Raimondą pažįstu jau daugiau nei penkiolika metų ir visus juos ši mergina mane labai žavėjo. Visada buvo išskirtinė, pirma iš draugių „pasigaudavo“ naujus dalykus, įkvėpdavo, ir, panašu, kad pati pirmoji iš mūsų subrendo ir suprato, ko nori iš gyvenimo. Šiuo metu 26-erių tauragiškė gyvena Kanadoje, yra aistringa keliautoja. Raimonda „Tauragės žinių“ skaitytojams pasakoja, kaip reikia gyventi spontaniškai – „čia ir dabar“. Raimondą kalbina Karina Sėrikova.
– Kaip užsikrėtei aistra keliauti? Ar tai įgimta, ar kuo daugiau keliauji, tuo labiau norisi?
– Labai mėgstu atrasti aplinkoje ir savyje kažką naujo, o tai man geriausiai sekasi kelionėse.Žmogus paprastai būna susidėliojęs prioritetus: kas jam gyvenime svarbiausia, kas ne taip svarbu, visai nesvarbu.Laimės jausmas – vienintelis mano prioritetas, manau, kelionės man teikia didžiausią džiaugsmą.
– Kokias šalis jau aplankei? Kuri įsiminė labiausiai? Kuo?
– Esu pabuvojusi beveik visur Europoje, Kanadoje. Visos mano aplankytos šalys man savaip žavios. Bosniją pamėgau dėl nepakartojamų desertų, paslaptingo gyvenimo kalnuose ir draugiškų žmonių, Suomija sužavėjo ežerais, Islandija – savo valgymo ypatumais – rykliai, banginiai, avių galvos vis dar puošia restoranų meniu, tolerancija – įteisinus gėjų ir lesbiečių santuokas, vedė ilgalaikę draugę turėjusi šalies premjerė – ir žmonių bendruomeniškumu, geizeriais, ledynais, ugnikalniais, Kanada – savo dydžiu ir nepakartojama gamta.
– Kaip atsidūrei Kanadoje? Kaip kilo mintis patraukti būtent į šią šalį?
– Visad mėgau keliauti ir nuo mažumės norėjau aplankyti kuo daugiau šalių, pažinti svetimas kultūras. Kiek pakeliavusi po mūsiškę Europą, užsinorėjau pamatyti gyvenimą už Atlanto. Kanada atrodė viliojanti savo gamta, draugiškais žmonėmis ir dydžiu.
– Ar sunku buvo gauti vizą? Kokius „kelius“ teko iki jos nueiti?
– 2011 metais lietuviams buvo suteikta galimybė metus keliauti ir dirbti Kanadoje. Išgirdę apie šią galimybę su draugu nusprendėme ja pasinaudoti. Juolab, kad tuo metu gyvenome Islandijoje, mažame miestelyje, mažoje bendruomenėje. Surinkti visas reikiamas pažymas užtruko apie tris savaites, po keleto mėnesių sulaukėme teigiamo atsakymo.Tiesa, kasmet yra nustatoma tam tikra „kvota“, kiek lietuvių pagal šią vizą gali išvažiuoti į Kanadą, ir ši galimybė suteikiama tik kartą – dar kartą pretenduoti į vizą negalėsim.
– Kaip išsirinkote tokį netradicinį darbą?
– Dar prieš išvažiuojant kilo visokių etinių klausimų. Žinojau, kad teks skristi lėktuvu, skrydis ilgas, todėl bus išnaudota daug degalų. Skrisdami lėktuvu, remiame degalų pramonę, teršiančią gamtą. Nesu linkusi taip elgtis, todėl nutariau, jei jau teks skristi lėktuvu, reikia padaryti šioje šalyje gerą darbą. Besišnekučiuojant apie Kanadą draugų kompanijoje, išgirdau, kad šioje šalyje galima sodinti medžius. Lietuvoje apie miškų atsodinimą nedaug ką tebuvau girdėjusi. Tik tai, kad tą daro miškininkai. Jau nuo gilios senovės žmonės atsodindavo miškus, tai darė majai, graikai, romėnai. Medžiai – žalieji planetos plaučiai, gaminantys deguonį, gryninantys orą ir valantys užterštą planetą. Kanada viena didžiausių medienos eksportuotojų pasaulyje. Čia populiarūs vadinamieji „plikieji kirtimai“, kai iškertamas visas miško plotas, neatsižvelgiant į medžių brandą. Kirtimo kompanijos įpareigotos atsodinti iškirstus medžius ir tuomet samdomi mes – profesionalūs medžių sodintojai.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Rytas medžių sodintojams prasideda anksti. Jau šeštą valandą pusryčiaudavome specialiai įrengtoje laikinojoje stovykloje. Vadindavome ją „palapine su purvo grindimis“ – kai palydavo, purvo būdavo tiek, kad su geriausiais guminiais vos išbrisdavai. Dauguma tokių stovyklų įrengiamos šalia iškirstų miško plotų, toli nuo gyvenviečių. 7.30 valandą visi jau automobiliuose, pasirengę pradėti dar vieną 10-ies valandųpamainą. Medžių sodinimas – tai sunkus fizinis darbas. Kiekvienąkart – kova su kelmais, kritusiais medžiais, uodų ir musių spiečiais, neišbrendamomis pelkėmis, kartais šalčiu (gegužę snigo), kartais liūtimis, kartais karščiu (buvo, kad temperatūros stulpelis įkaisdavo iki 34 laipsnių). Dauguma medžių sodintojų – studentai, bet yra ir tokių, kurie medžius sodina pavasario, vasaros ir rudens sezonais. Jiems šis darbas seniai virtęs pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Medžių sodintojams užmokestis svyruoja nuo keliolikos centų iki dolerio už medelį. Moterų šiame darbe beveik tiek pat, kiek ir vyrų. Vidutinis sodintojas pasodina apie 1600 medelių per dieną.
– Ar besodindami medžius tolimoje šalyje, nepasigailėjote, kad pasirinkote tokį sunkų darbą?
– Jau po savaites ir kūnu, ir siela prašaisi atgal į civilizaciją. Tačiau vėliau apsipranti, pradedi įsilieti į ritmą, krepšiai nebeatrodo tokie nepakeliamai sunkūs ir bendradarbiai tau moja per petį „Viskas bus gerai!“ Padirbėjęs tris mėnesius šį darbą, suaugi, supranti, kad nieko nėra nesibaigiančio, sunkumai užklumpa ir praeina, kaip ir laimės akimirkos. Čia sutikti keisti, nepakartojamai įdomūs žmonės, kelionės į darbą sraigtasparniu kartu su migruojančių briedžių, meškų, elnių ir erelių pulkais atstoti negali niekas. Supranti, kad šito darbo nekenti tiek pat, kiek ir mėgsti, ir visada krebžda mintis grįžti.
– Ką veikiat laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu dažniausiai keliaujame po apylinkes, leidžiam laiką parkeliuose, medituojame, brazdinam gitarą, piešiam, maudomės ežeruose.
– Kokie artimos ateities planai?
– Artimiausias planas – grįžti į Lietuvą, nes labai visų pasiilgom. Gyventi svetimoje šalyje reiškia nežinoti nei aplinkinių džiaugsmų, nei problemų. Lietuva nedidelė, viskas sava ir paprasta. Grįžę bandysim pradėti statyti jau kelerius metus projektuotą molinį namą, įsigyti šunį ir gyventi ramiai sau kaime. Turim daug planų Lietuvoje, o svarbiausia – norime kurti „laimingų žmonių bendruomenę“,pradėti vystyti gamtinę žemdirbystę, šviesti žmones apie ekologinį gyvenimo būdą, auginti daržoves nealinant žemės ir mokyti iš naujo pažinti gamtą.
– Ko išmokai svečiose šalyse, ko mums, lietuviams, derėtų pasimokyti kad ir iš kanadiečių ar iš kitų šalių atstovų?
– Ne kartą girdėjau sakant apie lietuvius, kad jie vis dar labai užsidarę. Nemokame džiaugtis gyvenimu. Svečiose šalyse žmonės daugiau šypsosi, sveikinasi gatvėse, porą kartų sutiktas obuolių pardavėjas tampa tavo draugu. Lietuviai vis dar gyvena įsitempę. Reikėtų gyventi ne ateitim ar praeitim, o džiaugtis „čia ir dabar“.
– Kokia yra Raimonda Kybartaitė?
– Ji spontaniška, ją lengvai sužavi paprasti, kasdieniški dalykai. Iš pažiūros ji naivi, tačiau už to naivumo slypi skaidri tiesa. Per gyvenimą pasodino 191800 medelių, mėgsta gamtą ir stengiasi gyventi savo paprastą gyvenimą aukštyn kojomis.Tomo Hankso įkūnytas Forresto Gumpo personažas jos mėgstamiausias. Jis nevynioja į vatą savo minčių ir jausmų. Jis labai sąžiningas, jautrus ir taurus.
