Lietuvos valstybę 1940 m. birželio 15 d. okupavus Sovietų sąjungai visuomenė buvo sukrėsta. Organizuotas pasipriešinimas prasidėjo tik rudenį, kai nukrito visos okupantų naudotos kaukės ir žmonės pamatė, kad pateko į tikrą vergiją. Daug pogrindžio grupių dėl konspiracijos patirties trūkumo buvo išaiškintos ir jų nariai pradėjo savo kančių kelius sovietinėje represijų sistemoje. Geriausiai organizuota pogrindinė pasipriešinimo organizacija buvo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris turėjo atstovybę Berlyne ir kurio struktūrų Lietuvoje iki prasidedant sovietų ir vokiečių karui sovietinės represinės struktūros nesugebėjo likviduoti. Didžiulis sukrėtimas visuomenės laukė 1941-ųjų birželį. Pirmiausia birželio 14-ąją sovietų įvykdytu analogų Lietuvos istorijoje neturėjusiu brutaliu masiniu trėmimu į Sibirą, paskui birželio 22-ąją prasidėjusiu sovietų ir nacistinės Vokietijos karu, birželio 23-iąją Lietuvių aktyvistų fronto organizuotu sukilimu prieš okupantų valdžią ir besitraukiančių sovietų siautėjimais ir taikių žmonių žudymais.
LLA įkūrimas
Prasidėjus Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos karui sovietinius okupantus Vokietijos kariuomenei pavyko gana greitai išstumti iš Lietuvos, tačiau, nors ir buvo deklaruotas Lietuvos valstybės atstatymas, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta savivalda, visuomenė greitai pamatė, kad vienus okupantus pakeitė kiti, ir greitai pradėjo kurti naujas pogrindines struktūras, kurių tikslas buvo Nepriklausomos valstybės atstatymas. Dauguma tų organizacijų buvo tarsi Nepriklausomos Lietuvos valstybėje veikusių partijų tąsa. Jos tikslų siekė neginkluoto pasipriešinimo forma, išskyrus gal krikščioniškų demokratiškų pažiūrų žmonių sukurtą Lietuvių frontą su jo karinę organizacija ,,Kęstutis“. Todėl buvusių Lietuvos kariuomenės jaunesnių karininkų 1941 m. pabaigoje įkurta Lietuvos laisvės armija (LLA) buvo visai kito tipo organizacija, besiruošianti ginkluotu būdu kovoti už Lietuvos valstybės atstatymą. LLA įkūrėjas – buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Kazys Veverskis, pasirinkęs slapyvardį Senis, turėjęs leitenanto karinį laipsnį. Jis buvo labai gabus organizatorius. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais LLA struktūros išplito visoje Lietuvoje. LLA sukūrė ginkluoto pasipriešinimo organizacinę struktūrą, parengė daug pasipriešinimo norminių aktų. Mokė savo narius partizaninio karo abėcėlės – pavyzdžiui, kaip palaikyti ryšius, kaip įrengti požemines slėptuves ir panašiai. LLA tapo Lietuvos patriotinių jėgų pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai lydere. Artėjant frontui dauguma Lietuvos antinacinių organizacijų pakriko. Jų vadovai ir nariai neorganizuotai traukėsi į Vakarus. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai LLA uždraudė savo nariams pasitraukti iš Lietuvos ir suskirstė savo organizaciją į du sektorius: veikiantįjį sektorių (VS), dar vadinamą ,,Vanagais“ ir organizacinį sektorių (OS). VS ,,Vanagai“ turėjo vykdyti aktyvius kovos veiksmus, OS – legaliai gyvenantys gyventojai, teikiantys partizanams logistines, ryšių, žvalgybos paslaugas ir kartu telkiantys rezervinius partizanus. ,,Vanagų“ vadais buvo paskirti aukščiausią karinį laipsnį turėję karininkai. LLA kaupė ginklus, spausdinimo techniką ir kitą būsimai kovai reikalingą turtą. LLA centrinis štabas leido laikraštį ,,Karžygys“, kuris vėliau buvo pavadintas ,,Laisvės karžygiu“. 1945 m. pavasarį šio laikraščio leidimas nutrūko.
LLA Tauragės apskrityje
Vokiečių okupacijos metu Tauragės apskritis priklausė LLA Šiaulių apygardai, konspiracijos sumetimais vadintai ,,Saturno“ vardu. Šiai apygardai vadovavo leitenantas Adolfas Eidimtas-Žybartas. Tauragės apskrityje steigti LLA struktūras, vadintas „Gulbės“ vardu, sekėsi sunkiai. Buvo pakeisti keli LLA vadai. Tik 1944 m. vasarą paskyrus Tauragės apskrities Lietuvos laisvės armijos vadu buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Juozą Babilių, partizaniniu slapyvardžiu Ridikas, buvo suformuotos LLA struktūros, apskrities valsčiuose sudaryti kovotojų būriai. Kęstučio Kasparo 1999 m. išleistoje knygoje ,,Lietuvos karas“ rašoma, kad Gaurėje sudarytas nepilnas būrys – iš 25 vyrų, Eržvilko – 35, Batakių du būriai – 50, Skaudvilės – 40, Kaltinėnų – 35, Šilalės du būriai – 60, Kvėdarnos nepilnas būrys – 20, Laukuvos – 50, Švėkšnos nepilnas būrys – 25, Vainuto – 30, Žygaičių nepilnas būrys – 20, Tauragės nepilnas būrys – 25 ir Tauragės miesto būrys iš 30 kovotojų. Tauragės apskrities teritorijoje buvo apie 400–450 LLA ,,Vanagų“, jie turėjo per 400 šautuvų, 18 kulkosvaidžių, iš kurių 10 buvo Batakių LLA organizacijoje, kuri turėjo ir minosvaidį.
Tauragės kraštą antrą kartą okupavus sovietams pasipriešinimas okupacijai negalėjo plačiau veikti dėl didelės sovietinės kariuomenės koncentracijos.
1944 m. pabaigoje žuvus LLA įkūrėjui Kaziui Veverskiui-Seniui, o paskui per kelis mėnesius suėmus kitus štabo narius neliko ir nebeatsikūrė centrinė LLA vadovybė. Partizaninio pasipriešinimo pokarinei sovietinei okupacijai pirmaisiais metais partizanai daug kur (ypač Žemaitijoje) naudojo LLA sukurtą struktūrą ir statutus, nors pati Lietuvos laisvės armija ir nebeegzistavo. Kai kurie Lietuvos partizanų būriai net 1948 m. dar laikė save LLA kariais.
1945 m. pradžioje sovietinis saugumas išaiškino LLA Tauragės apskrities vadovus. Juozas Babilius-Ridikas buvo suimtas, pėsčiomis su grupe suimtųjų buvo varomas į Vilnių ir ties Kaunu, bandydamas pabėgti, buvo nužudytas. Buvo suimti ir kiti LLA veikusios Tauragės apskrityje vadovai – LLA Tauragės apskrities štabo narys Kleofas Atkočaitis, Skaudvilės valsčiaus kuopos vadas Juozas Jankauskas. LLA Tauragės apskrityje nebebuvo atkurta, nors mūsų krašto partizanai net iki 1947 m. išlaikė LLA būdingas struktūras.
1945 m. pavasarį Tauragės krašte įkurta Lydžio rinktinė, nors veikė pagal LLA principus, bet realiai tai jau buvo užsimezgusi naujo tipo pasipriešinimo okupacijai organizacija.
