Spaudoje apie šį gerumo ir meilės dvasios galiūną užtikau tik keletą trumpų ir lakoniškų eilučių. Todėl su „Tauragės žinių“ skaitytoju norisi pasidalyti daugiau apie nueitą monsinjoro Jono Gedvilos dvasinio gyvenimo kelią. Dėl amžiaus skirtumo negalėjau būti jo bendražygis ir draugas, bet Gerojo Kūrėjo dėka pirmuosius sąmoningo kataliko žingsnius žengiau prisiliesdamas ir širdimi pajausdamas Monsinjoro gerumą ir dvasinį iškilumą.
Monsinjoras Jonas Gedvila gimė Žemaičių bajorų šeimoje, Maldenių kaime. Buvo bajoriško herbo „Jelita“ atstovas.
Kaip skelbiama nekrologe, Monsinjoras buvo nusipelnęs Klaipėdos miestui žmogus, bet manyčiau, kad skaitytojai nesutiktų su šiuo teiginiu: jį nusipelniusiu žmogumi turi visišką teisę vadinti kiekvienas Žemaitijos kampelis, kur tik velionio prisiliesta ir būta. Tai Mažeikiai, Plungė, Klaipėda, Adakavas, Žygaičiai, Šilutė, Rietavas, Tauragė ir, žinoma, Kaltinėnai, bajorų Gedvilų amžino poilsio vieta. O kur dar Joniškio gimnazija, gražiausi tyros jaunystės metai, draugai, svajonės ir likimai...
Monsinjoro Jono Gedvilos nueitas gyvenimo kelias ryškiausia šviesa degė palaiminimų dvasios šviesoje. Jam buvo gerai žinoma vargdienio dvasia pokario žmoguje. Žmoguje, kuris jautėsi tremtiniu savo tėvynėje, užvaldytoje svetimųjų jėgų. Pažino Monsinjoras suėmimo, teismų, tremties, alkio ir bado, žmogiško orumo vertės išniekinimą, sekinančio darbo prakaito kartėlį ne iš vadovėlių ar pakeleivio pasakojimų, bet savo gyvenimo pavyzdžiu kartu su kitais pasmerktaisiais tolimo krašto šaltyje ir tėvynės ilgesyje. Kalėjo Monsinjoras Komijoje už „antitarybinę veiklą“ (1953–1956 m.), bet iš lagerių grįžo ne palaužtas, o sustiprėjęs.
Į Tauragę, mano vaikystės ir brandos miestą, Monsinjoras atvyko 1978 m. Su Jo atvykimu prasidėjo dvasinis Tauragės parapijos atgimimas. Buvo tvarkoma bažnyčia, atnaujinami ir puošiami altoriai. Kunigai „neformatai“ sovietiniam režimui Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas ir kiti buvo dažni keliaujantys svečiai – pamokslininkai Tauragės bažnyčioje. Saugumo ir sovietinės valdžios įspėjimai, grasinimai ir baudos Monsinjorą, atrodė, laikė nepajudinamą lyg uola. Grėsmių ir persekiojimo pavojų akivaizdoje jis pasižymėjo romumu ir taikingumu. Mylėjo vaikus ir jaunimą. Taikė moderniausias katechizavimo priemones. Po Šv. Mišių neskubėdavo užsidaryti grotuotos klebonijos pastate. Jaunimą ir vaikus pakvietęs į bažnyčios vidurį vaikščiodamas nuo vieno prie kito pasakodavo įvairias Šv. Rašto istorijas ir nutikimus, kviesdamas susimąstyti ir daryti išvadas pikto ir bedieviško pasaulio akivaizdoje.
Kiekvienas žmogus esame apdovanoti dažnai ne vienu talentu. Talentas mylėti, įsiklausyti ir suprasti artimo vargus bei rūpesčius švietė Monsinjoro asmenyje. Turėjo dovaną kalbėti į visus, o tie visi jausdavo lyg būtų kalbama asmeniškai tik jam vienam, kreiptasi asmeniškai tik į jį. Turėjo dovaną įžvelgti ir nujausti ateities įvykius. Kartą mano mamai užėjus į zakristiją užsakyti Šv. Mišių lyg tarp kitko pasakė: „Man atrodo, jūsų sūnus bus kunigas“. Nors tam motinos sūnui tuo metu buvo vos 13 metų... Buvo aktyvus Fatimos stebuklo gerbėjas ir skleidėjas. Tikėjo ir laukė Rusijos atsivertimo. Juk su šiuo stebuklu siejosi Lietuvos ir kitų pavergtų tautų laisvės likimas, kuris netruko išsipildyti su kaupu. Tauragėje Monsinjoras neteko savo mylimos mamos. Pašarvota ji buvo Tauragės bažnyčioje, o į amžino poilsio vietą išlydėta į Kaltinėnus. Šią gedulingą kelionę kiek daugiau kaip prieš 30 metų prisimenu buvus lyg vakar: Šv. Mišias Kaltinėnų bažnyčioje, graudulingai ir be perstojo pliaupiantį lietų, aptemusį ir liūdintį dangų, vėliau palaidojimo vietą. Pirmą kartą pamačiau ir supratau, kad tai neeilinė Žemaitijos žemės bajoriškos šeimos amžino poilsio vieta. Į kapą reikėjo patekti pro duris ir leistis į požemį. Ten išvydome bajorų Gedvilų šeimos protėvių karstus, suguldytus į meniškai dekoruotas erdves po skliautais.
Deja, neužtruko ilgai Monsinjoro tarnystės kelias Tauragės bažnyčioje. Prabėgo, praūžė tie keleri metai lyg vėjas, lyg uraganas ir, pamenu, kaip vėlų 1981 m. rudenį gausiai susirinkę parapijiečiai skaudančiomis širdimi išlydėjome Monsinjorą į Mažeikių parapiją. Jau atsisveikinant išgirdau Monsinjoro palaiminimą ir padrąsinimą. Neklausiamas ir neprašomas jis pasakė: „Egidijau, jei būsi kunigu, būk jėzuitu“. Supratau, kaip jis vertino šį vienuolinį ordiną, kuris ypatingu būdu pasišventęs švietimui ir jaunimo sielovadai. Monsinjoras jautė, kiek daug dvasinių jėgų reikės įdėti, kol bus atkurta ir atstatyta per ilgus dešimtmečius pikto ir negailestingo priešo griauta, deginta ir naikinta Lietuva.
Kaip Mozė, atvedęs savo tautą į pažadėtąją žemę, nekirto Jordano upės, o pasiliko kitoje upės pusėje, taip ir Tu, Monsinjore Jonai, buvai kartu su mumis gyvenimo ir tikėjimo kelionėje į Žemaičių Krikšto 600 Jubiliejinių Metų iškilmes, bet pasilikai kitame, jau anapusinio pasaulio krante.
Ilsėkis Ramybėje!
Monsinjoras Jonas Gedvila amžinojo poilsio liepos 31-ąją atgulė Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios šventoriuje.
Kun. Egidijus Arnašius
Airijos Lietuvių Sielovada
