Netolima Viešvilė, žavinti turtinga istorija
Įkelta:
2022-08-31
Nuotrauka
 nuotrauka
Aprašymas

Siauruko geležinkelio tilto likučiai. Feisbuko paskyros „Laiko Gijose-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“ nuotrauka

 

,
Nuotrauka
nuotrauka
Aprašymas

2011 m. patvirtintas Viešvilės herbas

,
Nuotrauka
nuotrauka
Aprašymas

Žuvitakis. Feisbuko paskyros „Laiko Gijose-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“ nuotrauka

 

,
Nuotrauka
nuotrauka
Aprašymas

Viešvilės dvaro parke. Feisbuko paskyros „Laiko Gijose-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“ nuotrauka

 

informacija@taurageszinios.lt
A
A

Laisvadieniai – puiki proga pažinti savo kraštą. Daugybė gražių vietų ir gilią istoriją menančių vietų yra visai čia pat. Pavyzdžiui, Viešvilė, žavinti turtinga istorija ir nuostabiu parku. Kai nenori ar negali keliauti toli, aplankyti šį išskirtinį miestelį – puikus pasirinkimas. O prieš aplankant galbūt pravers šiek tiek istorijos?  

Kaip rašoma lithuaniainworld.lt interneto svetainėje, Viešvilė – miestelis Jurbarko rajone, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda, dešiniajame Nemuno krante (kitame krante – Karaliaučiaus kraštas), abipus Viešvilės upelį. Seniūnijos centras yra Drūtgalio, Užupio ir Vidurio seniūnaitijos, Viešvilės girininkija.

Stovi Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčia (įrengta 1863 m.), veikia Viešvilės pagrindinė mokykla, biblioteka, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, paštas. Didžiausias Viešvilės pastatas – 1902 m. statyti Teismo rūmai, kuriuose 1956 m. buvo įkurti Viešvilės vaikų namai. XX a. pr. visame Klaipėdos krašte tebuvo penkios teismo apygardos – Klaipėdos, Priekulės, Šilutės, Rusnės ir Viešvilės.

Pasak legendos, miestelis pavadintas jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Remundo provaikaičio Vieševilčio vardu. Tačiau kalbininkai neabejoja, jog vietovės pavadinimas kilo nuo Viešvilės upės. XIV a. šis hidronimas vadinosi kiek kitaip – Wayswille.

Miestelis įsikūręs Karšuvos girioje. Į šiaurę nuo miestelio plyti Viešvilės rezervatas, garsus savo pelkėmis.

Nuotrauka
nuotrauka

1930 m. miestelio pietvakarinėje dalyje aptiktas X–XI a. kapinynas. Viešvilės upė (Wayswille) anksčiausiai minima 1385 m. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Pati Viešvilės gyvenvietė minima nuo 1542 m. 1665 m. miestelis pažymėtas Ragainės apskrities žemėlapyje, tuomet Viešvilė buvo kairiajame upės krante, kiek atokiau nuo jos, o dešiniajame krante, kiek šiauriau Viešvilės – pažymėta nuo 1514 m. minima Švabė. Nuo 1546 m. minimas Viešvilės dvaras. 1553 m. miestelyje jau stovėjo bažnyčia, 1609 m. įkurta atskira parapija. Iki 1568 m. pastatyta Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčia. Tačiau net 1578 m. kunigai darbo turėjo užtektinai, kadangi tais metais išleistame Prūsijos didžiojo kunigaikščio Jurgio Frydricho įsake minima, jog parapijiečiai vis dar meldžiasi stabams, lanko šventus miškelius, aukoja. XVII a. viduryje užtvenkta Viešvilės upė, prie jos pastatytas malūnas.

XVIII–XIX a. Viešvilė tapo jau tikru miesteliu, net mažu pramonės centru. Prie malūno pastatyta aliejaus spaudykla ir lentpjūvė, nuo 1730 m. veikė odos dirbtuvė. 1767–1885 m. miestelyje veikė popieriaus malūnas. Jis stovėjo Viešvilės šiaurinėje dalyje, jį valdė Rydelių (Riedel) giminė, toji miestelio dalis buvo imta vadinti Rydelsbergu arba Ridelkalniu, o po 1944 m. blogai lokalizavus vietovę Ridelkalnio vardas suteiktas pietvakarinei miestelio daliai. 

Nuotrauka
nuotrauka

Popieriaus gamybos įmonė buvo įsikūrusi Riedelsbergo dvaro pastate (pastatytas apie 1767 m.). Nuo 1786 m. malūną valdė Friedrichas Augustas Riedelis. Iš senų skudurų ir makulatūros čia buvo gaminamas popierius. Iš pradžių trūko žaliavų ir kapitalo (malūnas turėjo teisę rinkti makulatūrą tik Klaipėdos ir Tilžės apylinkėse). Įmonei vadovauti dvaro savininkas Johannas Friedrichas Domhardtas pakvietė popieriaus gamybos žinovą Karlą Ludwigą Ziezerį. 1793 m. pastarojo duktė ištekėjo už F. A. Riedelio, kuriam mirus įmonę perėmė dešimtasis jo sūnus Friedrichas Edmundas, popieriaus gamybos meistras. Apie 1842 m. vedęs Viešvilės dvarininkaitę Mathildą Cautius jis pagerino materialinę padėtį ir sėkmingai varžėsi su kitais konkurentais. 1800 m. Viešvilės popieriaus malūnas pagamino popieriaus už 4280, 1805 – už 7000 talerių. Pagal šį rodiklį Viešvilė buvo trečia tarp Rytprūsių popieriaus fabrikų. Popierių malūnas tiekė Tilžei, Klaipėdai ir Mažosios Lietuvos šiaurinės dalies kitoms gyvenvietėms. Apie 1/7 popieriaus buvo išvežama į Didžiąją Lietuvą ir kitus kraštus. Po napoleonmečio gamybos apimtys sumažėjo. 1843 m. pradėjus veikti Tilžės popieriaus fabrikui, Riedelsbergo popieriaus fabrikas įsigijo naujos technikos ir gamino kokybišką rašomąjį, spaudos bei vyniojamąjį popierių. Turėjo 5 holenderius (malūnus plaušinėms medžiagoms malti), 1 juostinio popieriaus mašiną bei garo variklį. Dirbo 15–20 žmonių. 1870 m. mirė fabriko savininkas F. E. Riedelis. Našlė M. Cautius 1885 m. paveldėjo didijį Viešvilės dvarą, malūnas kurį laiką buvo apleistas. Gamybai tapus nuostolinga 1885 m. Riedeliai popieriaus fabriką likvidavo. 1792–1847 m. F. E. Riedelis turėjo popieriaus krautuvę Tilžėje, manoma, kad joje prekiauta ir knygomis.

1900–1943 m. Viešvilėje veikė dar viena didelė įmonė – lentpjūvė. Per metus buvo išpjaunama 40–80 tūkst. kietmetrių medienos. Nuo 1902 m. lentpjūvės gaminiai buvo išvežiojami ką tik nutiestu Tilžės–Pagėgių–Smalininkų siauruku. XX a. pradžioje miestelyje gyveno apie 1400 gyventojų.

Feisbuko paskyroje „Laiko Gijose – Dvarai, Bažnyčios, Pilys“ rašoma, kad Viešvilės dvaras pirmąkart paminėtas 1546 m. Žinomas tik mažas trupinėlis jo istorijos. 1900 m. buvo panaikintas bajoriškasis dvaras. Dvaro rūmuose 1903 m. įsikūrė vyresnioji Viešvilės girininkija – Oberfiorsterei. Deja, dvaro pastatas nugriautas po Antrojo pasaulinio karo. Iš didelio sodybos komplekso beliko nuošaliau stovintis didelis ūkinis pastatas ir parkas...

Nuotrauka
nuotrauka

Viešvilė iki 1900 m. turėjo savo keltą, parapijai priklausė apie pusė šimto kaimų, vienkiemių ir dvarų.

Tarpukariu nuo Smalininkų per gyvenvietę, Pagėgius į Tilžę dardėdavo traukinukas, vietinių pramintas Bimbelbanu. Pūškuodamas siauruku, artėjant prie stotelės, jis įspėdavo apie atvykimą skambindamas varpeliu: „bim bam“. Bimbelbanas važiuodavo labai lėtai, todėl keleiviai spėdavę įsmukti parduotuvėn ar net prisiskinti pievoje gėlių ir vėl įšokti į paskutinį traukinio vagoną. Apie turtingą Viešvilės miestelio praeitį byloja išlikę įvairūs pasakojimai apie klestėjusias parduotuves, amatininkų dirbtuves, malūną, kalves, plytinę, vėjo jėgainę, mokyklas, urėdiją ir t.t.

Nors prieš karą Viešvilėje buvo keturiolika parduotuvių, gyventojai traukinuku vykdavo apsiprekinti į Tilžę. 

Viešvilėje minėtuoju laikotarpiu veikė keturi restoranai su viešbučiais, tekstilės, kanceliarinių prekių, žuvies ir kitos parduotuvės, kuriose guviai sukosi prekybininkai žydai. Judrus miestelis turėjo net savo gaisrinę, teismo rūmus, šalia jų areštinę.

Pagrindinė gatvė, kurioje gyveno turtingi vokiečiai, buvo vadinama Pyrago gatve (Pyragsštrase). Kitos gatvės pavadinimų neturėjo, išskyrus dar vieną, kurios barakuose gyveno lentpjūvės darbininkai. Ši gatvė vadinta skurdžiau – Duonos kriaukšlis (Brotsende). Lentpjūvė, kurioje dirbo apie pusė tūkstančio darbininkų, buvo didžiausia ne tik Klaipėdos krašte, bet visame Pabaltijyje. Jos gaminius plukdydavo sieliais Nemunu ir taip eksportuodavo į kitas šalis. 

Be aibės parduotuvių, užeigų ir kitų paslaugų, dar veikė metrikacijos skyrius, notariatas...

„Ypač Viešvilei skaudūs 1944 metai, kai prasidėjo priverstinė lietuvių evakuacija. Gyventojai turėjo palikti savo namus ir iškeliauti nežinia kur, iš kur jie daugiau nesugrįžo. Po sovietinės okupacijos sunyko bažnyčia, arklidės ir kiti pastatai, kitaip tariant, sunyko klestėjusi Viešvilė...

Dabartinėje gyvenvietėje snaudžia prieš šimtą metų sodintas dvaro parkas. Dvarininkai pasistengė, kad šiuolaikinis žmogus įvertintų išlikusį egzotinių medžių – paprastųjų kaštonų, europinių maumedžių, svyruoklinių guobų, raudonlapių bukų grožį“, – rašoma  svetainėje „Laiko Gijose-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“.

Viešvilės upės ilgis siekia 22 km, o didžioji jos dalis teka Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje. Kadaise ši upė garsėjo savo šlakių gausa, tad buvo vadinama tikra lašišine upe. Tačiau dėl tvenkinių su užtvankomis jų nerštavietės tapo neprieinamos. Siekiant atkurti žuvų populiaciją buvo įrengtas šis žuvitakis, kuris puikiai papildo supančią gamtą ir kuriuo žuvys įveikia kliūtį migruodamos aukštyn upe. Žuvitakį sudaro neaukšti laiptai, kuriais teka nesmarki srovė, kad žuvys galėtų šokinėdamos įveikti atstumą. 

2011 m. patvirtintas Viešvilės herbas. Pasak Vikipedijos, jame – sidabriniame lauke raudona fantastinė būtybė – žirgo ir žuvies junginys. Svarstant galimus Viešvilės herbo motyvus nekilo abejonių, kad herbo simbolis turėtų būti susijęs su gamta. Viešviliečių bendruomenės atstovai, remdamiesi Viešvilėje atliktos apklausos rezultatais, nusprendė, kad tai turėtų būti gyvūnas. Iš septynių dailininko Rolando Rimkūno Lietuvos heraldikos komisijai pateiktų Viešvilės herbo variantų buvo pasirinkti du: ūdra su žuvimi nasruose ir fantastinė būtybė – žirgo ir žuvies junginys. Po diskusijų nutarta herbe vaizduoti būtent pastarąją, nes ji geriausiai atspindi miestelio istoriją ir dabartį, lokalizaciją prie sausumos ir vandens kelių. Žirgas yra ne tik vienas populiariausių lietuvių naminių gyvulių, apdainuotas tautosakoje kaip sunkių ūkio darbų atlikėjas, jaunikaičio ir kario bendražygis, bet ir nuo seno žinomas kaip susisiekimo priemonė sausumos keliais. Žuvis rodo Viešvilės geografinę padėtį prie vandens telkinių, jų faunos turtingumą, tenykščių žmonių verslus, susijusius su vandeniu. Pastarąjį simbolizuoja ir sidabrinis skydo laukas.

Parengė Birutė Slavinskienė

Nuotrauka
nuotrauka

 

Nuotrauka
sinagoga
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-09-13
Praėjusį savaitgalį Skaudvilėje, kaip ir kasmet, surengta grandiozinė miesto šventė. Tarp įvairiausių linksmybių, sporto varžybų, koncertų įvyko ir nedidelis, tačiau reikšmingas įvykis – prie buvusios miestelio sinagogos atidengtas Atminimo paminklas, įamžinantis čia gyvenusią Skaudvilės žydų bendruomenę. Žydai kadaise sudarė daugiau nei pusę miestelio gyventojų. Šiandien pastatas sunkiai atpažįstamas, todėl ženklas tiek skaudviliškiui, tiek miesto svečiui primins, kad čia gyveno žydų bendruomenė ir čia buvo jų gyvenimo centras – sinagoga. Atminimo ženklą dovanojo Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
Nuotrauka
baltijos kelias
Įkelta:
2022-08-25
Kaip skelbė Tauragės krašto muziejus „Santaka“, dešimtmečius Lietuvoje komunistų partija plovė žmonių smegenis, vietoj krikščioniškųjų vertybių bruko marksistinę–lenininę ideologiją. Gyvenimas totalitarinėje sovietinėje sistemoje žalojo likimus, moralę ir mąstymą. Viskas slėpta, falsifikuota. Visuomenė buvo suskaldyta. Bet daugumai Lietuvos žmonių palaužti laisvės dvasios nepavyko. Apie tai kalbėti pirmadienį Tremties ir rezistencijos muziejuje vykusiame renginyje  „Kelias į nežinią, kelias į laisvę“.
Nuotrauka
dvaras svente
Įkelta:
2022-08-03
Savaitgalį Tauragės Dvaro bendruomenė šventė jubiliejų – minėjo 600 metų, kai Tauragės Dvaras pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, tikslios datos, kada įkurtas Tauragės Dvaras, jau nesužinosime, tad bendruomenė šventei pasirinko tiesiog gražią vidurvasario dieną. Nors netrūko šventėje ir istorinių akcentų – puošnūs damų rūbai, renginio vedėjos Karolinos Kisnėrienės papasakota Tauragės Dvaro istorija, vis dėlto dominavo šių dienų pramogos: sporto varžybos, koncertai, šratasvydis ir batutai.
Nuotrauka
gelezinkelio stotis
Įkelta:
2022-07-27
Šiemet sukanka 95 metai nuo tada, kai buvo pastatyti Tauragės geležinkelio stoties rūmai. Tauragės krašto archyvuose ieškota informacijos apie įspūdingo, į Kultūros vertybių registrą įtraukto pastato istoriją. Tiems, kurie nebeprisimena per Tauragę dundančių keleivinių traukinių, pateikiame mažumėlę istorijos, o keliavusiems pateikiami faktai tikriausias sukels malonių prisiminimų.   
Nuotrauka
zukai
Įkelta:
2022-07-13
Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios kompleksui priskiriama ir klebonija bei ūkinis pastatas. Šis valstybės saugomas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas objektas, vienintelis toks išlikęs Lietuvoje. Tiesa, pastatų būklė vargana, lėšų jiems remontuoti parapija gauna labai mažai. Nepaisydamas sunkumų, šeštadienį parapijos klebonas Edikas Šulcas kviečia į ekumenines pamaldas, skirtas bažnyčios 115 metų sukakčiai paminėti. 
Nuotrauka
gedulo ir vilties
Įkelta:
2022-06-15
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-05-24
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų. 
Nuotrauka
 Jančauskas
Įkelta:
2022-05-04
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.  
Nuotrauka
simonaityte
Įkelta:
2022-04-20
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė. 
Nuotrauka
partizanai
Įkelta:
2022-04-12
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Nuotrauka
nairanauskas
Įkelta:
2022-04-01
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nuotrauka
kronika
Įkelta:
2022-03-16
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“. „Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Nuotrauka
Skaudvilės krašto muziejaus nuotrauka
Įkelta:
2022-03-02
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją. 
Nuotrauka
Zima, prie barako.
Įkelta:
2022-02-22
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Nuotrauka
simonaitytė
Įkelta:
2022-01-26
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą. 
Nuotrauka
jonusaitis
Įkelta:
2022-01-19
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-19
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Nuotrauka
a
B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotraukos
Įkelta:
2021-11-18
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu?  Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Nuotrauka
k
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ nuotraukos
Įkelta:
2021-11-10
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Nuotrauka
k
Reginos Vaičaitienės nuotrauka
Įkelta:
2021-10-27
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar. 
Nuotrauka
a
Bibliotekos archyvų nuotrauka
Įkelta:
2021-10-06
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.  
Nuotrauka
tremtis
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2021-10-01
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių). 
Nuotrauka
a
Nuotraukų koliažas
Įkelta:
2021-09-16
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus.