Jonas Nairanauskas
Asmeninio albumo nuotrauka
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
Nagrinėja Žygaičių krašto žmonių likimą
J. Nairanauskas pasakojo istorija plačiau pradėjęs domėtis tuomet, kai suprato, jog žmonės yra įsitikinę, esą Žygaičių krašte neįvyko nieko svarbaus.
– Tuo metu pajutau entuziazmą žūtbūt įrodyti, kad yra visiškai kitaip – čia gyveno žmonės, kurie kovojo ir kentėjo, – sakė jis.
Istorijos tyrinėtojas išleido ne vieną istorijos knygą apie Tauragės regioną, tarp jų – „Žygaičių kraštasׅ“, „Žygaičių valsčiaus Lietuvos laisvės armija“. Jis nemažai dėmesio skiria būtent Žygaičių kaimo žmonėms.
– Siekiu, kad šios asmenybės nebūtų pamirštos. Manau, kad svarbu kalbėti apie tai, ką Žygaičių krašte gyvenę žmonės patyrė per svarbius Lietuvai įvykius, – sakė pašnekovas.
Pažinojo šeimą
J. Nairanauskas teigia pradėjęs ieškoti medžiagos Lietuvos ypatingajame archyve. Istorijos paslapčių tyrinėjimas daugeliui asocijuojasi su ilgas dienas besitęsiančiu naršymu dokumentuose, tačiau išties viskas vyksta kiek kitaip. Archyvo dokumentai prieš juos atveriant visuomenei yra patikrinami istorikų, kurie sužymi, apie ką juose kalbama. J. Nairanauskas kalbėjo, kad tuomet siunčia užklausą su prašymu parodyti visus dokumentus, kuriuose paminėta kokia nors pavardė, vieta ar panašiai ir tada gauna pažymą, kokiuose dokumentuose reikia ieškoti informacijos. Ir tik tuomet, užsisakius dokumentus, jie pasiekia istorijos tyrinėtoją. Taip buvo ir tyrinėjant A. Dragūno likimą.
– Pažinojau jo šeimą. Vienas nuo kito netoli gyvename, esame iš to paties Žygaičių kaimo. Artimieji vis užsimindavo, kad žmogus yra dingęs. Niekas nežinojo, kur būtent jis prapuolė. Jie sužinojo, kad domiuosi istorija, nagrinėju archyvus. Taigi kreipėsi prašydami pagalbos. Ėmiausi darbo ir radau dokumentų, kurie pasakoja apie Antano Dragūno likimą, – kalbėjo pašnekovas.
Taip gimė knyga „Žygaičių valsčiaus burmistras“.
Prieš lietuvius taikytos okupantų represijos – itin skausmingos, sugriovusios likimus. Tai liudijantys dokumentai J. Nairanauskui kartais taip pat sukelia įvairių emocijų.
– Užgaunamos jautriausios stygos, tad labai natūralu, jog tampa ir pikta, ir liūdna, ir graudu, – neslėpė jis.
Okupantų kaita
Istorijos tyrinėtojas knygose nemažai dėmesio skiria jėgos struktūrų veiksmams. Būtent jos susidorojo ir su A. Dragūnu.
– Prisiminkime, kad Lietuva išgyveno ne vieną okupaciją. Patyrėme tiek sovietų, tiek vokiečių agresiją. Vyko okupantų kaita. Sovietų valdžia Baudžiamajame kodekse buvo numačiusi, kaip aš jį vadinu, prakeiktąjį 58-ąjį straipsnį už tariamą tėvynės išdavimą. Sovietai paskelbė, kad neva Lietuva pati pasiprašė prisijungimo į SSRS, todėl taikė šią Baudžiamojo kodekso nuostatą žmonėms, kuriuos sovietai kaltino dėl santykių su vokiečių okupantu, – kalbėjo J. Nairanauskas.
Jo knygoje „Žygaičių valsčiaus burmistras“ pabrėžiama, kad tiek Vokietija, tiek Sovietų sąjunga prieš okupuotą Lietuvą pasitelkė terorą ir naikino krašto žmones, alino jo ūkį, slopino kultūrą ir religiją. Tiek rusų, tiek vokiečių okupantams, anot istorijos tyrinėtojo, žmonių likimas nerūpėjo, tačiau buvo siekiama nubausti nepaklusnius gyventojus, kuriuos norėta pavergti kaip nemokamą darbo jėgą.
Tragiškas A. Dragūno likimas
J. Nairanauskas pasakojo, kad A. Dragūnas buvo Žygaičių valsčiaus viršaitis, šias pareigas ėjęs 1942–1944 metais. Kadangi rusų kalboje nėra lietuviško žodžio „viršaitis“ atitikmens, todėl J. Nairanauskas knygoje vartoja žodį „burmistras“.
Žygaičių valsčiaus administravimo centru XX a. pradžioje paskelbtas Sartininkų miestelis, o vėliau – Žygaičiai.
J. Nairanauskas aptiko dokumentus, kuriuose matyti, jog prieš A. Dragūną Tauragės apskrities NKVD skyrius 1945 m. pradėjo baudžiamąją bylą. Žygaičių valsčiaus viršaitis buvo sulaikytas 1945 m. sausio 10-ąją.
Prieš tai, sausio 8-ąją, buvo surašytas tardymo protokolas, kuriame – liudytojo Juozo Stonio parodymai. Juose vyriškis teigė, kad A. Dragūnas perspėjo, jog „bus labai blogai, jeigu ateis komunistai, jie lietuvius pjaus ir kars“. Tai buvo prilyginta antisovietinei veiklai. Be to, A. Dragūnas kaltintas tuo, jog tariamai ragino vietos gyventojus maistu, daiktais paremti vokiečių armiją, kad ši neįleistų rusų kariuomenės. Tardomas NKDV A. Dragūnas kalbėjo, jog po vokiečių atsitraukimo buvo planuojama organizuoti kovą prieš sovietų valdžią už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. A. Dragūnas prisipažino išdalijęs lapelius, kuriuose lietuviai raginti įstoti į Lietuvos išlaisvinimo armiją.
„1944 metų rugpjūčio mėnesį, kai prie Lietuvos pradėjo artėti Raudonoji armija, iš apskrities aš pradėjau gauti afišas, kurias aš turėjau savo Žygaičių valsčiuje dalinti kaimų seniūnams išklijavimui gatvėse ir ant namų sienų, t.y. paskelbti visiems gyventojams, kad Raudonoji armija artėja prie Lietuvos ir reikia padėdinėti vokiečiams, kad pastarieji Raudonosios armijos neįleistų. Tuose lapeliuose buvo parašyta, kad mūsų tėvynė yra pavojuje, todėl visiems lietuviams savo noru reikia įstoti į armiją už Lietuvos išlaisvinimą“, – tokie A. Dragūno žodžiai surašyti tardymo protokole.
Be to, NKDV kaltinamojoje išvardoje yra nurodyta, kad esą A. Dragūnas aktyviai vykdė vokiečių valdžios nurodymus, vietos gyventojus vertė kasti apkasus, remontuoti kelius vokiečių kariuomenei.
Karo tribunolas 1945 metų birželio 21-ąją A. Dragūną nuteisė 10 metų laisvės atėmimo, iš kurių 5 metus skirta kalėti lageryje. Dokumentuose pavyko aptikti informaciją, kas su vyriškiu nutiko po to. Pasirodo, kad jis buvo išvežtas į lagerį Rusijoje, Permės srityje, ir 1949 metų kovą mirė.
Kaip teigia istorikas Tomas Vaisėta, nors Sovietų sąjunga skelbėsi esanti išvaduotoja, tačiau išties ji, antrąkart okupavusi Lietuvą, ir toliau tęsė visuomenės sovietizaciją. Ją lydėjo teroras – imtasi kruvinų represijų ir dar masiškesnių trėmimų. Tuo metu Lietuvą iš Maskvos ėmė valdyti Komunistų partija ir jos jėgos struktūros.Okupacijos laikotarpis skirstomas į keturis tarpsnius.
„Pirmuoju (1944–1953) Sovietų sąjungą valdė Stalinas, todėl jis vadinamas stalininiu. Jis pasižymėjo aršiausia Lietuvos sovietizacija: valstiečiai per prievartą suvaryti į kolūkius, visiškai panaikinta privati nuosavybė, o ekonomika centralizuota, menininkai privalėjo kurti pagal ideologines dogmas, tikintieji nebegalėjo laisvai išpažinti savo tikėjimo ir kt.“, – teigia T. Vaisėta.
