Kokių dvasios pastangų reikia viešai atsiklaupti prieš tuos, kurie turi mums tarnauti? Būtent taip pasielgęs pirmasis Tauragės garbės pilietis, tautodailininkas, Tauragės miestui nukalęs ne vieną paminklą, aktyvus sąjūdietis, 83-ejų ANTANAS BAGDONAS šiandien sako, kad jaučiasi geriau. Savivaldybės Tarybos posėdžio metu Garbės pilietis prašė politikų nebalsuoti už vėjo jėgainių statytojų Griežpelkių kaime parengtą detalųjį planą, tačiau dauguma Tarybos narių Tauragei nusipelniusio žmogaus žodžiams liko kurti. A. Bagdonas įsitikinęs – ir ankstesniaisiais, sovietiniais, laikais, ir dabar už savo teises eilinis žmogus turi kautis visais įmanomais būdais, kitaip liks už borto.
– Gerbiamas Antanai, kaip šiandien jaučiatės?
– Iš tikrųjų tai tik ant savęs pikta. Kai persidirbi, tai paskui taip ir būna. Nereikėjo taip draskytis visą gyvenimą.
– Žinau, kad Jums niekada nebuvo malonu kalbėti apie tai, kur yra atsidūrę Jūsų viso gyvenimo darbai. Tauragės muziejuje jiems vietos neatsirado, juos priglaudė Griežpelkių verslininkas Petras Dedūra.
– Nebejaučiu nuoskaudos. Iš mūsų rajono mano darbai neišėjo. Prašiau, kad Tauragės muziejus mano darbus priglaustų, kai turėjau išsikelti iš savo sodybos. Bet kas iš to, jei jie muziejuje būtų – eksponatai rūsyje sukraunami ir jų niekas nemato. Geriau tada tegu mano darbai guli privačiame muziejuje. Be to, kai prašiau priglausti muziejuje savo darbus, vienas rajono laikraštis parašė, kad aš valdžią spaudžiu. Todėl nusprendžiau nesivelti į bjaurius ginčus. Apskritai manau, kad Tauragės pilis, kur įsikūręs krašto muziejus, turi tapti tik kultūros erdve. Siūliau rajono vadovybei pilies kieme pastatyti skulptūrų ansamblį. Man buvo atsakyta, kad pilis turi tapti turizmo baze, ten bus kuriamas viešbutis. Visiška betvarkė.
– Tačiau gyvenimas ir vėl Jus privertė kažko prašyti vietos politikų. Net ant kelių prieš juos puolėte. Juk išrinktieji mums, rinkėjams, ne mes jiems tarnauti turime.
– Maniau, kad gyventojų paprašyti jie atidės vėjo jėgainių klausimo svarstymą. 74 žmonės prašo politikų pagalbos, o šie nekreipia į juos dėmesio. Po posėdžio meras priėjo prie manęs, atsisėdo ir bandė aiškinti savo poziciją. Atsakiau jam – daugiau gyvenime pas jus neateisiu. Taip sunkiai į ketvirtą aukštą užlipau. Į posėdį atėjau ne tik dėl vėjo jėgainių klausimo, ketinau prašyti pagalbos dėl paminklo, skirto žydų atminimui. Po dvidešimties metų jį būtina atnaujinti. Dvejus metus valdžios atstovams zirziau, kad reikia atnaujinti Vinco Kudirkos paminklą, tai dabar turbūt dvejus metus reiks prašyti dėl žydų paminklo. Meras sakė, kad niekada nėra buvęs prie šito paminklo, tik pro šalį pravažiavęs. Aš merui ir sakau: „Tai reikia, ponas, nuvažiuoti ir pažiūrėti“.
– Eidamas į posėdį manėte, kad Garbės piliečio žodis gali ką nors pakeisti?
– Garbės piliečio pažymėjime surašyta, kokias teises jis turi. Viena tokių teisių – dalyvauti Tarybos posėdžiuose ir patariamojo balso teise teikti siūlymus dėl priimamų sprendimų. Šia teise ir pasinaudojau. Tačiau kad mano balso niekas nesiklauso, čia jau kitas reikalas. Ne veltui liaudis sako – šuns balsas į dangų neina. Be to, Tauragė – tokia vieta, pasienio miestas, kur didžiausias dėmesys skiriamas ne kultūrai, o komercijai.
– Ar kada gyvenime dar esate prieš ką nors klaupęsis?
– Prieš žmoną. Daugiau prieš nieką.
– Jūs įsitikinęs, kad vėjo jėgainių parkas Griežpelkiuose pakenks ir žmonėms, ir kaimui, ir Jūsų muziejui?
– Nors mano klausa ir nėra labai gera, bet nuvažiavęs ten girdžiu triukšmą. Tai nuolatinis nuobodus ūžimas. Nervų sistemai nuolatinis pašalinis garsas labai kenkia.
– Kaip manote, o gal mūsų valdžios atstovai turi kažkokių susitarimų? Gal čia vis dėlto pinigai, ne žmonės svarbiau?
– Čia pinigų reikalas ir yra svarbiausias. Meras man taip paaiškino – „Jeigu aš neleisiu statyti vėjo jėgainių, tai savivaldybei reikės sumokėti pusės milijono litų baudą“. Dar perklausė manęs, iš kur jis tokius pinigus paims. Ne vienas Tarybos narys su tomis žemėmis susijęs, juk visi žino, kad žemė, ant kurios bus statomos jėgainės, buvo mero giminaičių, tai kas gi gali savivaldybei baudą skirti? Manau, kad pirmiausiai žmonių atsiklausti reikia, kolchozų šiais laikais nebėr, kad visi pagal vietą įsakymą gyventų.
– Bet Jūs, Antanai, jau garbaus amžiaus, galėtumėte ramiai ir tyliai gyventi. Kodėl Jums rūpi tokie dalykai?
– Aš pats dėl to kaltas. Niekada nebijojau pasakyti, ką galvoju. Už atvirą nuomonę tarybiniais laikais gaudavau barti nuo tų pačių veikėjų, kurie dabar toje pačioje tribūnoje, šalia mero, sėdi. Tačiau nebijojau nei tada, nei dabar.
– O dabartinės mūsų valdžios esate dar ko nors prašęs?
– Prašiau pernai. Mus, Garbės piliečius, savivaldybė įsipareigojo palaidoti valstybės lėšomis. Kai pradėjo renovuoti daugiabutį, kuriame gyvenu, man reikėjo prie renovacijos prisidėti 7000 litų. Nuėjau pas tuometinį merą Robertą Piečią ir pasakiau, kad atėjau avanso. Manęs laidoti savivaldybei nereikės, noriu išeiti tyliai, be žmonių, gėlių ir iškilmingų kalbų. Mane kremuos, jau ir karstus sau ir seseriai turiu pasigaminęs (rodo į dvi urnas – red.). Tada savivaldybė skyrė 6000 litų. Esu dėkingas už tai.
– Buvote aktyvus sąjūdietis, Tauragei savo lėšomis pastatęs ne vieną paminklą. Ar gyvenimo saulėlydyje sulaukėte tinkamos pagarbos, įvertinimo?
– Man garbės nereikia. Manau, kad ir tie Garbės piliečių vardai niekam nereikalingi. Nesitikėjau, kad sulauksime Lietuvos tokios, kokia ji šiandien yra. Prieš dvidešimtį metų maniau, kad mes visi kaip vienas tik Lietuvą kursim, nei vogsim, nei plėšim, nei draskysim. Niekas nepasikeitė – už savo tiesą vis dar esame priversti kautis.
Kalbėjosi Ramunės Ramanauskienė
