„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“.
„Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Pirmą žinią iš Tauragės radau 1973 m. išleistame 6-ajame „Kronikos“ numeryje:
Tauragė, 1973-04-18, Tauragės rajono prokuroras iškvietė bažnytinių rūbų skalbėją Agotą Savickaitę ir pakišo jai kaltinimą: ji mokanti vaikus katekizmo, aprengianti mergaites procesijoms, net gatvėje dalinanti bažnytinius veliumus ir kviečianti adoruoti. „Jei ir toliau taip kartosis, aprūpinsime tave valdiška duona ligi gyvos galvos“, – grasino prokuroras ir vertė pasirašyti pasižadėjimą pasitaisyti.
Vaitimėnai, 1973-04-14, Vaitimėnų aštuonmetės mokyklos anglų kalbos mokytoja sušaukė visus mokinius į susirinkimą. Nors buvo sakiusi, kad pasakosianti apie pavasarinius darbus laukuose, tačiau, mokiniams susirinkus, pradėjo pasakoti prieš Dievą ir tikėjimą. Baigusi kalbėti, liepė pakelti rankas mokiniams, kurie eina į bažnyčią. Rankas pakėlė visi mokiniai, išskyrus girininko dukras. Ateistė mokytoja nuraudo ir neturėjo ką sakyti, o vienas mokinys atsiliepė: „Jūsų dievas yra Leninas – važiuokite į Maskvą, o mes ėjome į bažnyčią ir eisime.“
1974 m. 9-ajame numeryje informacijoje, pavadintoje „Iš LKB Kronikos archyvo“, pateikti 1968 m. kunigų rašyti pareiškimai sovietinei valdžiai:
1968 m. rugpjūčio 7 d. Adakavo klebonas kun. V. Šlevas pasiuntė TSRS Ministrų tarybos pirmininkui drg. Kosyginui tokį pareiškimą:
„Lietuvos TSR yra tikintis kraštas. Joje dabar gyvena apie 3 milijonai žmonių. Apie 2 milijonai tiki Dievą ir naudojasi religiniais patarnavimais. Nei kunigai, nei tikintieji paprastai nėra nusistatę prieš dabartinę valstybės santvarką (diplomatinis išsireiškimas – red.). Lietuviai žmonės yra darbštūs, sąžiningi, uolūs ir draugiški bei drausmingi. Tačiau jaučia tam tikrus suvaržymus ir trūkumus iš mūsų Respublikos valdžios atstovų. Tad kreipiuosi į Jus, Gerbiamas Ministre Pirmininke, visų kunigų ir tikinčiųjų vardu pagalbos ir paramos.
1. Lietuvos TSR yra apie 800 bažnyčių, jos aptarnaujamos kunigų. Tačiau šešiose vyskupijose liko vos viena Kunigų seminarija. O pirma buvo trys. Toje vienintelėje Kunigų seminarijoje leidžiamas ribotas klierikų skaičius – apie 30. Kasmet pašventinama vos 5–6 kunigai. Ką tai reiškia šešioms vyskupijoms? Kasmet numiršta ar dėl sveikatos stokos palieka savo postus apie 25–30 kunigų. Labai nukenčia parapijos, netekusios savo vadovų. Šis niekuo nepagrįstas apribojimas varžo katalikų tikėjimo laisvę, kas Tarybų Sąjungos įstatymais neleidžiama.
Be to, bebaigiantiems Kunigų seminariją klierikams atitinkami valdžios atstovai trukdo priimti šventimus. Be jų leidimo šito negali padaryti mūsų dvasinė vyriausybė (t.y. suteikti šventimus – red.). Tai neleistina, tai savivaliavimas.
2. Lietuvos TSR bažnyčiose, kaip ir kituose pastatuose, šviečia elektra. Tik mums nežinoma, kodėl mokestis už elektrą bažnyčiai yra nepaprastai didelis. Kolūkiečiai už elektros kilovatą moka po 4 kapeikas, kolūkiai už bendram reikalui naudojimą moka po 1 kapeiką už kilovatą, o bažnyčia, kuri išlaikoma tų pačių kolūkiečių ir kitų žmonių, moka už kilovatą net po 25 kap. Mums nežinomos priežastys, kodėl taip daroma.
3. Tikintieji lietuviai neturi iš ko melstis. Vienos maldaknygės paseno, kitos susidėvėjo. Dabar yra paruošta spaudai gera maldaknygė („Liturginis maldynas“– red.), gautas leidimas ją išleisti, tačiau jau keleri metai delsiama ir išleidimas atidėliojamas su pretekstu – popieriaus deficitas.
Tikiu Jūsų nuoširdumu, draugiškumu mūsų tautai ir tikintiesiems. Tad laukiame Jūsų nuoširdžios pagalbos. Tikime, kad kandidatų apribojimo į Kunigų seminariją nebus, mokestis už elektrą bus suderintas su kolūkiečių mokesčiais po 4 kap. už kilovatą, taip pat visi nuoširdžiai tikime, kad greitai bus išspausdinta maldaknygė ir laisvai platinama tikinčioje Lietuvoje.
Reiškia pagarbą, dėkingumą, viltį
Kun. V. Šlevas
Panašų pareiškimą TSRS vyriausybei pasiuntė taip pat Batakių klebonas Alfonsas Pridotkas.
1968 m. spalio 5 d. Skaudvilės apylinkės pirmininkas pranešė kun. V. Šlevui, kad šis spalio 7 d. nuvyktų pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį.
Spalio 7 d. abu „nusikaltėliai“, kun. V. Šlevas ir kun. Alf. Pridotkas nuvyko pas Rugienį. Šis kunigus priėmė piktai, išbarė, grasino.
Tuojau po „vizito“ pas Rugienį abu kunigai buvo perkelti į kitas parapijas.
Tuo metu, kai pasirodė pirmieji kunigų pareiškimai tarybinei vyriausybei dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, visose vyskupijose kunigai ir tikintieji pritarė minčiai – už tikėjimą reikia kovoti. Daugelis apgailestavo, kad per ilgai laukta ir nieko neveikta.
1976 m. birželio 13 d. Nr. 23: Tauragė. Miesto laikraščių kiosko pardavėjas Montvila prieš 1975 m. šv. Kalėdas pardavė keletą perfotografuotų kalėdinių atvirukų ir už tai jis tuojau buvo atleistas iš darbo.
1978 m. kovo 26 d. Nr. 32: Sartininkai, (Tauragės rajonas). 1977 m. gruodžio 4 d. Sartininkų bažnyčioje vyko laidotuvių pamaldos, kuriose dalyvavo Sartininkų aštuonmetės mokyklos mokyt. Kazlauskienė, Rušinskienė ir kt. Ta proga mokytojos pamatė, kad mokinys Egidijus Stonickas patarnavo laidotuvių apeigas atliekančiam kunigui. Rytojaus dieną mokyt. Rušinskienė, pasikvietusi mok. Stonicką atsakinėti pamokos, prieš visą klasę jį išjuokė, kam jis patarnavęs kunigui. Negana to, jam buvo sumažintas elgesio pažymys. Klasės susirinkimo metu mokinys paklausė auklėtoją, už ką jam sumažintas elgesys, nes jis jokio nusikaltimo nėra padaręs. Auklėtoja mok. Stociką vėl išjuokė ir grasino, kad kunigas bus nubaustas pinigine bauda, o mokiniui reikėsią atsivesti tėvus pasiaiškinimui. Pasibaigus pamokai, auklėtoja mokinį nusivedė pas direktorių. Mokytojų kambaryje vėl tyčiojosi iš tikinčio mokinio. Mokyt. Rušinskienė mokinį vadino tamsiausiu mokiniu visoje mokykloje.
– Turbūt nori būti kunigu? – paklausė kažkuri mokytoja.
– O kodėl aš negaliu? Mano keturi dėdės yra kunigai, – pasidžiaugė Egidijus.
Šiuo metu mokytojai stengiasi mok. Stonciką įjungti į ateistinį darbą, o kartu nepraleisdami progos jį visur išjuokti.
Renkant šią medžiagą pavyko išsiaiškinti, kad Kronikoje buvo iškraipyta šio moksleivio pavardė. Tikra pavardė Stancikas. Taip sovietinėje mokykloje buvo persekiojamas tikintis moksleivis, dabartinis Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas.
1980 m. birželio 13 d. Nr. 43: 1980 m. sausio 15 d. IV vidurinės mokyklos XI klasės mokinys Remigijus Žebelys buvo iškviestas į rajono karinį komisariatą. Remigijaus nustebimui, kariniame komisariate maloniai atidarė duris ... saugumietis Laurinavičius, prisistatęs Antano vardu. Jis klausinėjo mokinį, ar jis negalvojąs stoti į Kunigų seminariją, ir pasiūlė savo pagalbą: „Mes tau – tu mums; mes tave įstatysim į seminariją, o tu mums kokias nors žineles...“.
* * *
1980 m. sausio 26 d. I vidurinės mokyklos dešimtokas Gintaras Jonikas buvo iškviestas į Tauragės rajono karinį komisariatą. Čia jį taip pat pasitiko saugumietis Antanas Laurinavičius. Čekistas kvotė, ką Gintaras manąs studijuoti, klausinėjo apie draugus, einančius į bažnyčią ir t.t. „Būtinai nuvažiuok į Žemaičių Kalvariją! Ten apžiūrėk, kas perims rožančių, koks kunigas ar kas kitas vadovaus toms ceremonijoms“. Gintaras į Kalvariją nevažiavo ir pažadėjo ateityje kviečiamas daugiau nebeatvykti į pasimatymus su saugumiečiais.
1981 rugsėjo 8 d. Nr. 49 įdėtas Pagramančio parapijos klebono papildomas pranešimas:
Su giliu liūdesiu pranešu, kad 1981 m. liepos iš 8 d. i 9 d. naktį nežinomi piktadariai įsilaužė į Pagramančio bažnyčią. Pirmiausia mėginta įeiti pro šonines bažnyčios duris. Jos prie užrakto išdraskytos. Bandymui nepasisekus išėmė bažnyčios priestato langą, įlindo pro jį, nuplėšė užraktą ir atstūmė skląstį. Po to įlindo į bažnyčią. Mėginta įsilaužti į zakristiją: plėšti užraktai ir su kirviu ar kitu geležimi daužytas pakabinamas užraktas – spyna, tačiau įsilaužti nepasisekė.
Didžiojo altoriaus medinis Tronas nuverstas, pjautas su pjūklu, laužtas su luomu; išplėštas metalinis tabernakulis su komunine ir švenčiausiu Sakramentu. Tabernakulis, komuninė ir švč. Sakramentas išnešti. Durys paliktos neužrakintos.
Prie altoriaus sugadinta apie 15 elektros lempučių, nupjauti kai kurie elektros laidai, nuverstos gėlės, nulaužta angelo statulos ranka. Šv. Kryžiaus altoriaus tabernakulio spyna išplėšta ir numesta ant altoriaus. Sudaužytos dvi aukų dėžutės ir iš jų paimta apie 12 rublių.
1981 m. lapkričio 8 d. Nr. 50 išspausdintas Skaudvilės klebono kun. Vinco Vėlavičiaus protestas, adresuotas Lietuvos KP (komunistų partijos) pirmajam sekretoriui Griškevičiui: Šių metų vasario mėnesio viduryje ir kovo 2 d. Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo surengti du ateistiniai renginiai, kuriuose prievarta buvo verčiami dalyvauti aukštesniųjų klasių tikintys vaikai. Tuose vaizdiniuose, dainose, eilėraščiuose vulgariai buvo išjuokiamas tikėjimas.
Pavyzdžiui: IX b klasės mokytoja surežisavo spektaklį, išjuokiantį šv. Mišių Auką. Tame spektaklyje mokinukė, apsigaubusi ploščiumi, su Kryžiais ant pečių ir ant krūtinės, išjuokė šv. Mišias, pradedant giesme „Pulkim ant kelių“, švęstu vandeniu pašlakstymą, šv. Mišių aukojimą, pakylėjimą (Konsekraciją), Šv. Komuniją. Tame spektaklyje buvo naudojamas indas, panašus į taurę, pridėtas saldainių, ir imituotas šv. Komunijos dalijimas.
1982 m. kovo 25 d. Nr. 52 pasakojama apie vyresnio amžiaus tauragiškių gerai prisimenamo gydytojo laidotuves: 1981 m. gruodžio 28 d. mirė Tauragės gydytojas Mečislovas Laužeckas, visą gyvenimą drąsiai išpažinęs savo tikėjimą. Gydytojas per visą gyvenimą sekmadieniais neapleisdavo šv. Mišių ir už tai turėdavo darbe daug nemalonumų. Gydytojai iš anksto pareiškė, jei velionis bus laidojamas su bažnyčia, tai jie nenešią karsto. Gydytoja Butkienė pridūrė, jog Vykdomojo komiteto pareigūnas griežtai uždraudęs visiems gydytojams dalyvauti laidotuvėse. Prie kapo duobės kun. Puzaras pakvietė medikus tarti atsisveikinimo žodį, tačiau nė vienas gydytojas neišdrįso kalbėti.
Tauragės kapinėse išaugo naujas kapas, papuoštas paprastu mediniu kryžiumi, kuris dar ilgai primins gerą gydytoją, patriotą lietuvį ir pavyzdingą kataliką a.a. Mečislovą Laužecką.
1982 m. lapkričio 1 d. Nr. 55 aprašoma, kaip tikintieji tauragiškiai, gindami kunigą, pasipriešino sovietiniams pareigūnams: 1982 m. rugpjūčio 20 d. 10 val. Tauragės bažnyčios vikaras kun. Antanas Beniušis buvo kviečiamas atvykti į prokuratūrą.
Rugpiūčio 20 d. rytą į bažnyčią rinkosi žmonės. Trumpai pasimeldus, maždaug 200 žmonių minia su kun. A. Beniušiu patraukė prokuratūron. Milicijos pareigūnai, pastebėję artėjančią minią ir kunigą, sunerimo.
Atvykusieji netilpo patalpose, dalis liko kieme. Vykdomojo komiteto pirmininkės pavaduotoja R. Ulbienė pakvietė kun. A. Beniušį užeiti pas prokurorą. Žmonės pareiškė norą eiti kartu su kunigu, o kun. A. Beniušis vienas eiti pas prokurorą atsisakė. Teko ieškoti salės, tačiau ir ji buvo per maža visiems sutalpinti, todėl nemaža dalis susirinkusių vėl liko už durų. Pavaduotoja R. Ulbienė bandė iš salės išprašyti susirinkusį jaunimą, tačiau niekas nesijudino iš vietų.
Savo kalboje pavaduotoja R. Ulbienė išreiškė nepasitenkinimą šių metų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu kun. A. Beniušio sakytais pamokslais. Tikintiesiems kalbėti nebuvo leista.
Iš prokuratūros tauragiečiai kunigą parlydėjo į bažnyčią. Čia kun. A. Beniušis padėkojo visiems už parodytą širdies gerumą, kartu prašydamas nestokoti jos ir tiems, kurie dega neapykanta, ir juos, kaip šiandieną jį, palydėti malda ir auka.
1983 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 59: Adakavas I, 1983 m. gegužės 27 d. Adakavo parapijos klebonas kun. Valentinas Šikšnys buvo iškviestas pas rajono prokurorą Remeiką (kabinete buvo ir Tauragės rajono saugumo viršininkas). Prokuroras Remeika padavė kun. V. Šikšniui susipažinti su raštišku įspėjimu dėl nepilnamečių religinio mokymo. Kunigui V. Šikšniui buvo pagrasinta BK (baudžiamojo kodekso) 143 straipsniu.
1984 m. sausio 6 d. Nr. 61: Pagramantis, 1983 m. rugpjūčio 15 d. Pagramančio bažnyčioje jau antri metai kaip vyko permaldavimo-atsiteisimo pamaldos už švč. Sakramento išniekinimą. Dar gerokai prieš iškilmes Tauragės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja buvo išsikvietusi Pagramančio bažnyčios komiteto pirmininką pasirašyti, jog prižada, kad Tauragės vikarui kun. A. Beniušiui nebus leista sakyti pamokslo.
Permaldavimo pamaldų pradžioje buvo atkalbėta dvi dalys rožančiaus už kunigus kalinius – Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Trečią rožančiaus dalį tikintieji kalbėjo procesijos būdu eidami keliais nuo šventoriaus vartų iki didžiojo altoriaus. Procesija užtruko maždaug 45 minutes, dalyvavo nemažai jaunimo ir vaikų. Po to 17 vai. buvo atlaikytos šv. Mišios. Pamokslo metu Tauragės dekanas kun. Puzaras ragino tikinčiuosius uoliai atlikinėti pareigas, ginti savo teises, tėvams religiškai auklėti savo vaikus, daugiau melstis vieniems už kitus. Po šv. Mišių šventoriuje įvyko permaldavimo procesija su švč. Sakramentu. Pamaldos buvo užbaigtos giesme „Marija, Marija“.
1985 m. liepos 16 d. Nr. 67 įdėtas Batakių R. Katalikų religinės bendruomenės komiteto pareiškimas Tauragės rajono Vykdomojo komiteto pirmininkui ir nuorašai Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui ir Telšių vyskupijos apaštaliniam administratoriui Vyskupui Antanui Vaičiui:
1985 m. kovo 15 d. nusiuntėm Jums pareiškimą, prašydami leisti pristatyti prie Batakių R. Katalikų parapijos varpinės priestatą, kad tikintieji turėtų bent pakenčiamas sąlygas dalyvauti pamaldose, bet, deja, iki šiol negavome atsakymo. Todėl pakartotinai primename, kad jau 15 metų neturime tinkamų patalpų pamaldoms. Dažnai, ypač per šventes ir laidotuves, esame priversti per pamaldas būti lauke lyjant, pučiant vėjams ir šaltyje. Juk meldžiamės varpinėje, kurios vidaus plotas tik 25 m!
Girdime, kad rajono vadovai argumentuoja, esą stinga statybinių medžiagų. Tai nesąmonė! Pirma, mums iš valstybinių statybų fondo medžiagų nereikės, o jei ir reikėtų, tai tiesiog nulis, palyginus su Tauragės rajono statybų mastu. Antra, mums pakaks medžiagų, kurios laisvai parduodamos statybinių medžiagų sandėliuose.
Prašome ir reikalaujame nedelsiant aiškiai raštu atsakyti į mūsų 1985 m. kovo 16 d. pareiškimą. Per 10 dienų nesulaukę atsakymo mes kreipsimės į aukštesnes valdžios instancijas.
1985 m. spalio 16 d. Nr. 68: Skaudvilė, 1985 m. rugsėjo 8 d. į Skaudvilės bažnyčią, kurioje buvo švenčiami Kryžiaus išaukštinimo atlaidai, atvyko Telšių vyskupas J. E. Antanas Vaičius. Rajono valdžios potvarkiu, Skaudvilės vidurinės mokyklos mokiniams, kad jie negalėtų dalyvauti vyskupo sutikime, sekmadienį Sumos metu buvo organizuojamos privalomos bėgimo varžybos – krosas. Varžybose dalyvavo maždaug pusė visų mokinių. Po atlaidų kai kurie mokytojai lankė tikinčiųjų vaikų tėvus ir juos barė, kam leido savo vaikus į bažnyčią, o ne į varžybas.
1988 gegužės 5 d. Nr. 77, likus mėnesiui iki Sąjūdžio įkūrimo, taip rašė apie mūsų miestą:
Tauragė, 1988 m. kovo m. 21 d. į Tauragės kino teatrą susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Susitikimo pradžioje buvo demonstruojamas filmas „Katalikai Tarybų Sąjungoje“. P. Anilionis, komentuodamas rodytą filmą, įtikinėjo: „Nors religija nesuderinama su komunistine morale, bet kulto laisvė Sąjungoje tikintiesiems pilnai užtikrinta.“ Tik esą blogai, kad kunigai, įgaliotinio vadinami ekstremistais, blogai tą laisvę panaudoja, kaip pvz. nurodė 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje Marijos atlaidų metu kun. Jono Kaunecko pasakytus tris pamokslus, kuriuose, anot P. Anilionio, kunigas nieko nekalbėjęs apie Mariją, o tik kurstęs tikinčiuosius nepriimti komunistinės ideologijos. „Tokiems kunigams nebus leidžiama sakyti pamokslų Žemaičių Kalvarijoje ir kituose didžiuosiuose atlaiduose. O jei kun. J. Kauneckas toliau nesiliaus sakęs tokio turinio pamokslus, bus uždaryta ir Skaudvilės bažnyčia. Skaudvilės bažnyčios komitetas privalo sudrausti kun. J. Kaunecką ir neleisti jam sakyti antitarybinių pamokslų“, – reikalavo ir įtikinėjo P. Anilionis.
Viena iš salėje buvusių moterų paklausė lektorių: „Jei jau tokia pilna religijos laisvė, tai kodėl mokytojai negali viešai lankyti bažnyčios ir dalyvauti pamaldose?“. „Ar ne per daug uoli esi? Jei nori sužinoti, nueik ir pasiteirauk švietimo skyriuje,“ – atšovė įpykęs įgaliotinis. Panašiai buvo atsakinėjama į visus tikinčiųjų pateiktus klausimus.
1989 m. kovo 19 d. Nr. 81 pateikiama paskutinė informacija iš Tauragės rajono bei pirmoji ir vienintelė iš Žygaičių: Žygaičiai, Pokario metais iš Žygaičių katalikų parapijos valdžia atėmė kleboniją, vėliau joje buvo įrengta ambulatorija. Šiuo metu baigiama statyti nauja ambulatorija. Žygaičių parapijos klebonas kun. V. Šlevas gyvena avariniame name, tačiau rajono valdžia pradžioje kategoriškai atsisakė grąžinti parapijai neteisėtai iš jos atimtą kleboniją, mat senojoje klebonijoje planavo įrengti kirpyklą.
Vis tik gruodžio 5 d. rajono valdžia, dar kartą apsvarsčiusi padėtį, senąją kleboniją grąžino parapijai.
Skaitydamas „Kronikoje“ paskelbtas žinias apie sovietmečiu Tauragėje vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, prisimenu profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus 1991 m. sausio 13- ąją: ,,Didžiausia tamsa būna prieš aušrą“. Aš tai pajaučiau, skaitydamas „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Manau, tai pajaus ir šio straipsnio skaitytojai.
Jau daugiau kaip tris dešimtis džiaugiamės laisve. Turime ją branginti, nes ji buvo taip sunkiai iškovota. Ir būti pasiruošę, jeigu reikės, mūsų laisvę apginti.
