Archyvų paslaptys

Pirmasis Tauragės kraštotyros draugijos tarybos pirmininkas, teisininkas, bibliotekininkas Pranas Šebeda buvo vienas pirmųjų Tauragės rajono kraštotyrinio judėjimo organizatorių. Praėjo jau 51-eri metai po kraštotyrininko mirties, tačiau jo indėlis į Tauragės kraštotyros istoriją neužmirštas.

Buvo teisininkas, bet dirbo mokytoju

Kaip skelbia Tauragės kraštotyros draugija, Pranas Šebeda gimė 1925 m. kovo 3 dieną Staiginės kaime, Tauragės rajone. 1939–1945 m. mokėsi Tauragės gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakultetą. 1951 m. įgijęs aukštąjį teisininko išsilavinimą darbo pagal specialybę negavo, tad dirbo istorijos mokytoju Balčių septynmetėje mokykloje, Šilutės rajone.

1955 m. jis buvo paskirtas Tauragės rajoninės bibliotekos vedėju. 

Nuotrauka

B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Surinktoje informacijoje Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyriausioji bibliografė Laima Pikčiūnienė rašo, kad vadovaujant P. Šebedai Tauragės biblioteka už gerą darbą gavo daug apdovanojimų, o jos vedėjas įvertintas ženklais „Už gerą darbą“, „Knygos bičiulis“, įvairiais garbės raštais. Tauragės biblioteką jos vadovas populiarino rašydamas straipsnius ne tik į tuometinį rajono laikraštį „Leniniečių balsas“, bet ir profesinį žurnalą „Bibliotekų darbas“.

Nuotrauka

Tauragės kraštotyros draugijos feisbuko nuotrauka

P. Šebeda, aktyvus, visuomeniškas žmogus, tapo neparankus tuometinei valdžiai, todėl 1962 m. buvo paskirtas kilnojamojo fondo vedėju, kuriuo dirbo iki 1965 m. Po to aukštąjį išsilavinimą

turintis teisininkas dirbo grūdų priėmimo punkte mechaniku, vėliau – Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos inžinieriumi ūkio reikalams.

1972 m. vasario 23 d. tarnybinės komandiruotės metu P. Šebeda žuvo autoavarijoje. Kraštotyrininkas palaidotas Tauragės Papušynės kapinėse.

Vadovavo Kraštotyros draugijai

P. Šebeda domėjosi rajono istorija, paveldu, organizavo susitikimus su švietimo, kultūros darbuotojais, liaudies meistrais. Rajoninėje spaudoje publikavo kraštotyrinius straipsnius su rubrika „Pažinkime gimtąjį kraštą“. 1963 m. rajone buvo atidaryta pirmoji kraštotyros paroda, o 1964 m. pirmojoje Tauragės rajono kraštotyros draugijos konferencijoje P. Šebeda buvo išrinktas šios draugijos tarybos pirmininku. Dėl didelės partijos kontrolės ir dėl to, kad neįtiko valdžiai, šių pareigų ilgai eiti negalėjo, dirbo tik iki 1965 m.

Apie Tauragės istoriją – laikraštyje

P. Šebeda 1956 m. Tauragės istorijos fragmentus išdėstė laikraštyje „Tarybinis žodis“: „Toje vietoje, kur susikerta plentas Ryga–Šiauliai–Kaliningradas ir Nemuno intakas Jūra, randasi senas daug ko praeity matęs Tauragės miestas. 

Dabartinėje Tauragės miesto teritorijoje ir aplinkinėse apylinkėse žmonių gyventa nuo labai senų laikų. Tauragės miesto centre kasant naujų namų statymui pamatus, žmonės randa neapdailintų akmeninių kirvukų. Archeologijos mokslas sako, kad ketvirtajame tūkstantmetyje prieš naująją erą savo darbo įrankius Lietuvos gyventojai gamindavo ne vien tik iš kaulo ir titnago, bet ir iš įvairių akmenų rūšių. 

Nuotrauka

Tauragės kraštotyros draugijos feisbuko nuotrauka

Dauglaukio, Sungailiškių, Pagramančio ir kitose Tauragės rajono apylinkėse žmonės, veždami žvyrą iš žvyrduobių, senkapių, randa akmeninių kirvukų, žalvario dirbinių, papuošalų, o Lylavėnų senkapyje – net sidabrinių papuošalų. Antrajame tūkstantmetyje prieš naująja erą Lietuvoje pasirodė pirmieji žalvario dirbiniai. Tokiu būdu randami akmens, žalvario dirbiniai įrodo, kad Tauragės rajone žmonių gyventa iš senų senovės. Tauragės rajone yra labai daug piliakalnių, žmonių vadinamų pilaitėmis, pilalėmis. Jūros, Akmenos upių pakrantės nusagstytos krantinio tipo nedideliais piliakalniais, pradedant ties Dapkiškiais, Pilaite ir einant pro Pagramantį, Putvius ir baigiasi už Kaltinėnų Medvėgaliu. Senieji Tauragės rajono gyventojai, sako, piliakalniuose ne sykį gynė turtą ir gyvybę nuo riterių – kryžuočių. Piliakalniai – tai mūsų protėvių apsigyvenimo liudininkai, ką patvirtina ir rašytiniai dokumentai. Dusburgo kronikoje rašoma, kad 1307–1315 m. Putvių priešpilyje buvo slepiamas javų derlius ir todėl „... surinkęs kariuomenę drauge su tais, kurie buvo jo (komendanto) valdžioje, laivais pasikėlė Jūros upe aukštyn ir, žygiuodamas tolyn prisiartino prie Putininkų pilies. Brėkštant, dar pilies žmonėms tebemiegant, slapta įsibrovė į priešpilį ir jį sudegino, paėmęs į nelaisvę ar nukovęs tuos, kurie nesuskubo pasprukti į pilį... Tauragės senieji gyventojai drauge su visais kitais žemaičiais buvo užrašyti kryžuočių ordenui ir pateko amžinųjų priešų jungan, pagal Mindaugo raštą 1255 m.“, – rubrikoje „Pažinkime gimtąjį kraštą“ rašė P. Šebeda. 

Nuotrauka