Simas Macaitis-Sakalas trečias iš kairės. Ketvirtas šalia jo – Aleksas Miliulis-Neptūnas. Aukuro rinktinės Marso rajono partizanų štabo nariai 1948 m. kovo 28-ąją per šv. Velykas.
Lietuvos partizanas Simas Macaitis-Sakalas. 1944 m. spalio 11 d.
Iš asmeninių tėvo Simo Macaičio užrašų
Tėvas Simas Macaitis
Simas Macaitis ir Emilis Vaišvilas Rauške, virš ištvinusio Žiuržmočio upelio
Mama Anė Vaišvilikė-Macaitienė
Brolis Juozas Macaitis prie Jungtinių Tautų organizacijos būstinės Vokietijoje, Bamberge. 1950 m.
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Paminėtos 75-osios metinės
Rugsėjo 15 dieną Gaurės miestelyje, prie naujai pastatyto atminimo kryžiaus žuvusiems partizanams, minėtos 75-osios Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio trylikos kovotojų žūties metinės. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Žuvusių laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikus sumetė į šulinį, kuris statant Gaurės kultūros namus buvo užverstas, toje vietoje iškilo kultūros namai.
Apie trylikos žuvusių partizanų gyvenimus žinoma mažai. Po kiekvieno žuvusiojo vardu ir pavarde liko pamirštos asmenybės istorijos, įsitraukimo į partizaninę veiklą aplinkybės, skaudūs kovotojų šeimų likimai.
Knygoje – ir prisiminimai apie Simą Macaitį-Sakalą
Tauragiškė Sondra Vaišvilaitė, tiesa, labai mažu tiražu, išleido itin gražią ir vertingą knygą „Šviesybių namai“, kurioje rašoma apie Tauragės pasienio kaimų sulietuvėjusius vokiečius bei lietuvius evangelikus liuteronus, jų unikalią tarmę, savitus papročius ir požiūrį į gyvenimą. Į ją sudėjo savo mamos Anės Zėkytės-Vaišvilienės ir močiutės Urtės Naujokikės-Zėkienės prisiminimus. Knygoje papasakota ir jos giminaičio Simo Macaičio istorija.
Kaip rašo Sondra, tą 1948-ųjų rugsėjo 15-osios dieną Gaurės apylinkės Purviškių miške vykusiame vadų susirinkime dalyvavo Lietuvos savanoris karys, tarpukaryje priklausęs LŠS (Lietuvos šaulių sąjungai), vėliau tapęs partizanų būrio kuopos vadu, paprastų ūkininkų iš Šilalės valsčiaus Rauško kaimo sūnus, brolis, artimas giminaitis Simas Macaitis-Sakalas. Sukoręs netrumpą pasipriešinimo kelią, trukusį penkerius metus, iš Šilalės iki Purviškių miško, pasitikti skaudaus likimo.
Partizanavo 5 metus
Pasak S. Vaišvilaitės, Lietuvos partizanas Simas Macaitis-Sakalas gimė Šilalės valsčiuje Rauško kaime 1922 m. vasario 22 dieną Simo Macaičio ir Anės Vaišvilaitės-Macaitienės šeimoje. Krikštytas tų pačių metų vasario 28-ąją Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigo A. Vymerio. Baigęs Gedėliškės pradžios mokyklą, Simas tęsė mokslus Šilalėje. 1940 m., baigęs Šilalės gimnaziją, jis įstojo į Kauno veterinarijos akademiją, drauge su pusbroliais Emiliu Vaišvilu ir Henriku Vaišvilu priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir Lietuvos kariuomenei. Prasidėjus karui Simas buvo pašauktas į vokiečių kariuomenės lietuvių batalioną, mat vokiečių okupacinės karinės vadovybės Lietuvoje leidimu iš buvusių Lietuvos karių savanoriškais pagrindais buvo sukurtas batalionas „Lietuva“. Jų uždavinys buvo kovoti su rusų komunistų partizanais užfrontėje ir kartais padėti vokiečių kariuomenei fronte. Ties Liepoja (Latvija), vokiečiams pralaimint, S. Macaitis pakliuvo į rusų nelaisvę, tačiau pavyko sėkmingai pabėgti. Grįžęs į namus Rauške, Šilalės valsčiuje, vėl įsitraukė į kovą prieš sovietų armiją. Neaišku, kieno nurodymu, drauge su pusbroliais jis „neutralizavo“ kelis rusų desantininkus, taip atkreipdami Šilalės ir Tauragės MGB dėmesį į savo veiklą. „Šeimyninį batalioną“ pradėjus persekioti MGB pareigūnams vyrai priešinosi vis stipriau. Į beviltišką kovą įsitraukė ir partizano Simo Macaičio tėvas Simas Macaitis, brolis Juozas Macaitis, pusbroliai Emilis Vaišvilas, Jonas Vaišvilas, kaimynas bei gimnazijos draugas Titas Žymančius ir kiti.
Po kovinio pasipriešinimo Rauško kaime savo namų teritorijoje Macaičių šeima susiruošė trauktis su vokiečių frontu. Šilutėje ties perkėla per Nemuną nesilaikęs vokiečių įsakymų S. Macaitis buvo apsuktas grįžti į Lietuvą. Grįžęs į namus Rauško kaime dar kurį laiką ten glaudėsi, bet jau buvo stebimas Šilalės ir Tauragės MGB. Susipažinęs su Tauragės krašto partizanų būrio vadu Aleksu Mieliuliu-Neptūnu jis tapo partizanu, o vėliau – ir kuopos vadu. Su A. Mieliuliu jį siejo artima vyriška draugystė. Drauge slapstydamiesi gyveno Tauragės rajone Aukštupių kaime pas Bučinskus bunkeryje, po avide, kur buvo leidžiamas leidinys „Laisvės varpas“. Simas ėjo ne tik kario partizano pareigas, bet dirbo ir ryšininku, ir ūkvedžiu. Partizaninėje kovoje jis aktyviai dalyvavo penkerius metus iki savo žūties Purviškių miške.
Tragiška mirtis
S. Macaitis-Sakalas lemtingąją dieną susišaudymo metu buvo sužeistas į pilvą. Kadangi nebuvo kaip suteikti pagalbą, Simas greit apsisprendė ir, pats užtaisęs savo ginklą MP 40, ištiesė draugui. Taip A. Mieliulis, nuspaudęs gaiduką, nutraukė jauno, 26-erių metų, kario baimes ir kančias.
Namiškiams apie tragišką Simuko baigtį pranešė Šilalės MGB darbuotojas buvęs politrukas Mikėjavas. Tauragės turguje sutikęs Simo Macaičio pusbrolį Oskarą Vaišvilą trumpai liūdnai ir išgąstingai pasakė: „Symūkasa ūžė nėtū, Symūkasū ūžė pyzdėc! “ Ne vienas, atpažinęs Simuko kūną, numestą Tauragėje, prie Šubartinės, tvirtino, jog jį ten ir užkasė. M. Švatrinienė, atsimindama savo gimnazijos draugą ir pati jį mačiusi ant grindinio prie Šubartinės, paprastai pasakė: „Simukas toks pat gražus buvo gyvas ir toks pat gražus buvo miręs“.
Apie sūnaus žūtį sužinojo tik po metų
Kaip rašo Sondra, Lietuvos partizano S. Macaičio-Sakalo tėvai ir brolis J. Macaitis pasitraukė į Vokietiją. Beveik iki 1950-ųjų gyveno anglų zonoje pabėgėlių stovykloje. Brolį Juozą vos pasiekusį Vokietiją atskyrė nuo tėvų ir perkėlė į darbo stovyklą, kur jis patyrė daug neteisybės ir sunkumų. 1950-aisiais J. Macaitis emigravo į Australiją, kur ir gyveno iki amžiaus pabaigos.
Tėvai Anė ir Simas Macaičiai irgi išplaukė į Australiją, tačiau vėliau išvyko gyventi į JAV. Apie sūnaus kario mirtį tėvai sužinojo tik praėjus metams.
Simas Macaitis-Sakalas trečias iš kairės. Ketvirtas šalia jo – Aleksas Miliulis-Neptūnas. Aukuro rinktinės Marso rajono partizanų štabo nariai 1948 m. kovo 28-ąją per šv. Velykas.
Lietuvos partizanas Simas Macaitis-Sakalas. 1944 m. spalio 11 d.
Iš asmeninių tėvo Simo Macaičio užrašų
Tėvas Simas Macaitis
Simas Macaitis ir Emilis Vaišvilas Rauške, virš ištvinusio Žiuržmočio upelio
Mama Anė Vaišvilikė-Macaitienė
Brolis Juozas Macaitis prie Jungtinių Tautų organizacijos būstinės Vokietijoje, Bamberge. 1950 m.
