Beveik metus skaičiuojantis Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejus atšilus ir vėl kviečia smalsius kraštiečius pasigrožėti mūsų tautos senuoju palikimu. „Tauragės žinias“ pasiekė Tauragės rajono Lomių pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos, kraštotyrininkės, Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejaus įkūrėjos bei vadovės Elenos Bazinienės prašymas apie šį kvietimą paskelbti plačiau – kad visi tauragiškiai žinotų, jog yra laukiami.
Muziejaus užuomazgos „Kraštotyros kambaryje“
Dabartinio Lomių istorijos ir etnografijos muziejaus užuomazgos – apie 1970-uosius. Tuomet vadinamasis muziejus, o tiksliau vos keleto eksponatų ekspozicija, buvo įkurtas Lomių mokykloje istorijos mokytojo, mokyklos direktoriaus Liongino Jautakio iniciatyva. Tai tebuvo kabineto kampe sukrauti keletas geldų, sviestamušis, lino šukos, tačiau šie senoviniai daiktai mokinius labai masino.
Apie 1988-uosius į jau naują Lomių aštuonmetę mokyklą dirbti atvažiavo Danutė Oželienė, būsimoji Lomių aštuonmetės direktorė. Pasak Elenos Bazinienės, ši moteris buvo neabejinga kraštotyrai, todėl pasiūlė atitverti mokyklos koridoriaus gale vietą, skirtą senajam tautos palikimui. Eksponatai buvo sunešti iš senosios mokyklos palėpės, kur mokytojas L. Jautakis buvo sukaupęs ir daugiau senojo paveldo. Atitverta koridoriaus dalis pavadinta „Kraštotyros kambariu“.
Pasak muziejaus vadovės, tarybiniais laikais niekas per daug nesuprato senojo palikimo vertės, todėl kaimo žmonės negailėdami į „Kraštotyros kambarį“ nešė krūvas eksponatų – visi tokiu būdu norėjo įsiamžinti. Todėl greitai „Kraštotyros kambarys“ tapo tiesiog sandėliu. Galų gale, kai 2005 metų rugpjūtį sudegė Šakviečio pagrindinė mokykla, Lomių mokykla pajuto didelį moksleivių pagausėjimą, prireikė daugiau klasių ir erdvės, todėl „Kraštotyros kambarį“ teko panaikinti. Eksponatai ir vėl išgabenti į senąją mokyklą, palėpėn.
Džiugina žmonių geranoriškumas
Lomių „Kraštotyros kambario“ eksponatai palėpėje prasimėtė apie ketvertą metų. 2008-aisiais, Mažonų seniūnui Jonui Samoškai leidus, pradėti rašyti pirmieji projektai buvusios bibliotekos patalpoms suremontuoti ir jose įrengti Lomių muziejų. 2009 metais liepos 11 dieną, per tradicinę kraštiečių šventę, duris pagaliau atvėrė Lomių istorijos ir etnografijos muziejus.
– Pamenu, buvo labai didelė šventė, minėjome Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos tūkstantmetį ir muziejaus atidarymo iškilmes, – pasakojo muziejaus dvasia vadinama E. Bazinienė.
Kraštotyrininkė iki šiol negali atsidžiaugti žmonių geraširdiškumu. Pasak muziejaus vadovės, projektui skirtų pinigų užteko tik daliniam muziejaus patalpų remontui, todėl etnografijos kambarį teko rengti kaimo žmonių pastangomis ir už savo lėšas.
– Iki šiol širdį glosto prisiminimai, kai skambindavo nepažįstami žmonės ir klausdavo, kaip mums sekasi, ar darbai juda į priekį arba klausdavo, ar mums nereikia tokio ar kitokio eksponato. Buvo momentų, kad prie muziejaus durų kokią senieną padėtą rasdavome. Visi suprato muziejaus misiją, suprato, kad tie senoviniai rakandai bus branginami ir gerbiami, – teigė lomiškė.
Pasak kraštotyrininkės, į muziejų paprastai keliaujama per istorijos arba lietuvių kalbos pamokas. E. Bazinienės tikinimu, istorinių relikvijų apžvalga labai praverčia, kai vaikus reikia mokyti etninės kultūros. Atšilus orams (muziejus nekūrenamas – red.), muziejuje laiką leidžia ne tik mokiniai ir Lomių jaunimas, tačiau ir kraštotyrininkai.
– Vaikai prie didžiojo stalo ruošia pamokas, na, o mes, kraštotyrininkai, turime savo kampą, kur galime ramiai rinkti medžiagą. Viena mūsų svajonių – turėti savo kompiuterį istorinei medžiagai sisteminti, – sakė muziejaus įkūrėja.
Muziejuje visi laukiami
Lomių muziejus suskirstytas į du kambarius: istorijos ir etnografijos. Istorijos kambarys šviesus, erdvus, jo sienas puošia aštuoni dideli stendai, vadinamosios sekcijos. Juose – skirtingo laikotarpio ir tematikos Lomių istorijos nuotrupos.
Pirmoji sekcija skirta Lomių istorijai nuo seniausių laikų. Pasak E. Bazinienės, joje sudėti įrodymai apie Lomių kaimo egzistavimo pradžią. Tarp jų – kopija dokumento, kuriame 1575 metais, manoma, pirmą kartą paminėtas Lomių gyvenvietės vardas.
Antroji sekcija vaizduoja nepriklausomos Lietuvos laikus, 1918–1940-uosius. Sekcijoje – nuotraukos ir dokumentai, priklausę savanorių šeimoms, kurios kūrė aktyvų kaimo gyvenimą, šaulių veiklos pabiros.
Trečioji sekcija skirta Lomių Kristaus Atsimainymo bažnyčiai. Kraštotyrininkė E. Bazinienė „Tauragės žinioms“ pasakojo linksmą istoriją, kaip bažnyčios statybų laikais į Lomius plūdo aplinkinių kaimų ir pačių Lomių gyventojai paskambinti tarp dviejų medžių įtaisytą bažnyčios varpą.
Ketvirtojoje istorijos kambario ekspozicijoje surinktos nuotraukos ir dokumentai, susiję su Lomių mokyklos istorija.
Penktojoje sekcijoje eksponuojami su rezistentais ir tremtimi susiję eksponatai. E. Bazinienės teigimu, į Sibirą buvo ištremta apie 30 lomiškių šeimų, kuriose augo apie aštuonias dešimtis vaikų. Viena garsiausių Lomių tremtinių – Valerijos ir Jono Kazlauskų šeima. Muziejuje daug šiai tragiško likimo šeimynai priklausiusių nuotraukų, daiktų. Šioje ekspozicijoje – ir partizano Vytauto Dautaro, slapyvardžiu Žaibas, asmeniniai daiktai – matematikos, kurios jaunas vyras labai nemėgo, vadovėlis, muziejui dovanotas Žaibo giminių. Partizanas susisprogdino lauke, netoli Lomių.
Šeštoji ekspozicija pavadinta „Kultūros, knygos kelias“ ir skirta Lomių kultūrai ir knygnešiams.
Septintoji ekspozicija pasakoja muziejaus lankytojams apie garsiausią lomiškę – rašytoją Birutę Baltrušaitytę.
Aštuntoji istorijos kambario sekcija „Mūsų kraštiečiai“ skirta kitiems garsiems lomiškiams: Anglijos lietuviui Juozui Arbačiauskui, advokatui Jonui Kairevičiui, teisininkui Valdui Mikalauskui, sportininkams Virginijui Kairevičiui ir Sandrai Martinkienei, žurnalistei Zitai Čepaitei, visuomenininkui Albinui Batavičiui ir kitiems.
Priešingai nei istorijos kambaryje, etnografijos kambaryje nėra vietos apsisukti. Jame pilna net nenusakomo senumo rakandų: geldų, pintinių, ližių, kočėlų, senovinių indų ir šviestuvų, kurpiaus, staliaus ir net naminukės virėjų įrankių, galybė žemaitiškų klumpių, kitokių apavų, net ir senovinių pačiūžų. Yra ir stambesnių namų apyvokos daiktų: lygintuvų, sviestamušių, verpimo ratelių, audimo staklių. Šios ypač brangios ir vertinamos. Etnografijos kambario sienos papuoštos lomiškių moterų išaustais audiniais ir siuvinėtais kilimais, skrynios nuklotos šimtmečius skaičiuojančiomis gelumbės skaromis.
Prieš paliekant muziejų, Elena paprašė pasirašyti svečių knygoje, o laikraščio skaitytojams perduoti, kad muziejuje visi be galo laukiami.