laiko. Planavau studijuoti architektūrą, tačiau mano norai ir planai dažnai keičiasi. Manau, liksiu ištikima menų sričiai. Aš, kaip ir mano draugės Laura bei Milda, noriu studijuoti Lietuvoje. Čia mano tėvynė, mano šalis. Man čia patinka. Taip pat noriu, kad man brangiausi žmonės visada būtų šalia, todėl užsienis manęs visiškai netraukia, – pasakojo Monika.
Aštrių kritikos strėlių Monika negaili Lietuvos švietimo sistemai. Pasak abiturientės, abitūros egzaminai kasmet tampa vis sunkesni ir „įkandami“ ne kiekvienam moksleiviui. Mergina taip pat stebisi dideliais ir dažnai nelogiškais egzaminų reikalavimais.
