Prieš 75-erius metus – 1948 m. gegužės 22–23 dienomis – buvo įvykdytas didžiausias Lietuvos istorijoje masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Jam buvo suteiktas kodinis operacijos „Vesna“ (iš rusų k. pavasaris) pavadinimas. Ši Lietuvos gyventojų trėmimo operacija prasidėjo tuometinei sovietų valdžios ministrų tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą ištremti 12 tūkstančių Lietuvos gyventojų šeimų.
Ištremta apie 40 tūkst. lietuvių
Operacija „Vesna“ Lietuvoje buvo vykdoma nuo 1948 m. gegužės 22 d. nakties iki gegužės 23 d. vakaro. Per ilgus metus gyventojų sukauptas turtas buvo konfiskuojamas ir labai dažnai grobstomas partinių aktyvistų, kariškių, stribų. Nors kiekvienai šeimai oficialiai buvo leidžiama pasiimti tam tikrą kiekį maisto, drabužių bei namų apyvokos daiktų, šio leidimo nesilaikyta, kadangi neduota laiko susiruošti, o sunkvežimių priekabose trūko vietos. Ką galėjo žmonės pasiimti su savimi per tokį trumpą laiką? Juk tremiant buvo stengiamasi prikelti paryčiais, kad visa šeima būtų vietoje, niekas nebūtų pabėgęs. Ką pasiimsi tokiomis sąlygomis? Tai, kas buvo po ranka. Kai kurie įsidėjo šiltesnių drabužių ir nesuklydo, kiti – maisto. Reikėjo staigiai viską organizuoti. Juk niekas nesiruošė tokiai kelionei: čiupo, kas buvo namuose, ką sugebėjo pagriebti. Kai kurie miestų gyventojai buvo sučiupti gatvėse ir suvaryti į vagonus be jokio maisto ir šiltesnių drabužių.

Šio trėmimo metu iš Lietuvos į tolimus atšiauraus klimato sovietų sąjungos regionus buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, iš jų beveik 11 tūkst. vaikų, apie 16 tūkst. moterų, 5 tūkst. vyresnių nei 60 metų asmenų.
Ilga kelionė į nežinią
Organizuojant trėmimą buvo pasitelktos atitinkamos pajėgos – ne tik Lietuvoje jau stovėjusi vidaus kariuomenės 4-oji divizija, bet ir pritraukta papildomų pajėgų. Įtrauktas ir visas MGB, MVD darbuotojų aparatas, dalyvavo ir vietiniai vadinamieji stribai, partiniai sovietiniai įvairaus lygmens aktyvistai. Jungtinės pajėgos suiminėjo žmones, gabeno į geležinkelio stotis, grūdo į gyvulinius vagonus.

Vėliau tremtiniai buvo vežami į numatytas vietas. Kelionė trukdavo 2–4 savaites žmogaus orumą žeminančiomis ir gyvybei pavojingomis sąlygomis. Vežimo metu žmonės mirdavo – daugiausia kūdikiai bei seneliai. Atvežti į tremties vietą žmonės dažnai patys turėjo susirasti, kur įsikurti. Iš tremtinių liudijimų matyti, kad daugelyje vietovių jų atvykimui nebuvo pasiruošta, tad teko patiems iš lentų statytis barakus. Sibire vasara trumpesnė, o per tą laiką reikėjo dar pasiruošti ir žiemai. Žmonės labai vargo pakliuvę į svetimą kraštą, svetimą aplinką. Pokario metais lietuviams Sibiras buvo nežinomas – niekas iš tremties ten dar nebuvo grįžęs, nežinota, kaip ten yra. Tad daugelis važiavo į tikrų tikriausią nežinią. Girdėdavo, kad Sibiras baisus, bet daug kam nebuvo žinoma, kuo.

Trėmimai arba deportacijos – priverstinis gyventojų iškeldinimas iš nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas tolimuose, retai apgyvendintuose, atšiauriu klimatu pasižyminčiuose regionuose – represinė priemonė, kuri nuo 1930 m. buvo plačiai taikoma įvairioms tuometinės sovietų sąjungos gyventojų socialinėms bei etninėms grupėms. Trėmimais buvo siekiama pašalinti sovietų valdžiai priešiškai nusiteikusius asmenis, užvaldyti jų turtą, aprūpinti darbo jėga atokius SSRS regionus, pakeisti okupuotų valstybių gyventojų etninę sudėtį. 1940‒1941 m. ir 1945‒1953 m. sovietų valdžia ištrėmė apie 135,5 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Traukinio avarija
Trėmimo operacijos ,,Vesna“ metu, 1948 m. birželio 1 d., įvyko labai skaudi nelaimė: į Krasnojarsko kraštą tremtinius iš Lietuvos gabenęs ešelonas Nr. 97921 susidūrė su Baškirijos ASSR Jumatovo geležinkelio stotyje (apie 30 km nuo Baškirijos sostinės Ufos) stovėjusiu traukiniu. Per avariją 19 žmonių žuvo, 37 buvo sužeisti, 11 iš jų – sunkiai, sužeisti 5 konvojaus pareigūnai. Gali būti, kad atsakomybės vengusios ešelono vadovybės ir Baškirijos ASSR MGB pareigūnų rengtame pranešime nukentėjusiųjų skaičius buvo sumažintas ir iš tiesų žmonių žuvo kur kas daugiau.
Tauragiškių kančių statistika
Dabartinio Tauragės rajono teritorijoje (priminsiu, kad 1948 m. buvo kitoks teritorinis administracinis suskirstymas – Tauragės apskritis ir valsčiai. Tauragės rajonas dabartinėse administracinėse ribose yra nuo 1962 m.) turime duomenis apie 824 sovietinės valdžios 1948 m. represuotus asmenis. 740 šių žmonių buvo ištremti, o 80 suimti ir įkalinti kalėjimuose bei priverčiamojo darbo stovyklose – lageriuose. Tai pats didžiausias per metus represuotų tauragiškių skaičius per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Keturi tauragiškiai sovietinių okupantų buvo nužudyti Lietuvoje, dar keturi mirė vežami į tremtį. Net 671 tauragiškis tais metais buvo nugabentas į Rusijos federacijos Irkutsko sritį Sibire – 661 tremtinys ir 10 kalinių. Antrąją vietą šiose kraupiose varžybose užėmė Rusijos Federacijos Tomsko sritis Sibire – ji ,,priėmė“ 73 tremtinius. Trečiojoje, ,,prizinėje“, vietoje – Rusijos Federacijos europinės dalies šiaurėje esanti Komija, kurioje tais metais buvo įkalinti 36 tauragiškiai.

Po sovietų sąjungos diktatoriaus Stalino mirties pradėta leisti tremtiniams ir politiniams kaliniams vykti į tėvynę. 1948 m. į Lietuvą grįžo 610 ištremtų ar įkalintų asmenų iš dabartinio Tauragės rajono teritorijos. Tremtyje bei kalėjimuose ar lageriuose mirė 99 tauragiškiai. Į Lietuvą negrįžo 20, nežinomas 91 žmogaus likimas iš tų, kuriuos žiauri lemtis ištiko prieš 75-erius metus, 1948-aisiais.
Kviečia paminėti
Tremties ir rezistencijos muziejus bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialas gegužės 23 d. organizuoja masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą 75-ųjų metinių paminėjimą, kuris prasidės 18 val. šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje. Po mišių – Konstantino Glinskio teatro atliekama masinio trėmimo minėjimo programa skvere prie Švč. Trejybės bažnyčios. 19.30 val. – eisena į Tauragės geležinkelio stotį, kurios perone 20 val. bus uždegtos atminimo žvakutės.
