Urtė DRĄSUTYTĖ
Iš kaimyninių Pagėgių kilusi Justė Navickaitė sako, kad žurnalistika nebuvo jos svajonių profesija, mergina ketino studijuoti kitame Vilniaus universiteto fakultete, tapti politologe, tačiau dabar teigia esanti dėkinga tėvams, kurie ją, abejojančią dėl pasirinkimo, pastūmėjo eiti būtent šiuo keliu. Dabar merginą beveik kasdien galime išvysti nacionalinės televizijos eteryje – laidose „Labas rytas“ ir „Laba diena, Lietuva“.
Įvertinimas džiugina ir įpareigoja
LRT (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos) „Bitinukai 2012“ apdovanojimuose jaunoji žurnalistė buvo apdovanota geriausio TV laidų žurnalisto nominacijoje. Pašnekovė teigia, kad nominacija jai buvo labai netikėta.
– Juokavau, kad vien būti nominuotai greta Nemiros Pumprickaitės ir Andriaus Tapino man yra „bitinukas“: jie – profesionalai, iš kurių daug ko galiu pasimokyti, o aš vos spėjusi kojas apšilti. Ką jau ten kalbėti apie laimėjimą. Žinoma, kiekvienas apdovanojimas svarbus, ypač pirmaisiais darbo metais. Smagu suvokti, kad kažkas pastebi – „bitinukas“ įpareigoja, bet kartu ir įtikina, kad einu teisinga linkme. Esu dėkinga tiems, kurie taip atkakliai mane palaikė, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo kraštietė žurnalistė.
Paklausta, kokiomis savybėmis, jos nuomone, turi pasižymėti žurnalistas, Justė nė nesuabejojo: pirmiausiai žurnalistas turi būti sąžiningas prieš save ir savo pašnekovus – tik taip jam pavyks užsitarnauti pasitikėjimą. Taip pat reikalingas kritinis mąstymas, kantrybė, drąsa, gebėjimas bendrauti, noras nuolat mokytis.
Tiems, kurie nori studijuoti žurnalistiką, Justė linki rizikuoti. Pati sako įsitikinusi, kad kartais ekspromtu priimti sprendimai būna patys teisingiausi.
Dirbti liko po praktikos
Pirmą kartą į LRT atėjusiai kaip praktikantei Justei lengva nebuvo. Sunkiausia pradžioje buvę priimti sprendimus: ką daryti, kaip daryti, kaip išsisukti iš sudėtingų situacijų. Paskui situacijos pradeda kartotis, o ir sprendimus priimti lengviau.
– Kol pirmą kartą apėjau visą ratą – pradedant filmavimo grupės užsakymu ir baigiant reportažo sumontavimu – streso per mažai nepasirodė. Pamenu, galvojau, jei čia tiek darbo, kaip žurnalistai spėja parengti kelis reportažus per dieną. Tada kiekviena smulkmena atrodė be galo svarbi, kol pamažu viskas tapo įprasta. Atlikti antrosios praktikos į LRT televiziją grįžau jau visai rami, po jos iš ten jau nebeišėjau, – prisimena pašnekovė.
Darbas televizijoje įtraukia
– Man patinka, kad kasdien keičiasi temos, žmonės, tad negaliu sustoti, visą laiką turiu ruoštis, domėtis vis kitais dalykais. Be to, televizijoje viskas vyksta greitai: gaunu temą, parengiu reportažą, o kitą dieną viską pradedu iš naujo. Taip pavyksta išvengti rutinos, – sako Justė.
J. Navickaitė pasakoja, kad būti ekrane nebuvo siekiamybė, esą jai labai artimas ir „užkadrinis“ darbas. Kiekvienas susitikimas su pašnekovu būna savaip įsimintinas, kai kuriuos ypač branginanti: pavyzdžiui, atmintin labai įstrigo pokalbis su dabar jau šviesaus atminimo baleto solistu Henriku Kunavičiumi. Šį interviu mergina vertina kaip vieną geriausių savo darbų, be jokio melo, nutylėjimų.
– Turbūt viena priežasčių, kodėl mėgstu savo darbą, – kad visos mano dienos labai skirtingos. Jei skaitau spaudos apžvalgą, į darbą atvažiuoju dar neprašvitus, o devintą valandą ryto jau būnu atlikusi pusę dienos darbų. Tuomet važiuoju į filmavimą, šifruoju medžiagą, rašau tekstą, montuoju reportažą. Jei dirbu laidoje „Laba diena, Lietuva“, ryte su kolegomis aptariame temas, tuomet tariuosi su pašnekovais ir važiuoju naujienas pranešti tiesiogiai. Visiškai neturiu darbo valandų – kartais mano darbo diena baigiasi vos išaušus, o kartais namus pasiekiu tik vėlyvą vakarą, – televizinio darbo subtilybes atskleidžia Justė.
LRT žurnalistė „Tauragės žinioms“ pasakojo, kad tiesioginis eteris labai įpareigoja: rengdama reportažą gali bet kada pasitaisyti, o į tiesioginį eterį išeina tas, kas išeina – iš pradžių būta baimės ir klaidų, vis dėlto tiesioginis eteris, pasak Justės, turi savo žavesio.
– Būna, skaitau sau ramiai spaudos apžvalgą, susipina liežuvis ir matau, kaip kolegos negali nustoti juoktis, o aš juk negaliu pratrūkti vidury spaudos apžvalgos. Tiesioginio eterio užkulisiai be galo smagūs, – atskleidžia mergina.
LRT rinkosi sąmoningai
– Ilgai negalvojau, kai reikėjo rinktis praktikos vietą, nebuvo abejonių ir kai gavau pasiūlymą pasilikti dirbti. Nacionalinė televizija mane visada žavėjo kokybe. Pamenu, vaikystėje su „Labu rytu“ prasidėdavo visi rytai, o dieną užbaigdavo „Panorama“. Matyt, mūsų vertybės ir požiūris sutampa iki šiol. Be to, esu tikra, kad labiausiai darbe pririša žmonės, o kolektyvo, kuriame dirbu, kartais pati sau pavydžiu, – įspūdžiais dalijosi J. Navickaitė.
Mergina sako su kūrybine komanda turinti bendrą tikslą: kuo anksčiau ir kuo kokybiškiau perteikti aktualią, svarbią, įdomią informaciją. Dirbdama naujienų tarnyboje žurnalistė neretai naujienas sužino anksčiau nei visi, todėl sako televizijos beveik nežiūrinti, dažniau tiesiog pasidominti, kaip tą pačią informaciją pateikia kitų televizijų kolegos.
– Vis dėlto jau turiu profesinę ligą, negaliu tiesiog žiūrėti televizoriaus: analizuoju tekstą, balso tembrą, montažą, o esmės nebepamatau, – prisipažįsta kraštietė.
Gyvenimas Vilniuje: „Čia mano namai“
Paklausta apie gyvenimo sostinėje ypatumus, Justė sako, kad skubėjimo čia tikrai užtenka. Mergina taip pat prasitaria visada svajojusi gyventi būtent Vilniuje.
– Vilniuje pasiilgstu Pagėgių ramybės, o kai grįžtu, norisi atgal į sostinės šurmulį. Pagėgiai man visada bus labai brangūs, smagu, kai vos ne kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus pažįstamas. Grįžtu į juos radusi laisvą minutę, tačiau Pagėgiuose gyventi jau nebenorėčiau, – sako Justė.
„Tauragės žinioms“ pasidomėjus, ar mergina niekad nesusimąsto apie emigraciją, pašnekovė sakė nespjaunanti į šulinį, tačiau esą jai kol kas tokių minčių nekilo. Pasak jos, smagu keliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis, tačiau savęs, gyvenančios užsienyje, Justė teigė niekaip neįsivaizduojanti.
