Vida Kazakevičienė: „Nepaprastas jausmas būti Lietuvos istorinių lūžių dalimi“
Įkelta:
2023-08-31
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Nuotraukos autorius:
Bibliotekos archyvų ir asmeninio V. Kazakevičienės albumo nuotraukos
Aprašymas

Vida Kazakevičienė

 

,
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Aprašymas

LPS 20-čio minėjimas Tauragėje

 

,
Nuotrauka
kazakevicieneVida
Aprašymas

Biblioteka 1988 m. 

 

Birželio 3-ąją sukako 35 metai, kai 1988 metais buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Tuomet visame krašte pradėtos kurti rėmimo grupės. Ne išimtis ir Tauragė. Mūsų mieste iniciatyvinė sąjūdžio grupė susikūrė rugsėjo 28 d. Tauragiškiai, neabejingi Sąjūdžio idėjai, rinkosi miesto bibliotekos skaitykloje. Tuo metu Tauragės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė buvo Vida Kazakevičienė. Šiandien, prabėgus 35 metams, su ja kalbėjomės apie tą reikšmingą laikotarpį. 

– 1988 m. rugsėjo 28 d. Tauragėje susikūrė iniciatyvinė sąjūdžio grupė. Kodėl susirinkimui buvo pasirinkta biblioteka? Kas į jus dėl to kreipėsi?

Atėjo Jonas Liorančas (Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinato meistras) su klaipėdiškiu Algirdu Grubliu (Klaipėdos A. Venclovos pedagoginės mokyklos dėstytojas) ir paprašė leisti bibliotekoje rinktis Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Žinojau, kad Lietuvoje prasidėjo esminių permainų laikotarpis ir iš karto pagalvojau, kad grupės įkūrimui negali būti geresnės vietos už biblioteką. Iš karto, be jokių dvejonių sutikau. Pagalvojau, kad bibliotekai ir man asmeniškai bus garbė dalyvauti tokiuose svarbiuose įvykiuose, todėl ir pati, pagal poreikį ir galimybes, įsijungiau į iniciatyvinės grupės veiklą.  

Nuotrauka
kazakevicieneVida

– Tuometinėje spaudoje buvo akcentuojama, kad jūs, nepabijojusi sovietinės rajono valdžios atstovų neigiamo nusiteikimo, leidote rinktis savo vadovaujamoje įstaigoje. Ar išties esate drąsi moteris, ar tai lėmė kiti faktoriai? Kaip reagavo bibliotekos darbuotojai?

Tuo metu apie jokius pavojus nė nepagalvojau ir nesirengiau atsiklausti rajono valdžios leidimo. Tik labai apsidžiaugiau, kad pagaliau ir į Tauragę atsirito Sąjūdžio banga. Iš valdžios įstaigų spaudimo nejaučiau, bet bandymų diskutuoti, perkalbėti buvo. Teko atlaikyti saugumo darbuotojo vizitą ir pokalbį darbo kabinete.   Bendradarbiai iš pradžių atidžiai stebėjo situaciją. Jokio spaudimo nedariau, kiekvienas galėjo pasirinkti, nebuvo jokių neigiamų emocijų, iš kolektyvo nejaučiau jokio priešiškumo dėl tos savo veiklos. Atvirkščiai – jei iškildavo reikalas, visada iš bendradarbių sulaukdavau supratimo ir pagalbos.   

– Kiek metų vadovavote bibliotekos kolektyvui?

– Tauragės viešojoje bibliotekoje išdirbau 44 metus, iš jų direktorė buvau nuo 1979 iki 2009 m.

Ar kvietėte bibliotekos darbuotojus prisidėti prie sąjūdiečių, ar prisidėjo tik tie, kurie nepabijojo (pvz., Danutė Tauginaitė)? 

Šiek tiek stebėjausi, kad ypatingo aktyvumo dalyvauti Sąjūdžio veikloje bendradarbiai neparodė. Aktyviau įsijungė tik vienas kitas. Be to, kai bibliotekoje ėmė rinktis žmonės, nustebau, kad atėjo mažai inteligentų. Tikėjausi, kad susidomės daugiau kultūros darbuotojų, pedagogų.

– Kokį vaidmenį jūs pati atlikote sąjūdiečių gretose? 

Stengiausi užtikrinti, kad sklandžiai vyktų grupės pasitarimai, susitikimai. Į mano kabinetą buvo pristatoma visa sąjūdžio spauda: „Sąjūdžio žinios“, tauragiškių leidžiamos „Mūsų Žinios“, kita sąjūdžio spauda ir informacija. Gaudavome ir alternatyvų leidinį „Kranklys“. Rūpinausi leidinių komplektavimu, platinimu po visus atokiausius rajono kampelius, jų išsaugojimu. Nebuvo nei elektroninio pašto, nei socialinių tinklų, o tiek daug žmonių, nepabūgę sovietų represijų, vis dėlto rinkdavosi į Sąjūdžio renginius, labai domėjosi Sąjūdžio leidiniais. Tai buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Rinkome parašus prieš Ignalinos AE trečiojo bloko statybą, už naująją Lietuvos Respublikos Konstituciją. Norintieji čia galėjo gauti bibliotekininkių atspausdintus lapus su „Tautiškos giesmės“ žodžiais. Pas mus rinkosi rajono Tremtinių bei Žaliųjų klubų nariai, vyko kandidatų į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus susitikimai su tauragiškiais. Čia gaudavome, svarstydavome ir atsakinėdavome į tauragiškių laiškus Sąjūdžio tarybai. Vykdavo Aukščiausiosios tarybos deputatų susitikimai su tauragiškiais, diskusijos. Nuo 1988 m. lapkričio 15 d. buvau Tauragės tarybos narė. Į tarybą tada buvo išrinkta 15 iniciatyvinės grupės narių: A. Plėštys, J. Liorančas, J. Šimkus, E. Straukas, M. Gylys, J. Ragelskis, B. Jagminas, V. Martutaitienė, V. Norkevičiūtė, S. Lapė, J. Šeputis, S. Mičiulis, V. Pečiulis, P. Jokubauskas ir aš. Per visą laikotarpį tarybai vadovavo Jonas Liorančas, Jonas Šeputis, Raimundas Merkelis, Bronius Martinkus. 

Kaip manote, kodėl visgi daugumą sudarė vyrai?

Sunkus klausimas. Niekada negalvojau apie tai. Galbūt moterys buvo atsargesnės. Vyrai ryžtingesni. 

– Kiek laiko sąjūdiečiai rinkosi bibliotekoje? 

Tiksliai neprisimenu, bet ilgai. Rinkosi net tada, kai aš jau buvau kiek atitolusi nuo aktyvios Sąjūdžio veiklos. 

Kokias sąjūdiečių pastangomis atliktas veiklas, darbus galėtumėte išskirti (gatvių pavadinimai, paminklų atstatymai, vėliavos iškėlimas....)  

Prisimenu tūkstantinę žmonių minią, kai Vasaros estradoje susirinkome paklausyti Sąjūdžio lyderių kalbų. Minias tauragiškių sutraukė pavadinimo grąžinimas Vasario 16-osios gatvei ir po to vykęs viešas mitingas ant kino teatro „Jūra“ laiptų, iškelta trispalvė tautinė vėliava, sugiedotas himnas. 

Nuotrauka
kazakevicieneVida

Visuose po to vykusiuose stambesniuose renginiuose buvo keliama trispalvė, giedama Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“ bei Maironio „Lietuva brangi“. Ne vieną ašarą teko nubraukti, kai bažnyčios šventoriuje buvo šventinamas paminklas stalinizmo aukoms atminti. O po to vyko didžiulė eisena su vėliavomis į geležinkelio stotį, iš kurios prieš 48 metus pajudėjo ešelonai į tremtį. Tarp geležinkelio bėgių dėjome gėles, uždegėme žvakutes, giedojome giesmes.

Gerai atsimenu a. a. Edmundą Mažrimą ir a. a. Antaną Bagdoną, labai aktyviai dirbusius paminklų atstatymo klausimais. A. Bagdono dėka iš užmaršties prikelti paminklai V. Kudirkai, Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Pūtviui-Putvinskiui, žydų genocido aukoms, Lietuvos savanoriams.

Gal prisimenate pirmojo susirinkimo (rugsėjo 28 d.) detales? Kokios buvo susirinkusių žmonių

nuotaikos, lūkesčiai?

Svarbiausias prisiminimas – emocijos. Susirinko daug visai nepažįstamų žmonių, su kuriais iš karto užsimezgė dvasinis ryšys, pajutau, lyg būčiau tarp brolių ir sesių. Ir tas vidinio artumo jausmas neišblėso per visą veiklos laikotarpį. Išliko iki šiol. Ir dabar džiaugiuosi kur nors pastebėjusi buvusių Sąjūdžio bendražygių nuotraukas ar kokią žinutę apie juos. Tame pačiame posėdyje Jonas Liorančas buvo išrinktas į LPS Seimo narius.

Ar prisimenate pirmąjį Sąjūdžio mitingą Tauragėje? Kur vyko? Kiek susirinko žmonių, kas buvo kalbėta? Kas organizavo?  

Pirmasis masinis tauragiškių mitingas įvyko Tauragės Vasaros estradoje 1988 m. rudenį, kai buvo pasitinkami LPS pirmojo suvažiavimo delegatai nuo Tauragės. Buvo giedama „Tautinė giesmė“, plevėsavo trispalvės. Labiausiai įsiminė mitingas, kurio metu buvo iškelta vėliava virš Kultūros namų. Atskirų detalių neprisimenu. Viskas susiliejo į vieną nuostabų prisiminimą. Masiniai renginiai buvo derinami su vietos valdžia ir partijos komitetu. Renginių organizavimui reikėjo jų leidimo. 

– Ar dalyvavote Tauragės vasaros estradoje vykusiame Roko marše? Kokį įspūdį Jums paliko?

Dalyvavau. Roko maršas man paliko didelį įspūdį. Atsirado nuojauta, kad jau dabar tai kažkas tikrai bus. Įspūdingai pasirodė Andrius Mamontovas. Ir šiandien neišdilo iš atminties grupės „Antis“ vokalisto Algirdo Kaušpėdo ištarta frazė „Funkcionieriai – portfelių pilotai“. Šią frazę iš dalies prisitaikiau ir sau, nes užėmiau tada oficialias pareigas, ir gerai prisimenu, kaip kažkas suvirpėjo sieloje, pajutau ir šiokią tokią nuoskaudą.  Bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi rajono ir partiniai vadovai, stebėjau jų reakciją. Nes būtent jiems buvo skirtas tas tekstas. Mačiau tame koncerte ne vieną jų. 

Ar dalyvavote Baltijos kelyje? Kurioje atkarpoje, su kuo? Kokie atsiminimai? 

Dalyvavau kartu su tauragiškiais. Stovėjome kelių kilometrų kelio atkarpoje nuo Panevėžio link Pasvalio. Drauge su 20-mečiu vyresniuoju sūnumi vykau iš vieno Kauno rajono miestelio (kur tuo metu lankiau savo tėvelius) maršrutiniu autobusu su persėdimu Kaune. Labai bijojau pavėluoti, pro autobuso langą nuolat sekiau kilometražą. Nustatytoje vietoje autobusų stotelės nebuvo, tad vairuotojas paslaugiai išleido ties reikiamo kilometro ženklu. Kai išlipome, dar žmonių nebuvo, vien tušti laukai aplinkui. Net pradėjau nerimauti, ar nebūsiu ko nors supainiojusi. Bet po kurio laiko ėmė važiuoti tauragiškiai. Tada nusiraminau ir beliko pasiduoti visus apėmusiai euforijai. Papildomai smagiai jaučiausi dar ir dėl to, kad Panevėžys – mano gimtasis miestas. Todėl jaučiausi lyg atstovaučiau ir Tauragei, ir Panevėžiui. Dėkoju likimui, kad leido išgyventi tokius taurius dvasinius išgyvenimus. Sudalyvavome akcijoje, susikibome už rankų. Klausėmės informacijos iš nešiojamųjų radijo aparačiukų, džiaugėmės iš lėktuvų krintančiomis gėlėmis. Galvojau, kaip būtų smagu pamatyti latvius, prisijungusius prie mūsų grandinės. Kelionė atgal į Tauragę buvo nemažiau įspūdinga. Įsiprašėme pas tauragiškius (važiavo šeima, vyras su žmona, net nepaklausiau jų pavardės) į lengvąjį automobilį. Vos ne visos pakelės iki pat Tauragės buvo apšviestos žvakutėmis. Mašinų jūra, bet jokių nesklandumų, tik pakilus vienybės ir supratimo jausmas. Tada dar gerai nesupratome didžiulės Baltijos kelio reikšmės. Kaip čia neprisiminus JAV prezidento Džozefo Baideno žodžių „Baltijos kelias, o ne Berlyno siena tapo Europos ateities simboliu“.

– Ką prisimenate apie rinkimus į SSRS liaudies deputatus? 

Gerai prisimenu susirinkimą, skirtą pristatyti kandidatą į TSRS liaudies deputatus Tauragės teritorinėje rinkimų apygardoje Mečį Laurinkų. Susirinkimas vyko, berods, Keramikos gamyklos salėje. Labai įstrigo rinkimų naktis. Taip nutiko, kad buvau ir valdžios, ir sąjūdžio rinkiminių komisijų narė. Tai buvo įspūdinga. Mačiau, kaip keitėsi ir valdžios žmonių, ir sąjūdiečių nuotaikos aiškėjant rinkimų rezultatams. Vienoje gatvės pusėje – nusivylimas, o kitoje, sąjūdiečių, susirinkusių bibliotekoje, – euforija ir džiaugsmas. Tikrai buvo didelė šventė. M. Laurinkus buvo išrinktas Sąjūdžio deputatu nuo Tauragės 1989 m. kovo 26 d. Kalbant apie savivaldybių rinkimus (1990 m. kovo 24 d. ), Tauragės rajono deputatų tarybos daugumą sudarė Sąjūdžio remti kandidatai. Sąjūdžio rajono taryba aktyviai veikė kuriant rajono valdymo struktūras. Nuo atgimimo pradžios Tauragės rajone įvairių lygių rinkimuose vis laimėdavo Sąjūdžio bei dešiniosios krypties politinių partijų remiami atstovai. 

Didžiuojuosi, kad teko vadovauti bibliotekai Atgimimo laikotarpiu, kai čia vyko tokie svarbūs visai Lietuvai įvykiai. Kai kurie tauragiškiai biblioteką įsiminė būtent kaip čia Atgimimo metais buvusią Sąjūdžio būstinę. Ant bibliotekos pastato fasado Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės įsteigimo 20-mečio jubiliejui iškilmingai atidengta paminklinė atminimo lenta. Ta proga šventės metu įvyko nepaprastai šiltas sąjūdiečių susitikimas, dalyvavo nemažas būrys tauragiškių. 

Kaip ilgai buvote aktyvi sąjūdiečių gretose? Kas lėmė jūsų atsitraukimą? 

Buvau tol, kol reikėjo mano indėlio. Nuo aktyvios sąjūdžio veiklos kiek atsitraukiau atėjus antrajai Sąjūdžio bangai. Ne viskas patiko. Atsirado agresyvių, rėksmingų veikėjų, kurie, pajutę, kad Sajūdis eina į valdžią, bandė spręsti savo materialinius, asmeninius reikalus. Pastebėjau, kad ne visi nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, ir net įtariau slapta, kenkėjiška veikla. Kai kurie, net ir buvę priešakiniuose Sąjūdžio pozicijose, pradėjo keikti ir Sąjūdį, ir Lietuvą. To negalėjau ištverti. Be to, jau buvo aišku, kad kelio atgal nebus, Lietuva laisva ir tokiems, kaip aš, kurie nepretenduoja į jokius vadovaujančius postus, reikia grįžti ir sąžiningai dirbti savo darbą „dėl tos Lietuvos“.

Ar tikėjote, kad Lietuva taps laisva ir nepriklausoma nuo SSRS?  

Visos pažiūros formavosi šeimoje. Mano tėvas buvo Lietuvos kariuomenės Tauragės dragūnų 3 pulko leitenantas. Po karo pasitraukė į Vakarus, likimas nežinomas. Du tėvo broliai – partizanai, sesuo – tremtinė. Mano mama – mokytoja, baigusi Tauragės mokytojų seminariją. Mūsų šeimai dėl okupacinio režimo teko pergyventi visokių nelaimių, kataklizmų, net tragedijų.  Laisvos Lietuvos troškimas buvo didelis, bet ilgai netikėjau, kad kada nors būsime laisvi. Toks galingas ir amžinas atrodė okupacinis režimas. Bet pasirodo, kad milžinas buvo molinėmis kojomis. 

Jei būtų galimybė atsukti laiką atgal 35 metus, ar norėtumėte ką nors pakeisti? 

Plačiąja prasme nieko nenorėčiau keisti. Viskas buvo netikėta, svarbu, nuostabu, išjausta, iškentėta. Tačiau iš asmeninės patirties labiausiai gailiuosi, kad pati stropiai nefiksavau visų faktų, įvykių, išgyvenimų. Nevedžiau užrašų, nefiksavau nuotraukose. Tik viską dėjausi į širdį. Labai gailiuosi, kad tuo metu nerašiau dienoraščio. Pasitikėjau tais, kurie rašė protokolus, o viskas baigėsi tuo, kad iš rajono sąjūdžio veiklos dokumentų liko tik nuotrupos. Kiek teko girdėti, panaši padėtis buvo ir kituose rajonuose. Todėl kyla visokių minčių. 

Dėkoju likimui, kad teko, nors ir kukliai, prisidėti prie Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ištakų. Nepaprastas jausmas būti Lietuvos istorinių lūžių dalimi. Labai gerbiu ir vertinu visus man tekusius Sąjūdžio atminimo ženklus. 

Nuotrauka
nuotrauka
Nuotrauka
lauksargiai
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2024-09-30
Beveik prieš metus pasirodė autoriaus knyga „Lauksargiai – Mažosios Lietuvos dalis“. Išleista Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmečiui atminti, ji tapo ne vienerius metus kauptos medžiagos kulminacija. Susidomėjimas knyga buvo netikėtai didelis, tad 400 knygų tiražas beveik baigėsi. Tačiau gal dar liko žmonių, besidominčių krašto istorija, kurie nevartė knygos, bet norėtų sužinoti, apie ką joje pasakojama.
Nuotrauka
Macijauskas
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2024-09-27
„Kaip garbę priimu kvietimą tapti Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi. Čia, ant Jūros upės kranto, prabėgo mano vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės. Čia pirmą kartą susidūriau su teatru, lankydamas Jaunimo dramos studiją Kultūros namuose. Dabar jau daug metų dirbu Klaipėdos dramos teatre aktoriumi ir režisieriumi. Tačiau išvykęs iš Tauragės, stengiausi nuo jos neatitolti, visada ją laikiau savo mylimiausiu miestu. Ir dabar su pasididžiavimu ir džiugesiu širdy matau, kokia ji išgražėjusi ir jauki. Tai mano miestas, į kurį grįžau gyventi“, – taip pernai, kai Tauragė buvo Lietuvos kultūros sostinė, yra kalbėjęs Kęstutis Macijauskas. Dabar jo gyvenimas ir yra tarp Klaipėdos ir Tauragės.
Nuotrauka
gud
Nemakščių choras su vadovu ir įkūrėju J. Gudavičiumi (pirmas dešinėje). Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2024-09-27
Dažnas tauragiškis net nežino, kad patriotiškos dainos „Kur giria žaliuoja“, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje.
Nuotrauka
gud
Lietuvos kariuomenės Ldk Gedimino pirmojo pėstininkų pulko orkestras. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka.
Įkelta:
2024-09-23
Visoje Lietuvoje šiomis dienomis skambėjo ir skambės, manau, dar ilgai  mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi visiems tokia brangi ir sava. Aš drįstu ją lyginti su J. Naujalio Ir Maironio „Lietuva brangi“ ar J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.  O dažnas tauragiškis net nežino, kad šios dainos, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis,  galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje
Nuotrauka
baltijos
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvas
Įkelta:
2024-08-23
Baltijos kelias, vadinamas keliu į laisvę, tautiečių sąmonėje iškyla kaip Sąjūdžio kulminacija – kertinis įvykis, užtvirtinęs Baltijos šalių laisvės siekį, signalizavęs bręstančius ryžtingus nepriklausomybės atkūrimo veiksmus. Šiemet rugpjūčio 23-ąją minime Baltijos kelio 35-etį. Per Tauragę nuvilnys šiai istorinei datai skirti minėjimo renginiai, o tauragiškiai galiausiai turės savo atminimo žymenį istorinėje Baltijos kelio vietoje.
Nuotrauka
šokiai
Tauragės kultūros centro nuotrauka
Įkelta:
2024-06-30
Vilniuje šeštadienį prasidėjo Šimtmečio Lietuvos dainų šventė. Prie jos didžiulėmis pajėgomis prisijungė ir seniausias (kitąmet švęs septyniasdešimtmetį, – aut. past.) Tauragėje šokių ir dainų ansamblis „Jūra“. Šiemet tauragiškiai itin vertinami šventės Ansamblių vakaro režisierės Leokadijos Dabužinskaitės: ji krašto ansamblio baletmeistėrės Vilijos Krūgelienės paprašė specialiai šventei suburti merginų kolektyvą.
Nuotrauka
vejava
Organizatorių nuotraukos
Įkelta:
2024-05-10
Šio mėnesio 18 dieną senjorų liaudiškų šokių kolektyvas „Vėjava“ mini savo veiklos dvidešimtmetį. Kaip apie šokėjus atsiliepia jo vadovai, darbas vyresnių asmenų kolektyve yra įkvepiantis. Brandaus amžiaus sulaukę šokėjai pasižymi profesionalumu, laisvumu scenoje ir itin gera nuotaika: senjorai mėgaujasi kiekviena repeticija, koncertu ir vienas kito kompanija.
Nuotrauka
dainų
Lina Buchlickaja nuotraukos
Įkelta:
2024-04-22
Šį šeštadienį Tauragę garsino Pagramančio regioniniame parke prie apžvalgos bokšto įvykęs  artėjančiai Lietuvos Dainų šventei skirtas renginys. Prie Jūros ir Akmenos upių santakos pasirodė apie 350 tautinės muzikos atlikėjų. Tauragės kultūros centro bendruomenei tokio masiškumo renginys buvo didžiulis iššūkis.
Nuotrauka
dainų
Tauragės kultūros centro nuotraukos
Įkelta:
2024-04-04
Kaip abiturientai nuo šimtadienio su džiaugsmu ir nerimu pradeda skaičiuoti dienas iki egzaminų, taip ir kultūros atstovai, saviveiklininkai po apžiūrų pradeda laiko atskaitą iki dainų šventės. Šiemet ji – neeilinė. Lietuvos Dainų šventė minės 100 jubiliejų. Net ir kelis dešimtmečius dalyvaujantys Dainų šventėse, jaudinasi, tikėdamiesi, kad būtent jų kolektyvas paklius į jubiliejinę šventę.
Nuotrauka
knyga
Įkelta:
2023-12-06
Tauragės kraštotyros draugija dar praėjusiais metais susivienijo bendram darbui. Draugijos nariai nutarė dar labiau įprasminti ir išsaugoti paveldosaugininko Edmundo Mažrimo surinktą informaciją apie Tauragės rajone buvusius ir kai kuriuos dar išlikusius dvarus.
Nuotrauka
kapines
Reginos Bliūdžiuvienės nuotrauka
Įkelta:
2023-11-23
Šiais metais žygaitiškė, pedagogė, poetė Regina Bliūdžiuvienė išleido knygą „Sakralioji Žygaičių kapinių erdvė“ apie porą metų tyrinėtas Žygaičių miestelio kapines. Knyga liudija istoriją, nes po kelerių metų išleidus knygą kai kurių paminklų kapinėse jau nebeliko. 
Nuotrauka
pastas
Viktoro Jokubaičio asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-16
Pašto veikla kaip komunikacijos priemonė tarp žmonių skaičiuojama tūkstančiais metų. Ilgą laiką Tauragės paštui vadovavęs Viktoras Jokubaitis įsitikinęs, kad kiekvienos valstybės kertinis pamato akmuo yra ir turi būti paštas, nesvarbu, koks technologinis progresas egzistuoja pasaulyje. Lietuvos paštas įkurtas prieš 105 metus lapkričio 16-ąją. Šia proga V. Jokubaitis ir buvusios jo kolegės pasidalijo prisiminimais.
Nuotrauka
adakavas
Kultūros vertybių registro/Algirdo Remeikio nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Žymiausias kultūros paminklas Adakave, kaip teigia istorikai Vytenis ir Junona Almonaičiai knygoje „Pietų Karšuva“, – Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1793 m. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statinių ir Adakavo dvaro sodybos komplekso Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia valstybės saugomi ir į Kultūros vertybių registrą įtraukti 2003 m. 
Nuotrauka
archyvai
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvo nuotrauka
Įkelta:
2023-11-08
Tauragės krašto muziejus „Santaka“ pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuota mažos, bet reikšmingos mūsų krašto istorijos detalės. Šį kartą muziejininkai pristatė Spaustuvės g. pastato, kuriame veikė fotoateljė, ir batsiuvystės Skaudvilėje istorijos detales. 
Nuotrauka
Seminarija
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-11-01
Rugsėjo 20-ąją sukako 100 metų, kai 1923 m. buvo įsteigta Tauragės mokytojų seminarija. Ši mokslo įstaiga, pasak B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos, paliko ryškų pėdsaką krašto švietimo ir kultūros istorijoje. Joje dirbę savo profesijai atsidavę pedagogai išugdė šviesią inteligentų kartą: daug savo darbą mylinčių mokytojų (tarp jų – ir Klaipėdos kraštui), iškilių mokslo ir visuomenės veikėjų.
Nuotrauka
baznycia svc trejybes
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotrauka
Įkelta:
2023-10-25
Šiemet sukanka 120 metų, kai buvo pastatytas dabartinis Švč. Trejybės katalikų bažnyčios pastatas. Pirmoji katalikų bažnyčia Tauragėje iškilo dar XVI a. I pusėje, kai Tauragės dvaro savininkė Jadvyga Bartoševičienė skyrė finansavimą jos statyboms. Metams bėgant keitėsi medinės bažnyčios vieta bei architektūra.
Nuotrauka
Sondros Vaišvilaitės knygos „Šviesybių namai“ nuotrauka
Iš knygos „Šilalės kraštas. III Nacizmo ir bolševizmo laikotarpis 1940–1953“) 
Įkelta:
2023-10-18
Yra žmonių, kurių nelaidoja kapinėse, kurie iki šiol liko nepalaidoti artimųjų širdyse, nes niekas nepasakė, kur ilsisi tie jauni vyrai, kovoję už gražesnį ir geresnį mūsų gyvenimą. Nežinomi jų kapai, gyvenimo istorijos, liko užmirštos ir nepapasakotos kovos ir meilės legendos. Sondrai Vaišvilaitei tokias mintis ir jausmus vėl į paviršių iškėlė Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos „Aukuro“ rinktinės štabo ir 13-osios „Eimučio“ būrio kovotojų žūties metinės. Mat tarp tada žuvusiųjų – ir jos giminaitis Simas Macaitis.
Nuotrauka
putvinskis
Aušros Augustytės nuotrauka
Įkelta:
2023-10-05
Spalio 6-ąją minimos Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio 150-osios gimimo metinės. Šiai datai paminėti penktadienįTauragėje vyko šventinis renginys. O skaitytojams pateikiame trumpą istorinių faktų apie sąjungos įkūrėją santrauką. 
Nuotrauka
gaure
Antano Kiniulio nuotrauka
Įkelta:
2023-09-21
Šiais metais sukanka septyniasdešimt penkeri metai nuo Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės štabo ir „Eimučio“ būrio kovotojų žūties. Partizanus 1948 m. rugsėjo 15 d. užpuolė daugiau kaip 100 sovietinių MGB karių ir Tauragės stribų. Po įnirtingos, tris valandas trukusios kovos dauguma partizanų žuvo. Laisvės kovotojų kūnai buvo išniekinti Gaurės miestelyje. Vėliau, vietinių gyventojų teigimu, partizanų palaikai buvo sumesti į šulinį. Partizanų atminimui skirtas paminklas stovi Purviškių miške, o Gaurėje pašventintas kovotojų atminimui skirtas kryžius. 
Nuotrauka
sajudis
Benjamino Pociaus nuotrauka
Įkelta:
2023-09-20
Ką šiandien reiškia Sąjūdis, ar reiškia? Vieniems tai prisiminimai ir buvusi aktyvi veikla. Kiti mažai apie tai kalba, treti žino, kas tai, bet nežino, ką apie tai pasakyti. O ką apie sąjūdį pasakoja eksponatai? Sąjūdžio kambaryje (Tremties ir rezistencijos muziejuje) eksponuojami tauragiškių dovanoti, perduoti daiktai, dokumentai, bylojantys Sąjūdžio laikotarpį tiek Tauragėje, tiek Lietuvoje. 
Nuotrauka
sartininkai
„Sakralinis paveldas“ feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-09-14
Sartininkai gali didžiuotis dviem nuostabiomis bažnyčiomis, tačiau šįsyk apie vieną jų – Šv. Jurgio bažnyčią. Šiemet šiai bažnyčiai sukanka 236 metai. Parapijos pastatų ansamblio viduje saugomi įspūdingi meno kūriniai bei istorinių asmenybių atminimas. 
Nuotrauka
sleivys
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ archyvų nuotrauka
Įkelta:
2023-09-06
Prie dvasinių vertybių budintys ir tautos labui triūsiantys žmonės visiems laikams lieka tarsi negęstantys švyturiai. Kaip rašo Teklė Mozerytė („Tauragiškių balsas“, 1996), gauriškiams toks švyturys buvo, yra ir liks Kazimieras Šleivys. Jis, kaip neišsenkantis šaltinis, kupinas pačių netikėčiausių sumanymų, išplėtojo aktyviai ir vaisingą veiklą savo parapijoje ir ne tik joje. Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kunigas kanauninkas K. Šleivys šioje parapijoje ištarnavo 25-erius metus. Jis buvo ne tik 50-ies kaimų parapijos klebonas, bet ir energingas visuomenininkas: suorganizavo savivaldybę, verbavo savanorius, įsteigė parapijos namus, pradžios mokyklą.