Batsiuvys Juozas Jokubauskas
Vaikiško batelio viršutinė dalis, nuimta nuo kurpalio
Pastatas Spaustuvės gatvėje, 2003 m.
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales.
Fotoateljė Spaustuvės g.
Pastate Skalbyklos gatvėje, kaip teigia Tauragės krašto muziejus „Santaka“, ilgą laiką veikė fotografijos ateljė. Prieškario Tauragėje buvo nemažai vietos fotografų, veikė net keletas fotoateljė, pavyzdžiui, „Birutė“, „Rugiagėlė“. Nemažai to laikotarpio nuotraukų paliko ir fotografas Juozas Meškerys.
Muziejininkai rašo, kad Juozas Meškerys fotografuoti pradėjo apie 1918 m. Kurį laiką gyveno Rygoje, iš kur dviračiu per trejetą parų nuvažiuodavo fotografuoti net į Kauną. Per atlaidus fotografuodavo Šiluvoje. Aparatams gabenti dviračio priekyje ir užpakalyje buvo prisitaisęs specialius krepšius.
Į Tauragės apylinkes J. Meškerys su gausia tėvo šeima atsikėlė apie 1922 m. Iš pradžių gyveno Požerūnų geležinkelio stotyje (6 km nuo Tauragės), apie 1928–1929 m., stočiai prarandant pirmykštę reikšmę, persikėlė į Tauragę ir Skalbyklos gatvėje atidarė ateljė.
Fotografas nesitenkino vien darbu ateljė, nes fiksavo ir Tauragės vaizdus, apylinkes. Fotografuodavo bažnyčiose per atlaidus, kitose šventėse ir turgaus dienomis šalia liuteronų bažnyčios buvusioje turgaus aikštėje, kur daugiausia darydavo nuotraukas dokumentams. Ten, ant šalimais stovėjusio banko sienos, pasikabindavo ant specialių karnizų stumdomus juodą ir baltą fonus, o aparatą pasistatydavo ant trikojo stovo. Visas turgaus dieną padarytas nuotraukas jis atiduodavo klientams fotografuodamas kitą kartą. Buvo išleidęs atvirukų su liuteronų bažnyčios vaizdu, kurie turėjo labai didelę paklausą ne tik Lietuvoje (ypač Tauragėje), bet ir JAV.
Po karo senasis fotografas sunkiai vertėsi, nes teko mokėti didelius mokesčius, kuriems ne visada pakakdavo ateljė uždirbtų pinigų. Vykdavo dirbti į Kaliningrado sritį, nes ten visai nebuvo gerų fotografų. Kurį laiką padirbėjęs grįždavo į Tauragę ir savo laboratorijoje ryškindavo negatyvus bei spausdindavo nuotraukas.
Batsiuvystė Skaudvilėje
Mados vėjai, kaip sako muziejininkai, neaplenkdavo ir miestelių. Štai tarpukariu Skaudvilėje pasirodė visiškai iki tol nematyta batų rūšis – sandalai. Batai buvo labai brangi prekė. Gerai žinomas Skaudvilės batsiuvys Juozas Jokubauskas siūdavo batus net patiems dvarų ponams. Tačiau už gerus batus, kurie puikiai tarnavo medžioklėje, reikėjo nemažai atseikėti, net 40–50 litų, kas tuo metu prilygo pusei karvės kainos.
Tokie batai, kaip informuoja muziejininkai, saugojo, kad šunys neįkastų, šakos nesuplėšytų ir kad ponas saugiai galėtų vaikščioti po pelkes, miškus ir sniegynus. Prikaltas aukštesnis kulnas tvirtai laikė raitelį balno kilpose. Jei pasiūtas bato viršus, amatininkas padarydavo 1,5 poros batų per dieną, tačiau prie tokių medžioklės ilgaaulių reikėdavo darbuotis ilgiau. Vien padai gaminami iš buivolo odos, kurią reikėjo mirkyti pusdienį šiltame vandenyje, kad yla būtų galima pradurti. Batų kaina labai priklausė nuo odos rūšies.
Pasak muziejininkų, Skaudvilėje konkurencija buvo nemaža. Batsiuviai, turėję daugiau mokinių, batus siūdavo be užsakymo ir turgaus dieną juos pardavinėdavo. Pirkėjai sakydavo: „Pirkau batus nuo karties“. Tie, kas negalėdavo leisti sau odinių batų nusipirkti, dažniausiai nešiojo klumpes arba medpadžius (kurpes). O jei ir išgalėdavo kaimo žmonės nusipirkti geresnius batus, juos labai saugojo – dėvėjo tik ypatingu metu.
Batsiuvys Juozas Jokubauskas
Vaikiško batelio viršutinė dalis, nuimta nuo kurpalio
Pastatas Spaustuvės gatvėje, 2003 m.
