Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Ilgus metus tauragiškiai girdėjo jo balsą, sklindantį iš vietinio radijo taško. Vietos laikraštyje skaitė jo straipsnius, ypač istorinius, kruopščiai parengtus, atkapstytus iš tokių šaltinių, kurių niekas net neįtarė esant. Tuomet, 1960–70-aisiais daugeliui jis buvo puikiai pažįstamas ir atpažįstamas. Šiandien gal kiek primirštas, tačiau nepamirštas. Aleksandras Morozovas, ketvirtadienį minėjęs savo 75-metį, sako nesitikėjęs sukakties išvakarėse sulaukti žinių iš jaunystės miesto – Tauragės.
Mena kolegas žurnalistus
Jau dvylikti metai, kai Aleksandras su žmona Aldona gyvena gražiame Radviliškio rajono Vadaktų kaime.
– Gyvenu laisvėje, mėgaujuosi grynu oru, – juokauja Aleksandras Morozovas ir čia pat priduria, kad sveikata nebeleidžia nei darže pasikapstyti, nei sunkesnių darbų nudirbti – nugarą sopa.
Tačiau skaito, vis dar knygos, laikraščių iš rankų nepaleidžia. Domisi ir tuo, kas vyksta mieste, į kurį dirbti ir gyventi atvyko vos baigęs Vilniaus universitetą, kur studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Todėl tikriausiai ne atsitiktinai A. Morozovui į rankas pateko „Tauragės žinių“ maždaug prieš metus publikuotas straipsnis apie Tauragėje besikuriančią radijo stotį. Aleksandras sako, kad jam truputį nudiegė širdį, kai straipsnio autorės kalbinti tauragiškiai svarstė nieko nežiną apie ilgamečio Tauragės radijo taško korespondento likimą.
– Esu gyvas ir sveikas, žinoma, nebe toks, kokį mane pažinojo jaunystėje, tačiau vis dar menu juos, savo kolegas žurnalistus – Tadą Meiželį, Juozą Gaižauską, Robertą Krapą, Bronių Jagminą, kultūros darbuotoją Eugenijų Šaltį. Įdomu, kaip jie laikosi, – svarstė A. Morozovas.
Deja, vieno A. Morozovo kolegos – ilgamečio žurnalisto Juozo Gaižausko nebėra. Ši žinia Aleksandrui buvo naujiena. Simboliška, kad E. Šalčio balsą šiandien galime išgirsti Tauragės radijo bangomis.
Ypatingos cenzūros nejautė
Maždaug nuo 1960-ųjų Tauragėje, dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje, iš pastato, kur ilgus metus veikė tuomet vienintelio rajone „Leniniečių balso“ redakcija, tauragiškiams buvo transliuojamos radijo laidos. Vienintelis jų vedėjas ir rengėjas Aleksandras Morozovas mena, kaip Tauragės gyventojams pasakojo apie tuometinę rajono gamybą, skelbė naujienas.
Kokios tai buvo naujienos – vien tik gerosios, ypatingai cenzūruojamos, liaupsinančios tarybinę santvarką?
– Ne, nebūtinai. Ypatingos cenzūros nejaučiau. Tiesa, reikėdavo kartą per mėnesį atsiskaityti vadinamajam rajkomui, tačiau niekas per daug nekontroliavo. Skelbėme ir apie nelaimes, ir apie tai, kas negera. Kartą esu net padėjęs vienai šeimai rasti pradingusį vaiką. Žmonės atėjo į vieną įstaigą, prie durų paliko vežimėlį su kūdikiu, o išėję neberado. Atlėkė pas mane į radiją, paskelbėme, vaikas tuoj pat buvo rastas. Paaiškėjo, kad niekas vaikelio nevogė, kažkoks vaikėzas paprasčiausiai įstūmė vežimėlį į gretimą kiemą, – prisiminė A. Morozovas.
Atlyginimas Tauragės radijuje tuomet buvo neblogas – per 100 rublių.
Balzaką amžinam susiejo su Taurage
Iš Vitebsko, Baltarusijos, kilęs Aleksandras, likimo smūgių atblokštas į kaimyninę Lietuvą, čia ne tik studijavo, bet ir puikiai išmoko lietuvių kalbą. Nors studijavo rusų literatūrą, visą gyvenimą domėjosi istorija, tapo azartišku kraštotyrininku. Būtent A. Morozovo nuopelnas, kad šiandien mes žinome vieną svarbiausių Tauragei istorinių faktų – apie Tauragėje garsiojo prancūzų rašytojo Onorė de Balzako rašytą laišką grafienei Hanskai. O. Balzakas Tauragės miestą laiške paminėjo keletą kartų.
Visi su šiuo laišku susiję duomenys ir paties laiško A. Morozovo Iš Prancūzijos parsiųsdinta kopija saugomi Tauragės krašto muziejuje.
Paklaustas, ar norėtų dar kada pereiti jaunystės miesto gatvėmis, Aleksandras prityla.
– Nežinau, galbūt. Įdomu, ar Tauragė pasikeitusi. Gal nelabai, – svarstė Aleksandras.
„Aš matau jo akis“
Dukrą ir sūnų užauginę Aleksandras ir Aldona Morozovai džiaugiasi trimis anūkais. Graikijoje gyvenanti Larisa Morozovaitė-Gureckienė aplankyti tėvų grįžta kas pusmetį. Moteris sako kartais atvykstanti ir į gimtąją Tauragę, kur baigė tuometinę antrąją vidurinę mokyklą, kur gyvena ne vienas brangus žmogus.
– Tauragę prisimenu ne tik aš, tėtis yra sakęs, kad labai norėtų dar kartą gyvenime pereiti šito miesto gatvėmis. Aš matau jo akis, žinau, ką jis jaučia, – „Tauragės žinioms“ sakė L. Gureckienė.
Pasak Larisos, palikti Tauragę, kur gyveno ilgus metus, jos tėvus privertė ekonominės sąlygos, tiesiog buvo per sudėtinga išlaikyti butą.
– Panašiai atsitiko ir man. Nelengvas gyvenimas privertė palikti Lietuvą ir ieškotis darbo svečioje šalyje, – sako Graikijos poilsio versle dirbanti ekonomistė Larisa ir patikina, kad ilgi darbo šioje šalyje metai jai atvėrė akis – lietuviams trūksta vieningumo.
Paklausta, ar tikrai Graikijoje taip blogai, kaip rodo mūsų televizijos, Larisa patikina – visai ne. Žinoma, karpomi atlyginimai, mažinamos pensijos, bet graikai, atvirkščiai nei Lietuvos žmonės, labai susitelkę.
– Kai tik pasklido žinia, kad bus mažinami atlyginimai lopšelių-darželių auklėtojams, kitą rytą nė viena šios įstaigos darbuotoja neišėjo į darbą. Ir savo pasiekė, – sako Larisa.
Pirmadienį Larisa į šią saulėtąją šalį vėl išskrenda pusmečiui. Sako, vasaros sezonas bus įtemptas – viešbutis, kuriame ji dirba, pilnutėlis bus visą vasarą.
– Man labai smagu išvykti žinant, kad tėtis prisimenamas jo jaunystės mieste. Tai geriausia dovana jo jubiliejaus proga, – atsisveikindama kalbėjo Larisa Morozovaitė-Gureckienė.
Rubriką remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas