Daiva SITNIKIENĖ
Gražios meilės istorijos įkvepia gražiems jausmams ir suteikia optimizmo. Ypač šiais laikais, kai skyrybos dažnos, o žurnaluose gausybė straipsnių apie besiskiriančias žinomas poras. Šv. Valentino dieną kalbiname Oną ir Vladislovą Timinskus, rudenį atšventusius savo auksines vestuves. Beje, lietuviams sukomercinta Valentino diena svetima. Pamiršome, kad turime gegužę švenčiamą puikią meilės deivės Mildos šventę. Tačiau Milda nėra santuokos deivė, ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Todėl šįkart – apie tikrąją meilę ir žmones, 50 metų gyvenančius santuokoje.
„Nei žaibas trenkė, nei kojos linko“
Ona ir Vladislovas „susirašė“ 1962 metų spalį, o vestuves atšoko lapkričio 24 dieną. 2012-ųjų lapkričio 24-ąją jie atšoko jau savo auksines vestuves. Užaugino du vaikus – dukrą Vidą ir sūnų Žydrūną. Dukters susilaukė praėjus trejiems metams po vestuvių, o sūnaus – dar po šešerių metų. Jau džiaugiasi trimis anūkais.
Iki vestuvių pora draugavo vienerius metus. Susipažino Žygaičiuose, kur Ona dirbo pardavėja. Kaip „Tauragės žinių“ korespondentei pasakojo Ona, Žygaičiuose ji išsinuomojo kambarį pas Vladislovo močiutę. O Vladislovas tuo metu gyveno pas gimines Kaune, tačiau vieną dieną grįžęs rado sau nuotaką.
Kaip sakoma, pamačius vienas kitą nei žaibas trenkė, nei kojos ėmė linkti, Ona atviravo, kad pirmąkart pamačius Vladislovas jai nepadarė jokio įspūdžio, tačiau palengva užsimezgusi draugystė peraugo į meilę.
– Aš, Vladislovas ir du jo broliai susirinkdavome pasikalbėti, „pašposyti“. Taip viskas ir prasidėjo, – trumpai apie draugystės pradžią pasakojo Ona.
Kai tuokėsi, Onai buvo 20 metų, Vladislovui – 22-eji. Sako, kad visai ne jauni, dabar 14–15 metų merginos „panomis dedasi“. Esą dabar žmonės tuokiasi vyresni, tačiau skirtumas tik tas, kad jaunimas neskuba tuoktis, o gyvena susidėję.
Išsipuošusiai jaunajai teko ropštis į sunkvežimį
Onos ir Vladislovo vestuvės, kaip tuomet ir buvo dera, truko dvi dienas. Svečių buvo trys dešimtys. Vestuvių šventei jiedu buvo užsisakę mašinas, tačiau stipriai palijus kelias pažliugo, tad iki namų lengvosios mašinos negalėjo privažiuoti. Teko visiems ropštis į sunkvežimio priekabą ir taip važiuoti iki pagrindinio kelio, kur laukė vestuvininkų mašinos.
Pakartoti amžinos meilės įžadų į bažnyčią praėjusį rudenį Ona ir Vladislovas važiavo prabangiu limuzinu, kurį savo tėvams šia gražia proga išnuomojo vaikai. O ir pati šventė buvo nepaprasta – koncertavo žinomas atlikėjas Andrius Rimiškis, vakarą tęsė pasamdyti muzikantai.
– Būtume paminėję ramiai šeimoje, tačiau spalį pagal susirašymo datą sūnus su marčia į laikraštį įdėjo sveikinimą, o dukra su šeima užsakė sveikinimą televizijos pageidavimų koncerte. Taip apie šventę prisiminę giminės ėmė ne tik sveikinti, bet „spausti“, kad iškeltume balių, – išklojo Vladislovas.
Du žmones riša bendri tikslai
Daugelį metų kartu nugyvenę Ona ir Vladislovas Timinskai sako, kad pirmiausiai du žmones riša draugystė, bendri tikslai ir bendra veikla.
– Šiemet tą padarysim, kitąmet tą. Kartu kūrėm ir įgyvendinom savo planus. Taip ir pralėkė 50 metų. Gyveni ir susigyveni. Visko būta, ir pykčių, ir susitaikymų, ir blogų, ir gerų dienų, o kur jau čia nebus. Be to, jaunystėje žmonės lankstesni, vėliau charakteriai sudėtingėja, – neslėpė Vladislovas ir Ona.
Tačiau iki svarstymų, skirtis ar ne, Timinskai sako nebuvo priėję.
Į klausimą, kuris pirmiau nusileidžia, Vladislovas atsakė: vieną kartą vienas, kitą – kitas, o Ona pajuokavo – būna taip, kaip vyras sako. Pasakė, taip ir yra. Kaip tame Žemaitės apsakyme „Marti“ šeimos galva pasakė – „Mauč, boba“ ir toji daro kaip liepta.
– O jei rimtai, taikytis reikia vienam prie kito. Kiekvienas iš pradžių turi norų „perdaryti“ kitą žmogų, nori, kad šokinėtų tik pagal jo dūdelę. Bet kartais reikia pašokti ir pačiam dėl mylimo žmogaus, kitaip šeimoje darnos nebus, – laimingos santuokos paslaptį išdavė Ona.
Kai sūnui sukako vieneri metukai, Ona liko namų šeimininke, šeima pradėjo ūkiškai verstis, nes iš vieno atlyginimo išgyventi sunku, tad darbo buvo užtektinai, tik spėk suktis. Kai yra kas veikti, anot poros, nėra laiko ir bereikalingiems pykčiams. Esą tais laikais gėda būtų buvę skirtis. Timinskai sako, kad jų giminėje niekad skyrybų nebuvo. Tai ne dabar, vos susipyksta, susirenka savo skudurus ir išsiskirsto kas sau.
– Smagūs buvo laikai, – jaunystę prisiminė Vladislovas, – visur išeidavom, žinoma, tik abu kartu, o dabar tik namuose sėdėti belieka, – sakė Ona.
Naujais aukso žiedais pasipuošę Ona ir Vladislovas norėtų, kad jų vaikai nugyventų gyvenimus taip, kaip jie, nors, be abejo, vaikams visada linkima dar geresnio gyvenimo.
