Prieš devyniolika metų nugriautas Norkiškės dvaras atmintyje išliko greičiausiai tik istorijos mėgėjams bei Batakių ir gretimų apylinkių gyventojams. Iš įspūdingo dydžio dvaro dabar netoli Skaudvilės liko tik jo pamatai.
Gyventa jau IX–XI a.
Norkiškės dvaro sodyba buvo įsikūrusi kairiajame Ančios krante ir slėnyje, apie 2 km į pietus nuo Skaudvilės miestelio. Tai viena seniausių Batakių apylinkių gyvenviečių – archeologiniai radiniai byloja, kad čia gyventa jau IX–XI a.
Buvusią Norkiškės dvaro sodybą, kaip rašoma miestai.net, sudarė dvaro centras ir už 0,5 km buvęs ūkinis kiemas – palivarko sodyba. Abi dvaro sodybos dalis jungė vaizdingas Ančios slėnis, kuriame buvęs sodas. Atskiro kelio, jungiančio sodybas nebuvo, į jas vedė Batakių–Skaudvilės kelio atšakos.
Norkiškės dvaro centro sodyba suplanuota XIX a. Prie įvažiavimo į dvarą buvę vartai su medžių alėja, priešais rūmų pagrindinį fasadą buvęs parteris su gėlių klomba, kiek šiauriau – tvenkinukas, nuo pagrindinio kelio į sodybą vedė eglių alėja. Aplink ponų namą buvusi puikiai tvarkoma aplinka: dekoratyvūs gėlynai, takeliai, vejos, karpomos gyvatvorės, prižiūrimi Ančios šlaitai. Sovietmečiu ši plano struktūra sunaikinta: dalis teritorijos užstatyta fermomis, nugriautos arklidės, dviaukštis medinis sandėlis ir ledainė. XXI a. pradžioje (apie 2004 m.) dėl avarinės būklės nugriauti ir paskutiniai likę dvaro centro sodybos pastatai – medinis dvarelis bei medinė klėtis.
Ikonografinė medžiaga (XX a. pradžios nuotraukos ir 1993 m. Fotofiksacijos duomenys) vaizdžiai liudija, kaip atrodęs medinis dvarelis, arba ponų namas. Tai buvo medinis (suręstas iš maumedžio ir ąžuolo rąstų, apkaltų lentomis) pastatas ant akmenų mūro pamato, stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, dengtas malksniniu dvišlaičiu pusvalmiu stogu. Pietinėje pusėje buvęs namo korpusui statmenas dviejų aukštų priestatas dvišlaičiu stogu. Svarbiausias dvarelio tūrinis ir meninis akcentas – mezoninas: juo pabrėžta pagrindinio vakarų fasado simetrijos ašis, mezoniną papildė prieangis su balkonu, paremtu ant modifikuoto orderio kolonų. Pastatas gausiai puoštas medžio drožiniais (portiko frontonas, langų ir durų apvadai, pastogės juosta, balkono baliustrada). Dvaro rūmuose buvo retų tapytų paveikslų, senų dokumentų rinkinys, nemaža biblioteka, viena didelė patalpa, skirta oranžerijai. Švenčių metu namas buvo gausiai iliuminuojamas elektros lemputėmis. Pastatas buvo pastatytas ar iš esmės rekonstruotas 1870 m.
Dvaro šeimininkai
Kaip socialiniuose tinkluose skelbia Tauragės krašto muziejus „Santaka“, Norkiškės dvaras nuo XVIII a. vidurio priklausė Rakauskų giminei. Tarpukariu šis dvaras išgyveno savo aukso amžių, kai jį valdė Kazimieras Rakauskas. Dvarininkas ūkininkavo ir tvarkėsi pavyzdingai. Ant Ančios upės kranto buvo pastatyta tašyto akmens užtvanka ir tiltas, elektrinė, vandens malūnas, lentpjūvė, vilnų karšykla. Tuo metu tai buvo pažangi ir reikšminga ūkio plėtra. Ant Ančios upės kranto stovėję mediniai dvaro rūmai buvo dviejų aukštų ir turėjo 22 kambarius. Juose buvo nemaža biblioteka, retų paveikslų, senų dokumentų rinkinys. K. Rakauskas buvo pirmasis žmogus, šiame krašte įsigijęs automobilį. Tarpukaris buvo metas, kai automobilio sąvoka tapo žinoma visoje Lietuvoje, tačiau dėl aukštų kainų jie buvo įkandami ne kiekvienam.
Kazimierą žmonės gerbė ir vadino ponu, o jo sūnų Algirdą – ponaičiu, jis buvo padykęs. Bendraudavo su kumečių vaikais, krėsdavo šunybes, karstydavosi stogais ir tvoromis. Dvaro ponia Eugenija mažai bendravo su žmonėmis sakydama, kad nemėgstanti prasčiokų. Tačiau ponia labai pasižymėjo taupumu – nors pati valgio negamino, bet lopydavo net nosinaites. Dvare dažnai apsilankydavo ir garbingų svečių. Tuomet vyrai vykdavo į medžioklę, o moterys šnekučiuodavosi ir vaikštinėdavo po sodą, kuris buvo puikiai tvarkomas – dekoratyviniai gėlynai, takeliai, vejos, gyvatvorės. Prižiūrėti ir Ančios šlaitai.
Dvaro aukso amžius baigėsi prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, kai savininkai buvo išvaryti, o 1941 birželio 14 d. ištremti ir nebegrįžo. Tremties išvengė tik jų sūnus.
„Nors dvare buvo retų tapytų paveikslų, senų dokumentų rinkinys, nemaža biblioteka, komisija neturėjo teisės registruoti šių vertybių. Visos kultūros vertybės kariškių buvo ištampytos arba sunaikintos“, – skelbiama Vikipedijoje.