Dažnas tauragiškis net nežino, kad patriotiškos dainos „Kur giria žaliuoja“, tapusios visos 100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis, galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje.
1924 m. pirmojoje oficialiojoje ( mažesnės apimties dainų švenčių būta Mažojoje Lietuvoje, ant Rambyno kalno, bet jos vyko dar neatvadavus Mažąją Lietuvą ir nebuvo visos šalies, Lietuvos respublikos lygio) Dainų šventėje Kaune J. Gudavičius dalyvavo su savo suburtuoju ir jau nuo pirmojo viešojo koncerto per 1919-ųjų Kalėdas Tauragėje plačiai pagarsėjusiu Lietuvos kariuomenės orkestru, o antrojoje, vykusioje 1928 m., jau vadovaudamas Tauragės mokyklų ir miesto jungtiniam 240 dainininkų chorui. Tokį gausų chorą surinkti ir paruošti Tauragėje šiais laikais atrodo nerealu, tačiau toks įspūdingas faktas užfiksuotas. Tuomet labai gausūs buvo jaunimo – neseniai įsteigtosios Mokytojų seminarijos ir Komercijos mokyklos – ir bažnytiniai chorai. Su tokiu skaitlingu Tauragės choru dalyvauta ir 1927 metais Klaipėdoje vykusioje dainų šventėje.
Su Varlaukio „Vilniui vaduoti“ sąjungos dideliu choru Juozapas Gudavičius vėl dalyvavo 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1930–1939 m. kompozitorius gyveno Paįstryje, kur vargonininkavo ir vadovavo chorui, 1934 m. dirigavo Panevėžio kariškių orkestrui, 1937 m. dėstė vargonininkų kursuose Panevėžyje. J. Gudavičius rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė straipsnius įvairiais muzikos klausimais, dalyvavo „Dainos" draugijos veikloje, išugdė daug gerų muzikantų, kapelmeisterių, vargonininkų ir muzikos mokytojų.
1928 m. švenčiant nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, J. Gudavičius apdovanotas trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 1938 m. už nuopelnus Lietuvai jam įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas.
Kodėl reikia „dalintis“ su Panevėžio kraštu
Kaip rašo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Jūratė Gaidelienė, su Panevėžio kraštu susijęs paskutinis J. Gudavičiaus gyvenimo dešimtmetis. Atidirbęs dvejus metus Kauno karo muziejuje, kur vadovavo karių invalidų orkestrui, 1930 m. apsigyveno Paįstryje. Apie laisvą vargonininko vietą Paįstrio bažnytėlėje sužinojo iš bičiulio, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininko Vlado Paulausko.
Apsigyvenęs Paįstryje J. Gudavičius netrukus suorganizavo chorą ir nedidelį pučiamųjų instrumentų orkestrėlį, kuris per atlaidus pritarė giedotojams, o per gegužines grojo šokių muziką. Rašė muziką kunigo Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio (dabartinės Paįstrio bažnyčios statytojo) giesmių tekstams, vargonavimo meistrystės paslapčių mokė jaunuolius (Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas J. Gudavičiaus ranka 1937 m. rašytas liudijimas Vladui Lipnevičiui, kuriame konstatuojama, kad J. Gudavičius Paįstryje trejus metus jį mokė vargonuoti ir kitų muzikos dalykų).
Paįstryje įvyko reikšmingų permainų asmeniniame J. Gudavičiaus gyvenime. Čia jis įsimylėjo gerokai jaunesnę mokytoją Teodorą Kriaučiūnaitę, turėjusią nuostabų balsą ir giedojusią jo vadovaujamame bažnytiniame chore. Vedė pirmą kartą jau sulaukęs brandaus amžiaus. 1933 m. vasarą šeimai gimė dukrelė Regina Algimanta, kurią abu labai mylėjo ir lepino.
J. Gudavičius Panevėžyje bičiuliavosi su muzikos pedagogais, dvasininkais, kitais inteligentais. Ar daug kas yra girdėję apie Panevėžyje veikusius vargonininkų kursus? Jie susiję su J. Gudavičiaus vardu. Trumpalaikiai vargonininkų rengimo kursai veikė Panevėžyje 1937 m., juos organizavo kunigas Vladislovas Butvila, dėstyti buvo pakviesti trys garsiausi Lietuvos muzikai vargonininkai. Vienas iš pedagogų trijulės buvo kompozitorius J. Gudavičius.
Gudavičių šeima planavo persikelti gyventi į Liūdynę, tad 1935 m. nusipirko žemės sklypą ir pasistatė gyvenamąjį namą, tvartą, klojimą, klėtį. J. Gudavičius su žmona ir dukrele dar spėjo Liūdynėje pavasaroti keletą metų. Prastėjant sveikatai, muzikas pasiligojo, mirė namuose 1939 m. rudenį. Palaidotas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėse.
J. Gudavičiaus – vienos ryškiausių Lietuvos muzikinio gyvenimo XX a. pirmos pusės asmenybių – atminimą puoselėja Paįstrio kultūros centras, nuo 2017 m. rengiantis kasmetinius J. Gudavičiaus vardo muzikos konkursus „Kur giria žaliuoja“. Čia dalyvauja ir orkestrai, ir chorai. Ypač nuoširdžiai savo tėvo kūrybinės veiklos atmintimi rūpinasi dabar Panevėžyje gyvenanti jo dukra Regina Algė Gudavičiūtė, poetė ir puiki dainininkė. Ji yra surengusi J. Gudavičiaus jubiliejinių paminėjimų, inicijavusi koncertų, kuriuose skambėjo tėvo J. Gudavičiaus kūryba, surinko atsiminimus, parašė knygą „Susitikimai su tėvu“ (išleista 1998 m.), tėčiui skyrė ne vieną jautrų eilėraštį. Prisiminimuose R. A. Gudavičiūtė rašo: „Man visą gyvenimą trūko tėvo ir buvo šimtai tūkstančių atvejų, kai su didžiausia širdgėla atsidususi pagalvodavau: kad būtų gyvas tėtis... Buvau prie jo labai prisirišusi, labiau negu prie mamos. Gal jau tada mano maža širdelė jautė, kad jo greitai neteksiu. Ir tėtis labai retai mane bardavo, daug man skyrė laiko.“ R. A. Gudavičiūtės dėka, padedant jos sūnui architektui Kęstučiui Martinoniui, 1990 m. atgautame tėvų statytame name Liūdynėje buvo įrengtas memorialinis kompozitoriaus J. Gudavičiaus kambarys. Šį muziejuką prieš dešimtį–penkioliką metų lankė kompozitoriaus muzikos ir atminimo gerbėjai, choristai, šeimos bičiuliai.
R. A. Gudavičiūtė 2021 m. Panevėžio kraštotyros muziejui patikėjo saugoti tėvo relikvijas – ilgus metus drauge su motina Teodora nuo sovietų valdžios slapstytas kompozitoriaus fotografijas, apdovanojimų liudijimus, muzikos kūrinių partitūras. Jo palikimas taip pat saugomas Lietuvių literatūros ir meno archyve, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.
Panevėžys, Paįstrys gerbia ir myli Juozapą Gudavičių, nors ir ne tiek ilgai ten gyvenusį, dirbusį ir kūrusį. Tauragės krašte J. Gudavičius yra, mano supratimu, palikęs daug ryškesnius pėdsakus, tačiau jo atminimui skirtų ženklų aš nematau, bet manau, kad dar nevėlu pagerbti iškilųjį kraštietį, Tauragei tiek daug davusį ir taip norėjusį savo darbais parodyti, kad giria privalo žaliuoti, Lietuva turi žaliuoti ir skambėti.
P.S. Parašius šį rašinį, aptikau duomenis, kad geriausiai žinoma J. Gudavičiaus parašyta daina „Kur giria žaliuoja“ publikuota kompozitoriaus dainų rinkinyje „Žemaitiškos dainos“, išleistame Tilžėje 1912 metais. Tai kas gali paneigti, kad ji parašyta ne Tauragėje, kai jis tuo metu dirbo Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje vargonininku?
Lietuvos muziką J. Gudavičių primena atminimo lentos jo gimtuosiuose Skliausčiuose ir kitose vietovėse, kur jis vėliau gyveno – Liūdynėje, Paįstryje. Pastarajame 2003 m. paminkline lenta (aut. A. Klovas) pažymėtas namas, kuriame kompozitorius gyveno, o 2008 m. paženklinti Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčios vargonai, kuriais grojo žymusis vargonininkas. 1999 m. Jurbarko rajono tarybos sprendimu Varlaukio pagrindinei mokyklai suteiktas Juozapo Gudavičiaus vardas, po kelerių metų šalia mokyklos pastatyta tautodailininkų Zigmo Morlenco ir Alvydo Baršaičio išdrožta medžio skulptūra, skirta kompozitoriams Juozapui Gudavičiui ir Jonui Navakauskui (muziko sūnėnas ir krikštasūnis).
Be kompozitoriaus dukters Reginos Algės A. Gudavičiūtės 1998 m. parašytos atsiminimų knygos „Susitikimai su tėvu“, yra keletas darbų, kuriuose nagrinėjami J. Gudavičiaus gyvenimas ir kūryba. Tai Antano Gudo (kompozitoriaus sūnėno) monografijos rankraštis, saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, Kęstučio Mikeliūno diplominis darbas, parašytas 1968 m., saugomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Stepo Griciaus, LTMA Klaipėdos fakulteto docento parengta disertacija.
J. Gudavičiaus – vienos ryškiausių XX a. pirmos pusės Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybių pavardė įtraukta į Viliaus Kavaliausko sudarytą knygą „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“.
1993 m. J. Gudavičiaus kapas Panevėžio senosiose kapinėse įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
O kaip tauragiškiai įamžins šio Lietuvai nusipelniusio žmogaus vardą, kaip pagerbs Tauragėje tokį ryškų pėdsaką kultūroje palikusį kapelmeisterį, vargonininką, chorų vadovą, kurio nemari, didinga daina „Kur giria žaliuoja“ spaudžia ašaras, verčia mąstyti, alsuoja pagarba ir meile Tėvynei. Ir kokie prasmingi tuomet tampa Jono Vanagaičio žodžiai, natūraliai suaugantys su Juozapo Gudavičiaus nuostabia muzika:
Tėvynės likimą garsina daina,
O širdį graudina jos gaida liūdna.
Naujai atgaivinti Tėvynės jausmus,
Visad išlaikyti jos palikimus.
Tėvynei aukoju aš savo dainas,
Tėvynei linkiu aš linksmenes dienas.
Gyvuok, mūs Tėvyne, tai mano tarmė,
Visi į vienybę, vis liksim drauge!
Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.
