Kaip minėsime Prūsijos kunigaikštystės jubiliejų?
Aplankę Tauragės dvarą, šiandien rasime daugiabučių ir privačių namų kvartalą – miesto dalį, kuris oficialiai yra atskiras kaimas. Toje gyvenvietėje neišvysime prabangos, kuri įprastai iškyla vaizduotėje ištarus žodį „dvaras“. Tauragės dvaras – tai miesto ištakos, tačiau turtingais meno, knygų rinkiniais, ištaiginga architektūra jis niekada nepasižymėjo. Tai visad buvo ne reprezentacinis, o ūkinis, ekonominę naudą nešantis, prūsiško tipo dvaras. 2025 m. minėsime Prūsijos kunigaikštystės 500 metų įkūrimo sukaktį. Matyt, ši data rūpės tik Mažosios Lietuvos gabalėlius turintiems rajonams ir buvusiai vadinamajai paprūsei. Turėtų rūpėti ir tauragiškiams, nes Tauragės dvaras ilgus šimtmečius gyvavęs prie pat sienos su Prūsija buvo svarbus ekonominis ir pravažiuojamasis taškas.
Vis dar deramai neįamžinome iškiliausių dvaro savininkų, miesto įkūrėjų, o išlikusiuose dvaro pastatuose tvarkomasi kartais grubiai – kertant skyles naujiems langams ir durims, apkalant lentelėmis, darant euroremontus. Senųjų pastatų išvaizda – savininkų reikalas, tad kai nėra priežiūros, tvarkybos nurodymų apie architektūrinės autentikos išlaikymą nėra nė kalbos.
Paradoksalu, bet iki šiol Tauragės dvarą geriausiai aprašė ne lietuvių istorikai, o vokietis istorikas Manfredas Hellmannas, knygą Berlyne apie jį išleidęs dar 1940 m. „Die Preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen (1690–1793)“ (Prūsijos valda (arba valdymas) Tauragėje). Tai labai svarbi knyga, nes daugumos šaltinių, kuriuos naudojo autorius, po keleto metų nebeliko. Jie sudegė Karaliaučiuje karo liepsnose. Šią knygą, straipsnio autoriaus rūpesčiu, pavyko išversti į lietuvių kalbą 2020 m. Kitas vertas dėmesio, papildantis knygą yra Edmundo Mažrimo straipsnis, 2007 m. pasirodęs dar nepralenktoje autorių kolektyvo knygoje „Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“. Informatyvus yra išlikęs originalus Tauragės valdos 1653 m. žemėlapis bei jo perbraižyta kopija, saugomi Slaptajame valstybės archyve Berlyne. Juos 2023 m. surado Linas Tamulynas, su kuriuo vėliau kartu parašėme straipsnį.
Išlikusi istorija labai paini, nelengvai skaitoma. Daugiausia tai valdymo ypatumai ir teisiniai ginčai. Tačiau juos atidžiai skaitant galima pajusti, kokiomis aktualijomis žmonės gyveno prieš 400 metų. XVI a. dvarininku galėjo būti tik vienas Tauragės ponas. Jam priklausė žemės ūkio paskirties žemė, įskaitant pievas ir ganyklas, taip pat neužstatyta žemė, dykra, tvenkiniai, pelkės ir kita. Jo nuosavybės teisė į šią žemę buvo tiesioginė ir nevaržoma. Jis galėjo parduoti turtą visą arba dalimis, įkeisti jį. Valdos žemėje gyvenantys valstiečiai neturėjo nuosavybės teisių, naudojosi tik jiems paskirta žeme. Be dvaro, ūkio žemės, dykros, Tauragės valdoje buvo ir miestelis. Apie jo teisinį statusą užsimenama tik 1598 m. Sakoma, kad Jonas Šemeta turėjo privilegiją, kurios pagrindu galėjo ten organizuoti turgų. Tauragės miestelis buvo netiesioginis miestas, nes neturėjo karaliaus suteiktų miesto teisių. Šiuolaikiniais terminais tai buvo viso labo nedidelis bažnytkaimis.
Prūsijos pastangos įsigyti dvarą
1567 m. Tauragės valdoje buvo tik vienas dvaras, 1688 m. atsirado antras. Tauragės dvarui priklausė kur kas didesnės valdos. Naudota žemė gali būti suskirstyta į tris grupes, remiantis 1567 m. dokumentu ir 1598 m. ataskaita: 1. sodai/daržai, 2. dirbama žemė, 3. „bjauri žemė“. Sodai/daržai buvo šalia dvaro ir atskirų kaimų. Aptverti ir daugiausia naudoti daržovių auginimui. Dirbama žemė naudota ariamajai žemdirbystei ir padalinta į tris lygias dalis: žiemos pasėliams, vasaros pasėliams ir pūdymui. „Bjauri žemė“ suskirstyta tik plačiomis linijomis, nes tiek ūkyje, tiek kiekviename kaime buvo nuosava ganykla, mediena ir aviliai. Prūsijos valdytojams tyrlaukiai pasirodė kaip „bjauri žemė“. Todėl savininkai uždraudė padrikus miško darbus ir įsteigė miškų administraciją.
1575 m. mirė Melchioras (arba Merkelis) Šemeta, bendruomenės įkūrėjo tėvas. Tuomet Tauragės dvaras padalintas jo trims vaikams: Vaclovui, Jonui ir dukteriai Kristinai, kuri buvo ištekėjusi už Lietuvos maršalo Alberto Bielevičiaus. 1581 m. Vaclovas perleido savo Tauragės dvaro dalį broliui Jonui. Dėl skolų 1598 metais Jonas Šemeta buvo priverstas parduoti savo Tauragės dvaro dalį. Šiuo tikslu jis kreipėsi į Brandenburgo-Ansbacho markgrafą Jurgį Frydrichą, kuris buvo hercogo Albrechto Frydricho Prūso, taip vadinamo „kvailo pono“, giminaitis. Jurgis Frydrichas išsiuntė į Tauragę komisiją. Raštą pasirašė keturi komisijos nariai – Moricas Bioseroffas, Hansas Nikolajus Demmingeris, Paulius Biorneris (Labguvos raštininkas) ir Michaelis Burchartas (Tilžės raštininkas). Tauragės dvaro žemė ir padėtis buvo įvertinta puikiai. „Puiki juoda, smėlinga žemė“ ir „Dievo pagalba užaugo laukuose sveiki grūdai“. Šalia Jūros upės esančios pievos yra derlingos ir tik „Lenkijos tipo pastatai šiek tiek per žemai pastatyti“. Įsimintini tvenkiniai, upės ir upeliai, kurie, anot Jono Šemetos, turi „daug žuvų“. Dvare taip pat yra sodas ir gausybė vaisių, dirba trys sodininkai. Sodas neturi jokių trūkumų. Nutarta, kad dvarą tikrai verta įsigyti, ypač dėl galimybės geriau panaudoti žemę, įkurti avių, žuvininkystės ūkius ir t.t. Turgus taip pat galėtų padidinti Tauragės reikšmę. Ir paskutinis, ne mažiau svarbus dalykas, kad dvaro gyventojai išpažino evangelikų-liuteronų religiją, tačiau Šemetos buvo katalikai. Liuteronas markgrafas, atvykdamas valdyti Tauragę „išgelbėtų daug sielų“. Be to, reikėtų tikėtis, kad Bielevičius taip pat parduos savo valdos dalį. Šemeta pats norėjo parduoti dvarą Prūsijai. Jis reikalavo 12 000–15 000 guldenų, už kuriuos buvo pasiruošęs perleisti „visą Tauragės dvarą su visu jo derliumi ir lažininkais“.
Markgrafas negalėjo apsispręsti, pirkti dvarą, ar ne, nors komisijos nariai balandžio 15 d. laiške nurodė: Jonas Šemeta būtų puikus kaimynas Ragainei, vien dėl to verta nusipirkti dvarą, nes nežinia, į kieno rankas dvaras gali patekti. Jurgis Frydrichas vengė pats tapti pirkėju. Pirkti jis nurodė Prūsijos iždininkui Kristupui von Roppui, kuris iš hercogų nuomos rūmų gavo Šemetos reikalaujamą sumą. Dvaras perduotas jam už valstybinius pinigus kaip užstatas. Dvaro perleidimui pasamdytas raštininkas Andrėjas Fabricijus. Galutinis turto klausimas galiausiai išspręstas.
1600 m. balandžio 28 d. komisijos nariai dar kartą iškėlė klausimą, kas bus su dvaru, ir ar markgrafas norės jį įsigyti. Tuo metu daugelis lietuvių taip pat siekė įsigyti dvarą. Klausimas liko be atsakymo maždaug pusę metų, kol 1600 m. spalio 15 d. tarybos nariai pakartojo savo klausimą, „nes šimtai Lietuvos ponų pareiškė norą susigrąžinti Tauragės dvarą ir nusipirkti jį iš mūsų“. Jie pakartotinai nurodė faktą, kad Tauragės dvarą geriau turėti savo nuosavybėje, kadangi niekas nežino, kokį kaimyną turės, ir ar dėl to neteks atsisakyti laisvo judėjimo per pasienį, nes Tauragė yra išsidėsčiusi prie Ragainės.
Ir šiuo atveju nebuvo priimtas joks sprendimas, todėl 1600 m. gruodžio 1 d. tarybos nariai trečią kartą nusiuntė markgrafui laišką bei prašė pareikšti nuomonę. Jurgis Frydrichas galiausiai nusileido ir 1601 m. sausio mėnesį su Jonu Šemeta pasirašė pirkimo sutartį. Pirkimo suma už Šemetai priklausiusius du trečdalius valdos sudarė 21 000 florinų. Tų pačių metų birželį dvaro pirkimą patvirtino ir įformino Raseinių žemės teismas. Jonas Šemeta ir jo vaikai Vaclovas, Stanislavas ir Elžbieta atsisakė visų teisių į dvarą.
Jonas Šemeta mirė 1607 m. Iš karto po mirties trys vaikai pateikė Raseinių žemės teismui ieškinį prieš hercogą Albrechtą Frydrichą, kuris turėjo perimti nuosavybės teisę į Tauragės dvarą po Jurgio Frydricho mirties 1603 m. Jono Šemetos vaikai pareiškė, kad dvaro pardavimo metu su jais pasielgta neteisingai, nes jie dar buvo nepilnamečiai ir tėvas privertė juos atsisakyti turto. Be to, buvo nustatyta iš motinos paveldėta Tauragės dalis. Ieškinys atmestas, kadangi kunigaikščio atstovas galėjo įrodyti, kad Šemetų turto atsisakymas buvo teisėtas. Kunigaikščio turtas dar kartą patvirtintas. Šemetos nebuvo patenkinti tokiu sprendimu, todėl kreipėsi su skundu į Vilniaus miesto Tribunolą. Taip pat jie prieštaravo, aiškindami, kad Brandenburgo giminė neturi teisės valdyti turto Lietuvoje. Vilniuje Šemetos taip pat nieko nepasiekė, labiausiai dėl to, kad „tam prieštaravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatai“.
Tačiau liko nepatenkintas Prūsijos kunigaikštis ir Tribunolui pateikė priešieškinį, kuriuo siekė skirti baudą Šemetų šeimai. Jis iš prūsų pusės kreipėsi į Lenkijos karalių, Lietuvos vyriausiąjį kanclerį „ir kitus magnatus“ ir „aršiai“ bandė įrodyti, kad Šemetos nedorai kaltinantys kunigaikštį.
Trečdalis Tauragės valdos priklausė Bielevičiui, ir kadangi jis tarp Ragainės ir kitų dvarų gyveno pusiaukelėje, čia buvo atvertos sienos ir vyravo daug „kivirčų ir susierzinimo“, kylančio tarp pavaldinių. Bajorai stengėsi įsigyti iš Bielevičiaus jam priklausiusią Tauragės dalį. Galiausiai tai pavyko Brandenburgo kurfiurstui (kunigaikščiui) Joachimui Frydrichui, kuris tuo metu buvo kunigaikščio Albrechto Frydricho kuratoriumi. Jau 1611 m. Bielevičiui priklausiusi dalis perėjo į prūsų rankas kaip užstatas. 1616 m. galiausiai paveldėjimo keliu dvaras atiteko kurfiurstui Jonui Zigmantui, Albrechto Frydricho įpėdiniui ir Prūsijos hercogui. Bielevičiaus dalies pirkimą 1617 m. įformino Raseinių žemės teismas ir tuometinis savininkas Jurgis Bielevičius, kartu su savo žmona iškilmingai atsisakęs turto. Po didelių pastangų galiausiai Tauragės dvaras pirmą kartą perėjo Prūsijos valdžion.
Dvare Radvilos, Sapiegos ir pats karalius Jonas Sobieskis
Iš pirmųjų Prūsijos valdymo (1601–1611) metų liko mažai su tuo susijusios medžiagos. Tauragėje įsteigta kunigaikščio rūmų raštinė, kurioje dirbo valdytojas arba raštininkas. 1610 m. ir 1617 m. raštinės tarnautoju buvo Faustas Kleinas. 1613 m. Jokūbas Švabė, vėliau iš Viešvilės ir Oplankio dirbo Kriugeris.
Tauragės dvaras Prūsijos Brandenburgo nuosavybėje tebuvo ketverius metus. Tačiau jau 1621 m. spalio 23 d. kurfiurstas Jurgis Vilhelmas paskyrė tuometinį kamerjunkerį (rūmininko pareigybė) Paulių Domarackį, „pasižymintį gerais nuopelnais“ „valdyti dvarą tam tikru būdu“. 1628 m. gegužės 30 d. šis potvarkis buvo pakeistas. Domarackis gavo teisę naudotis dvaru iki gyvenimo galo, tačiau po jo mirties palikuonys turėjo įsipareigoti sumokėti 10 000 dukatų kurfiurstui. Kurfiurstas galėjo priimti šią sumą, arba pareikalauti grąžinti dvarą, o tiksliau „sumokėti remonto išlaidas“. Jurgis Vilhelmas nusprendė parduoti Tauragę Domarackiui. Gavęs galimybę kurfiurstas aplankė Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vladislovą Vazą Gardine, kur buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (1639 m. sausio 17 d.). Pirkimo suma sudarė 11 000 dukatų. Pusė sumos turėjo būti padovanota Domarackiui. Kadangi Žemaitijos vyskupas, kuriam Tauragė buvo pavaldi bažnytine prasme, reikalavo 3 kaimų, iš kurių jam priklausė „fundacijos“ (mokesčiai). Domarackis būtų patyręs nuostolių, todėl pasiūlė sumažinti sumą iki 9000 Vengrijos florinų. Ar tai buvo padaryta – nėra žinoma. Domarackis vėlavo sumokėti šią sumą ir 1640 m. sausio 3 d. kurfiurstas pareikalavo susimokėti „likusius pirkimui skirtus pinigus“, t. y. 3500 Vengrijos florinų. Pirkimo faktas patvirtintas dalyvaujant Lietuvos pakancleriui Steponui Pacui (1578–1640), kuris tai įrašė į protokolų knygą. Domarackis valdė Tauragę iki mirties 1649 m. Kadangi nepaliko paveldėtojų, Tauragė atiteko jo pusbroliams, kurie nieko nežinojo apie gimusį nesantuokinį paveldėtoją. Kas buvo šis „nesantuokinis Domarackis“, kurį dalis Lietuvos bajorų palaikė? Žinoma tik tiek, kad Paulius Domarackis susilaukė sūnaus ne santuokoje.
Pauliaus Domarackio pusbroliai pardavė Tauragę už 100 000 florinų Jonui Mikalojui Stankevičiui, kuris 1655 m. Tauragę ir dvarą pardavė Lietuvos kariuomenės etmonui Jonušui Radvilai už 80 000 florinų. „Dėl įsiveržusių iš Maskvos priešų“ Jonušas Radvila tais pačiais metais įkeitė Tauragę papulkininkiui Gotfridui Buddenbruckui už 80 000 florinų. Pirmiausia nustatyta kaina sudarė 110 000 florinų, tačiau dėl Žemaitijos vyskupo reikalaujamų 10 000 florinų (greičiausiai kaip kompensacija už jam neperduotų 3 kaimų, apie kuriuos kalbėta anksčiau. Buddenbruckas sumažino pirkimo kainą. Kai Gotfrido Buddenbrucko sūnus 1659 m. vedė Heleną Rolendzianką, šie 30 000 florinų buvo paskirti Tauragei kaip vedybų kraitis. 1672 m. papulkininkio Gotfrido Buddenbrucko paveldėtojai perleido įkeitimo teisę Trakų tijūnui Rossochackiui.
Tuo tarpu santykiai Prūsijos Brandenburge nuo Didžiojo kurfiursto valdžios laikų iš esmės pasikeitė. Jurgiui Vilhelmui valdant buvo naujai sudaryta domenų valdymo tvarka, kurfiursto valstybinės žemės valdos ženkliai išplėstos ir perskirstytos, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp Prūsijos nepaprastai stiprių pozicijų. Didysis kurfiurstas išreiškė norą išpirkti Tauragę, kurią jo tėvas buvo pardavęs. Tam atsirado palanki aplinkybė, kai Brandenburgo markgrafas Liudvikas, jauniausias Didžiojo kurfiursto sūnus, vedė Liudviką Karoliną Radvilaitę (Prūsijoje vadinta Luiza Šarlote), Jonušo Radvilos anūkę. Ją mums derėtų prisiminti ne tik dėl Tauragės reikalų, bet ir todėl, kad būdama 13 metų 1680 m. ji finansavo lietuvišką katekizmą ir elementorių vaikams „Pradžia pamoksla dėl mažu weykialu“, platintą nemokamai. Didysis kurfiurstas savo marčiai pranešė, kad jis priims Tauragę į ankstesnę Prūsijos valdžią.
Liudvika Karolina reagavo į uošvio prašymą šaltai. Prasidėjo derybos su Rossochackiu. Pastarasis, matyt, pareiškė, kad nėra linkęs parduoti valdų, iš tikrųjų sudarė kliūtis ir nesilaikė derybų terminų, apie kuriuos susitarė markgrafienės patikėtiniai, todėl pastangos buvo bevertės ir reikėjo palaukti palankių aplinkybių ateityje. Tokia galimybė atsirado po Rossochackio mirties 1685 m. Šis nepaliko jokio palikimo, nes vienintelis sūnus mirė prieš metus. Markgrafienė nusprendė iš karto perimti Tauragės valdas. Ji jau buvo pasiruošusi sumokėti įkeitimui skirtą sumą, siekiant užkirsti kelią Tauragei patekti į svetimas rankas. Iki tol, kol Liudvikos Karolinos patikėtiniai atvyko į Tauragę, ten jau buvo atvykę kiti pretendentai, kurie reikalavo tokios pačios palikimo teisės. Tai priešininkai, su kuriais buvo sunku susitvarkyti. Be Rossochackio ir Siedlieckių – mirusiojo giminaičių, atvyko pats karalius Jonas Sobieskis su ketinimu įsigyti dvarą. Šioje vietoje stabtelėkime. Kiek tauragiškių žino, kad Tauragėje lankėsi mūsų karalius Jonas Sobieskis? Daugiau būtų žinančių, kokie Rusijos carai apsistojo dvare. Vertas apmąstymų klausimas, kiek mums Lietuvos valstybingumo istorija sava? Kiek esame pasiryžę ją populiarinti, domėtis, įamžinti?
Dvaras turėjo atitekti paveldėtojui, tačiau jo nebuvo. Be to, Lietuvos iždas taip pat pateikė pretenzijas dėl nesumokėtų kontribucijų. Vėliau atvyko Lietuvos didieji etmonai – du broliai Sapiegos. Šie pateikė mirusiojo testamentą ir pareiškė, kad atvyko kaip testamento vykdytojai, tačiau teisėtu įpėdiniu buvo paskirstas mirusiojo pusbrolis – Stanislovas Rossochackis, Trembovlios raštininkas (šalia Ternopilio, dabar Ukraina). Karalius ir toliau reiškė savo reikalavimus. Bajoras paaiškino, kad Rossochackis nėra vietinis bei turintis žemesnę padėtį ir todėl neturi teisės į didelę žemės valdą. Mirusiojo giminės nuo ginčo pradžios dėl palikimo gavo teisę į turtą ir nebuvo linkę nusileisti.
Markgrafienė stengėsi išspręsti šį ginčą kuo greičiau, nes buvo aišku, kad tai tęsis ginčijamos valdos lėšomis. Pirmiausia atlyginta karaliui, jam sumokant 44 000 florinų. Kitiems paveldėtojams suteikta 48 000 florinų hipoteka, apimanti kitą valdų dalį. Siekiant sureguliuoti Lietuvos iždo reikalavimus, dalį įsiskolinimų perėmė Rossochackis, o kitą – kiti paveldėtojai, atsisakę visų kitų pretenzijų. Markgrafienė išvyko nieko nepešusi. Paveldėtojai ir miesto iždininkas Godlevičius galutinai perėmė Tauragės dvarą.
Reikėjo kaip įmanoma greičiau surinkti 44 000 + 48 000 = 92 000 florinų. Markgrafienė apie tai žinojo ir stengėsi netiesiogiai paveikti Stanislovą Rossochackį. Visų pirma, ji siekė laikyti brolius Sapiegas, kurie taip pat norėjo valdžios Tauragėje, kuo toliau nuo dvaro. Tarpininkaujančiu asmeniu paskirtas markgrafienės tarnas – Sieneckis, kuriam pavyko įsigyti iš Rosochackio Tauragės dalį tik už 40 000 florinų, ir, neva, savo vardu. Tuo tarpu Godlevičiui pabodo rūpintis savo turto dalimi, nes tikriausiai suprato, kad tokiomis aplinkybėmis jis niekada neatgaus pinigų. Gavęs karaliaus leidimą jis taip pat atsisakė savo turtinės dalies į Tauragę ir 1686 m. galutinai buvo sudaryti sandoriai, idant „šie nepaklusnūs svečiai... pagaliau išsivažinėtų“. Galiausiai buvo išduoti pakvitavimai apie gautus pinigus bei įteikti visi dokumentai.
Liudvikos Karolinos Radvilaitės pastangos
Pirkiniui reikėjo pinigų, o kadangi jų nebuvo, markgrafienė kreipėsi į savo tarnautoją – papulkininkį Karolį Karliką, Biržų pilies komendantą su prašymu, sumokėti jai šią sumą avansu. Markgrafienei pavyko įtikinti pastarąjį išmokėti jai 13 210 reichstalerių, kurie buvo perduoti turto pretendentams kaip atlyginimas. Nors tai nebuvo lengva. Taip Karolis Karlikas gavo įkeitimo teisę bei galėjo naudotis dvaru.
1688 m. pradžioje Karlikas mirė. Savo testamentu jis nurodė, kad iš 13 210 reichstalerių, paskolintų markgrafienei, 10 000 turėtų būti jai „atiduoti ir padovanoti“. Po tiek metų markgrafienei pagaliau teko galimybė valdyti Tauragę ir ji pradėjo derybas su K. Karliko našle. Ši našlė turėjo gauti likusius įkeisto turto pinigus bei perleisti Tauragės valdas, Liudvikai Karolinai išmokėjus 3210 reichstalerių. Tais metais jai buvo 21-eri.
Ne savo noru, tačiau spaudžiama savo uošvio – Didžiojo kurfiursto, markgrafienė pradėjo kovą dėl Tauragės valdų. Galiausiai Liudvika Karolina sudarė rašytinį įsipareigojimą, kuriuo perdavė Tauragės valdas uošviui ir jo paveldėtojams su tikslu paveldėti ir valdyti. Dokumente ji pareiškė: „mano paveldėta valda, išsidėsčiusi Žemaitijos kunigaikštystėje, Karšuvos žemumoje, be jokių svetimų ir savųjų skolų, vykdomų įsakymų ir teismo procesų, pavadinimu Tauragė... ir Tauragės dvaras, ir miestas, ir Šemetos, ir Požerūnų vaitijos kaimai, laisvieji valstiečiai, bajorai, kurie gyvena visose apylinkėse, įskaitant valstybės tarnautojus, jų tarnus, vyrus ir moteris, jų vaikus, visi servitutai ir turtas, palūkanos, nuomos ir kitos skolos, nei pastatytas, nei judantis turtas nebuvo užrašytas šioms valdoms, kuriose pastatyti tvartai ir kiti pastatai; miesto ir užmiesčio žemė, pievos, vingiai, žalienos, sodai ir daržai, krūmai, Šemetų ir Zajurstischen (Pajūrio?, Zaltriškių?) tyrlaukiai, aptvarai, dvaro bičių aviliai ir dvaro tarnai, upės, keliai, ežerai, ženklai, malūnai, tiltų rinkliavos, užeigos Tauragės mieste ir Tauragės apylinkės kaimuose, laisvės reikalavimas, nurodant priežastis. Sumoje viskas ir visi, kas išliko Tauragės valdų ribose, pradedant nuo sudaryto ir mano pasirašyto žmonių, žemių ir jų tinkamumo sąrašo, nuo senų senovės buvo išlaikyta ir iki šiol yra.“
Šiuo rašytiniu įsipareigojimu markgrafienė atsisakė paveldėjimo teisės, taip pat atsisakė suteikti tokią teisę savo artimiems giminaičiams, paveldėtojams ir būsimiems vaikams, ir perdavė dvaro valdas kurfiursto ir jo paveldėtojų valdžion. Rašytinis įsipareigojimas buvo patvirtintas 1688 m. kovo 15 d. Potsdame, dalyvaujant dviem liudytojams.
Verta atkreipti dėmesį į du faktus. Pirmiausia Liudvika Karolina atsisakė skirti palikimą savo vaikams ir artimiems giminaičiams. Ką reiškia „artimi giminaičiai“? Liudvika Karolina buvo vienintelė tėvo Boguslavo Radvilos paveldėtoja ir neturėjo nei brolių, nei seserų. Nėra aišku, ar artimomis giminėmis buvo laikomos Radvilos, kurie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje turėjo visą eilę kitų šeimos linijų. Labiau tikėtina, kad šis teiginys „ir artimiems giminaičiams“ labiau skirtas Pfalz-Neuburg giminėms, nes Liudvika Karolina antrą kartą ištekėjo už Neuburgo kurfiursto Karolio Filipo. Galima patvirtinti tokią prielaidą, atsižvelgiant į situaciją Seirijuose, kurių valdas Liudvika Karolina taip pat perdavė kurfiurstui. Sužinoję apie tokį turto perleidimą, Pfalz-Neuburg giminės bandė sutrukdyti tokiam įsipareigojimui.
Kiekvieną kartą bajorams ar kilmingiesiems atsisakant didelių žemės valdų Lietuvoje ir Lenkijoje, būtinai reikėjo apie tai padaryti įrašus žemės teismo knygose. Tai buvo bajorų saugumo priemonė, kuria siekta, kad vietiniai bajorai, ypač iš karaliaus pusės, neįsigytų didelių valdų.
Liudvikos Karolinos rašytinis įsipareigojimas turėjo taip pat būti patvirtintas Raseiniuose. Kaip bebūtų, čia ji susidūrė su gana ryžtingu ir akivaizdžiai organizuotu pasipriešinimu. Pirmiausia žemės teismo kolegijos sudėtis tapo neteisėta, nes teisėjas išstojo iš kolegijos dar prieš trejus metus ir jo vietos niekas nebuvo užėmęs. Toliau sunkumų kėlė Lietuvos luomai. Žemės teismo „savanaudiški tarnai“ gaudavo kyšius. Frydrichas III, atstovaudamas savo interesus Raseiniuose, kreipėsi į majorą Jeronimą Kononskį, tačiau jokio atsako iš jo negavo.
Jis bandė tiesiogiai kreiptis į kurfiurstą. 1690 m. Prūsijoje kreipėsi į Karaliaučiuje viešintį Žemaičių paseniūnį Teodorą Bielevičių. Pasitaręs su pastaruoju jis sužinojo, kad rašytinis įsipareigojimas nėra galutinis, nes buvo įtrauktas į „Acta Castrensia“ be žemės teismo kolegijos patvirtinimo ir, kadangi valdos iš pradžių priklausė kurfiurstui, tai turėjo būti priimtas kaip faktinis įvykis. Faktiškai tai įvyko 1690 m. birželį.
Kitais metais Raseinių žemės teismo teisėjo vieta jau buvo užimta. Netrukus po to teismas susirinko į posėdį, tačiau dar prieš tai Frydrichas III klausė žemės teismo teisėjo Bielevičiaus, ar jis pasiryžęs tinkamai išspręsti klausimą dėl Tauragės turto užrašymo. Netgi J. Kononskis ėmėsi veiksmų ir 1691 m. sausį Vilniuje susitiko su didžiuoju etmonu Sapiega aptarti kunigaikštystės reikalų. 1691 m. vasario 15 d. laiške Sapiega pasiūlė Žemaitijos žemės teismo teisėjui įtraukti rašytinį įsipareigojimą į žemės kadastrą ir žemiau ranka užrašė tokias eilutes: „Aš dar kartą prašau nepamiršti įtraukti minėto rašto ad Acta, nes tai visiškai nenaudinga nei viešajam, nei privačiam gyvenimui.“ Tačiau Bielevičius ir toliau kėlė problemas, nenorėjo galutinai pripažinti minėto fakto. Tik tada, jeigu karalius ir Lietuvos žemių valdytojai duos savo sutikimą. Kitas žemės teismo teisėjas Przntanowicz taip pat įtrauktų rašytinį įsipareigojimą į registrą tik tada, kai gaus pinigus ir kelias kumeles iš Tauragės žirgyno. Kurfiurstas buvo priverstas toliau vesti derybas su teismo teisėjais. Šios derybos buvo sėkmingos, nes lietuviai tikėjo, kad Frydrichas III yra priklausomas nuo jų ir anksčiau ar vėliau jie gaus atlygį. Tačiau Berlyne nebuvo ketinama tam skirti daug pinigų. Tai reiškia, kad Bielevičius, Przntanowicz ir juo labiau Kononskis dar ilgai prašė pinigų. 1691 m. balandžio 12 d. Kononskis rašė laišką iš Seirijų Tauragės tarybos pirmininkui Rėneriui, kuris norėjo keliauti į Vilnių, kadangi ten turėjo susirinkti tenykštis Tribunolas. Žemės teismas uždavė laiško autoriui klausimą, kas nutiks, jeigu „be pinigų niekaip neapsieisi“. Vis dėlto pavyko įtikinti įtakingą Vilniaus Tribunolo asmenį – neabejingąjį Mosevičių. Jis parėmė kurfiursto interesus, paragino savo kolegas greitai išspręsti šią bylą ir greitu laiku Tauragės turto užrašymas buvo patvirtintas (1691 m. birželio 23 d.). Kadangi šis patvirtinimas kaip ir kiti Tribunolo sprendimai taip pat galiojo ir žemės teismams, Tauragė galutinai perėjo Prūsijos vadovo – Brandenburgo kurfiursto valdžion. Tauragės žemė tapo privačia Brandenburgo rūmų nuosavybe ir tik po 100 metų vėl buvo pilnai integruota į Abiejų Tautų Respubliką. Apie tai skaitykite sekančiame straipsnyje „Tauragės žiniose“.
Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.
