Karina SĖRIKOVA
Pokalbis su žurnaliste, prodiusere, laidų ir renginių vedėja Edita Mildažyte buvo kaip reta sklandus. Žodžio kišenėje neieškanti, dažnai be užuolankų ir nukrypimų bendraujanti Edita nepalieka abejingų: vieni ja žavisi, kiti – keiksnoja. Drąsi ir atvira nuomonė apie savo šalį, lietuvių identitetą, emigraciją, vertybes nuskambėjo susitikimo su Tauragės bibliotekos lankytojais metu.
Didžiuojasi esanti lietuvė
Edita Mildažytė į Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešąją biblioteką atvyko Tauragės Europos informacijos centro-Europe direct iniciatyva pristatyti savo knygos „Pasimatymas su Lietuva“ ir padiskutuoti, kodėl lietuviui gera ten, kur jo nėra.
Pasak autorės, pusantrų metų rašytą knygą sudaro keturios dešimtys temų apie tai, dėl ko turėtume didžiuotis esantys lietuviai.
– Rasit čia ir Kernagį, ir Barborą Radvilaitę, ir Mikutavičių, rasit mano pamąstymų, kuo esam unikalūs. O esam iš tiesų nepaprasti ir tuo turime džiaugtis, didžiuotis. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė, – drąsiai teigė žurnalistė.
Paklausta, kaip kilo mintis parašyti knygą apie Lietuvą, žurnalistė prisipažino, kad kai kurios knygos temos gimė iš seniau rašytų projektų, kai kurios buvo kurtos specialiai leidiniui.
– Kai kažkokioj srity turi bazę žinių, labai sunku jomis nedisponuoti. Man labai pasisekė, kad mano profesija man teikia daug džiaugsmo, noriu sužinoti, suprasti ir žinias perteikti – tokia jau esu, – pasakojo visuomenės veikėja.
E. Mildažytės teigimu, ji – tai vertėjas tarp paprasto žmogaus ir specialistų, išmanančių apie Lietuvą. Autorė stengėsi, kad knygos turinį galėtų lengvai suprasti aštuonių klasių išsilavinimą turintis žmogus. Knygą vieni pirmųjų vertino jos šeima.
– Kaskart parašius skiltį, namuose vykdavo garsinis jos skaitymas. Jei mano vaikai sakė, kad neįdomu, klausydavau jų nuomonės. Dirbu taip, kad man nebūtų gėda prieš vaikus ir prieš tėvus, o ir pačiai turi patikti. Tiek intelektinis, tiek kad ir maisto produktas privalo būti vartojamas paties gamintojo, – mano E. Mildažytė.
Gerumo idėja pasiteisino
E. Mildažytės karjera prasidėjo jaunai žurnalistei laimėjus Lietuvos radijo ir televizijos skelbtą diktorių konkursą. Vėliau žurnalistė vedė įvairias laidas ir renginius. Moterį išgarsino pirmasis pokalbių šou Lietuvoje „Bobų vasara“.
– Turėjau keletą nuostatų. Visų pirma laidose nenorėjau matyti populiarių žmonių. Tai turėjo būti paprastų žmonių istorijos. Antra – neleisdavau rengti laidos, jei istoriją jau buvo aprašiusi spauda. Trečia – istorija, apie kurią būdavo diskutuojama, turėjo būti verta romano, – prisiminė Edita.
Tačiau žurnalistė geriausiai žinoma kaip laidos „Bėdų turgus“ prodiuserė ir vedėja.
– Buvo laikas po Rusijos krizės: visi nusigyvenę, jokios kultūros kaimuose, jokios savitarpio pagalbos. Žmones taip pat buvo ištikusi krizė, reikėjo susitelkimo, susiklausymo. Taip ir kilo mintis sukurti laidą „Bėdų turgus“, – prisiminė E. Mildažytė.
Tuomet niekas netikėjo jos pasiūlyta neatlygintino gerumo idėja.
– Mano idėja buvo diskredituota. Žmonės nesuprato, kad gali vieni kitiems padėti, aukoti. Tuo metu labdarą teikė tik turtingos ponios iš Amerikos. Na, o dabar pažiūrėkit, kiek išsivystė tokių projektų, – šypsojosi laidų vedėja.
Emigracija – ne visada nusikaltimas
Į susitikimą su visuomenininke atėjusieji klausė, ką ji mananti apie šalyje vis didėjančią emigraciją. E. Mildažytė teigė, kad emigracijos nelaiko tokia didele drama, kaip visi vaizduoja, mat emigracija gali būti sąlygota įvairių aplinkybių.
– Emigracija yra trejopa. Būna, kad išvažiuoja išsilavinę žmonės, kadangi Lietuvoje jiems nėra galimybių savęs realizuoti. Kad ir koks Sabonis – ką jis Lietuvoje turėjo veikti? Arba išvyksta žmonės, kurie nesugeba išlaikyti savęs ir savo šeimos iš gaunamų pajamų – ar gali juos kaltinti? Darbas yra gyvenimo dalis, už kurią esi pats atsakingas, ir natūralu, kad žmonės renkasi, kur geriau. Žinoma, yra lietuvių, kurie mano, kad kitur žolė žalesnė. Tokie dažnai grįžta. Ir tai nėra blogai – tautiečiai išmoksta kultūros, išsilavina, pagaliau ir Lietuvą įvertina – supranta, ką prarado, – tikino žurnalistė.
E. Mildažytė prisipažino, kad Lietuva – vienintelė vieta, kur ji jaučiasi reikalinga, kur ji emociškai stabili.
– Užsienyje žmonės dažnai gyvena kažkokį atidėliojamą gyvenimą. Mąsto taip – „Dabar padirbėsiu, o paskui tai pagyvensiu“, tačiau dažnai taip nenutinka. Kažkas mums pamelavo, kad svarbiausia – pinigai. Tačiau tai didelė netiesa. Sacharoj pinigai nereiškia nieko – ten visiems reikia vandens. Lietuvoje turime unikaliausių tradicijų, žmonės čia puikūs, nesusvetimėję, po truputį buriasi pilietinė visuomenė. Žinoma, persitvarkymai, trėmimai, karai ir revoliucijos paliko gilių randų, buvo išnaikinta šviesuomenė, tačiau pats laikas patiems uždegti degtuką, o ne skųstis, kad tamsu, – įtikinėjo tauragiškius E. Mildažytė.
Gyvenam Dievo ausy
Editos teigimu, turime būti labai laimingi, kad gyvename būtent Lietuvoje – nėra čia jokių kataklizmų, turime tikrai neblogą orą, keturis metų laikus – kitų pasaulio šalių atstovai pasakytų, kad gyvenam Dievo ausy.
– Taip šiltai, kaip dabar, dar niekada negyvenom, taip sočiai nevalgėm, tokie išsilavinę nebuvom, taip gražiai nesirengėm, taip toli nekeliavom. Kai mano santechnikas pareiškė, kad neatvyks padėti, nes atostogaus Egipte, beje, antrąkart per metus, supratau, kad mes tiesiog pratę skųstis. Už savo nesėkmes esam linkę kaltinti kitus. Niekas mumis nepasirūpins, jei ne mes patys, – patarė moteris.
Susirinkusiems E. Mildažytė priminė, kad žmogus yra linkęs lyginti. Gerai jautiesi, kai žinai, kad uždirbi daugiau už kaimyną, esi gražesnis, sveikesnis už kitus.
– Lyginti reikia. Tačiau nesilygiuokime į italus ar prancūzus, anglus, lygiuokimės į baltarusius, ukrainiečius, gruzinus, moldavus ir suprasim, kiek daug esam pasiekę, – ragino E. Mildažytė.