Gerkiai: skaudviliškių šeima, nelikusi nuošalyje net pačiu sunkiausiu laiku
Muziejaus eksponatai atskleidžia daugybę įvairiausių faktų. Neretai iš jų susidėlioja visa šeimos ar giminės saga. Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilės krašto muziejuje saugoma nemažai Liudviko ir Kotrynos Gerkių šeimos palikimo, atskleidžiančio tragišką, o tuo pačiu ir herojišką istoriją.
Istoriją pasakoja... stalas
Vienas Skaudvilės krašto muziejuje saugomų eksponatų – Skaudvilės valsčiaus sekretoriaus stalas, prie kurio ne vienerius metu dirbo Liudvikas Gerkis.
– Dažniausiai viršaičiais buvo išrenkami valstiečiai, kurie buvo mažai raštingi, todėl savivaldybėje labai svarbus žmogus buvo sekretorius (raštininkas), kuris privalėjo mokėti rusų kalbą. Valsčiaus sekretoriaus rankose buvo visa dokumentacija, archyvas, gyventojų dokumentų tvarkymas. Sekretorius skirdavo valdžia ir dažniausiai jais tapdavo rusai, tačiau būta išimčių. Liudvikas Gerkis Skaudvilės valsčiaus sekretoriumi dirbo 1908–1915 m. ir 1919–1925 m., – pasakoja I. Nagaitienė.
L. Gerkis buvo vedęs Lomių dvaro ekonomę Kotryną Slavinskaitę. Skaudvilėje, Kundročių gatvėje, šeima nusipirko 6 ha žemės ir įkūrė sodybą.
Slėpė žydus
Antrasis pasaulinis karas pareikalavo daug aukų. 1941 m. prasidėjo žydų genocidas. Už žydų slėpimą ir laikymą grėsė mirties bausmė. Apie tai buvo skelbiama okupacinės valdžios įsakymuose, apie tai su baime kalbėjo ir žmonės.
– Tačiau Kotryna Gerkienė nepabūgo mirtino pavojaus. Ji buvo gilių humanistinių pažiūrų, išprususi moteris. Vokiečių okupacijos metais jos vyras jau buvo miręs. Kotryna gyveno su dukra Elena ir brolio dukra Antanina. Į Gerkienę dažnai buvo kreipiamasi „teta Kotryna“, – pasakoja muziejininkė.
Pasak jos, pamažu K. Gerkienės sodyba tapo žydžių globos organizavimo centru. Joje buvo aptariamos galimos slėptuvių vietos žydėms, tariamasi su žmonėmis, kas galėtų padėti. Čia buvo gaminamas maistas, rūpinamasi sveikata, rūbais. Daržinėje ar dvigubame lauko tualete dažnai slėpėsi ir pačios žydės. Dažniausiai jas paskirdavo po dvi, kad būtų drąsiau ir saugiau, nes reikėdavo naktimis pereiti iš vienos slėptuvės į kitą. Didžiausios pagalbininkės slapstant žydus buvo dukra Elena ir dukterėčia Antanina. Jos išnešiodavo žydėms pagamintą maistą, stebėjo aplinką ir sekė galimus pavojus. Gerkienės ir kitų gerų žmonių, nepabijojusių ištiesti pagalbos ranką dėka pavyko išsigelbėti 7 moterims ir 1 berniukui.
Į Sibirą – su trispalve
Elena Gerkytė ištekėjo už Mykolo Ungailos. 1951 m. jį ištrėmė iš Skaudvilės, nes, pasak jo, nebuvo paklusnus sovietinei valdžiai, atsisakė tapti kuriamo kolūkio primininku. Elena, nors ir nebuvo tremiama, tačiau važiavo kartu su savo vyru savanoriškai. Nors sodyboje buvo pilna saugumiečių ir stribų, Ungailienė pasiėmė trispalvę Lietuvos vėliavą ir įkišo į ryšulį. Tremtyje ją slėpė, nes buvo draudžiama turėti lietuviškų simbolių, relikvijų. Net už patriotines dainas galėjai atsidurti lageryje. Praėjus 7 tremties metams Elena gavo teisę sugrįžti. Besiruošdama kelionei moteris vėliavą išardė dalimis pagal spalvas ir įdėjo atskirai skirtingų daiktų, kad niekas nesuprastų, kad tai Lietuvos trispalvė. Grįžusi susisiuvo ir kartojo: „Kai numirsiu, įdėkite šią brangią relikviją į kapą.“ Deja, taip nebuvo padaryta.
Vėliavą toliau saugojo Mykolas Ungaila, kuriam mirus giminaitė Liuda Prailgauskienė beveik 50 metų saugotą vėliavą padovanojo Skaudvilės muziejui.
– Tai puikus meilės tėvynei atspindys, kai vykdamas į tolimą, atšiaurų kraštą žmogus norėjo turėti su savimi bent dalelę Lietuvos, – sako I. Nagaitienė.
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, minint 81-ąsias masinio gyventojų arešto ir trėmimo metines, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Tremties ir rezistencijos muziejus surinko statistinius duomenis apie sovietų represuotus tauragiškius.
1952 m. gegužės 21 dieną Tauragės rajone, Tyrelių miške, netoli nuo Žygaičių seniūnijos Aukštupių kaimo, kaudamiesi su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis, garbingai žuvo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Jūros (Žalgirio) būrio vadas Antanas Sudeikis, slapyvardžiu Girėnas, ir jo brolis Zigmas Sudeikis, kurio partizaninis slapyvardis – Darius. Gegužės 21-ąją nuo jų žūties sukako 70 metų.
Išėję pasivaikščioti tauragiškiai Kartų parke gali pamatyti naują išskirtinį suoliuką. Jis pastatytas tautodailininko-kraštotyrininko Liudo Jančausko atminimui. Taip 110 metų sukaktį paminėti sugalvojo L. Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė. Simboliška ir prasminga, kad L. Jančauskas gimė gegužės 3-iąją, kai minima Pasaulinė spaudos laisvės diena, o gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Taip siekiama paminėti, jog prieš 125 metus gimė ši išskirtinė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ne tik aukšti politikai, bet daugybė literatūros, kultūros mylėtojų žino, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga kūrėja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Idėja paminėti rašytojos jubiliejų ir paskatinti jaunus žmones, moksleivius skaityti, ieškoti, atrasti ir džiaugtis atrastomis Ievos Simonaitytės sąsajomis su Tauragės kraštu kilo Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytojai Linai Tekorienei. Į projektą „Ievos Simonaitytės pėdsakai Tauragės krašte“ įsitraukė progimnazijos aštuntokai, istorijos mokytoja Vilija Valuckienė.
Tauragės krašto muziejus ,,Santaka“ kartu su Tauragės šaulių 702-ąja Juozo Kasperavičiaus kuopa balandžio 9 d. organizavo Lietuvos partizanų Juozo Kasperavičiaus ir Albino Biliūno žūties, įvykusios prieš 75 metus, minėjimą. Partizanų atminimo minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje, po to buvo iškilminga rikiuotė prie paminklo Kęstučio apygardos partizanams, vėliau vykta į žūties vietą miške (Tauragės r. Antegluonio k.), Tauragėje partizanai pagerbti memoriale prie Tremties ir rezistencijos muziejaus, surengta istorinė konferencija Kultūros rūmų konferencijų salėje.
Istorijos tyrinėtojo Jono Nairanausko knygose – tragiškai susiklostę Tauragės krašto žmonių likimai. Vienoje knygų jis papasakojo apie sovietinių jėgos struktūrų pradėtą bylą prieš Antaną Dragūną – buvusį Žygaičių valsčiaus viršaitį. Kaip pasakojo J. Nairanauskas, sovietų įkalinto kraštiečio artimieji ilgą laiką nežinojo, kur jis dingo. Lietuvos ypatingajame archyve surinkti dokumentai galiausiai atskleidė paslaptį.
„Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink! Eina nuo 1972 metų“ – tokia žinia buvo skelbiama kiekvieno „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ (toliau – „Kronika“) numerio antraštėje. „Kronikos“ leidimas – vienas ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytą tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Leidinys būdavo perduodamas į laisvąjį pasaulį ir iš ten per sovietų trukdomas radijo programas pasiekdavo okupuotą Lietuvą. Renkant duomenis, rengiant, dauginant, platinant „Kroniką“ dalyvavo šimtai žmonių. Dešimtys „Kronikos“ bendradarbių buvo nuteisti kalėjimo ir lagerio bausmėmis ar ištremti į Sibirą. Tarp jų už „Kronikos“ leidimą 1983 m. suimtas ir 6 metų lagerio bei 4 metų tremties bausme nuteistas pagrindinis leidėjas kunigas Sigitas Tamkevičius. Tačiau vietoje įkalintų ar nukentėjusių stodavo nauji pasišventę žmonės ir „Kronika“ niekada nesustojo ėjusi. Per 17 metų buvo išleistas 81 numeris, paskutinis simboliškai išleistas 1989 m. kovo 19 d. Tuo metu Lietuvoje jau buvo įsisiūbavęs Atgimimo Sąjūdis ir viešai buvo išleistas šimtatūkstantiniu tiražu Lietuvos katalikams skirtas žurnalas ,,Katalikų pasaulis“.
„Kronika“ ir šiais laikais lieka pasipriešinimo okupacijai pavyzdžiu ir daugybės dokumentuotų Lietuvos katalikų persekiojimo ir diskriminavimo atvejų autentišku istoriniu šaltiniu. Iš „Kronikos“ išrinkau informaciją, kurioje pateiktos žinios apie Tauragės ir Skaudvilės miestuose bei Tauragės rajone vykdytą tikinčiųjų persekiojimą, ir sudėjau chronologine tvarka, pradedant seniausia informacija.
Galbūt neretas tauragiškis, ypač jei tėvai ar seneliai buvo neabejingi savo krašto istorijai, savo šeimos archyve vis dar turi tris plonytes knygeles, išleistas prieš 30 metų, – Tauragės enciklopediją. Tada tai buvo vienas pagrindinių informacijos šaltinių apie krašto istoriją, gamtą ir žmones.
Baisi dalia teko mūsų tautiečiams po 1940 metų. Tūkstančiai buvo išvežami į tolimąjį šaltąjį Sibirą – į svetimą, nežinomą aplinką. Kaip žinia, ten visai kitas klimatas, visai kita augmenija, visai kiti papročiai ir visai kitoks laukė gyvenimo būdas. Gyvenimas – dėl išgyvenimo. Igarka, Vorkuta, Magadanas, Norilskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Džezkazganas... Tai ne žymūs pramonės rajonai, tai Lietuvos sūnų ir dukterų osvencimai ir štuthofai. Ir visgi, nepaisant visų negandų, daugeliui lietuvių pavyko išgyventi, sugrįžti į Lietuvą. Šiandien apie juos rašo istorijos vadovėliai, apie jų gyvenimus kuriami filmai. Kas jie? Tai žmonės, kurie sovietų prievarta buvo išvežti ir priversti gyventi tremtyje.
Sausio 23-iąją sukako 125 metai, kai gimė rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja Ieva Simonaitytė – talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Siekdamas pažymėti šią sukaktį ir rašytojos kūrybos svarbą, Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. O Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka šia proga parengė parodą.
Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę. Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą, 1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.
Praūžęs Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką. Vos spėjus pasitraukti vienam okupantui atėjo kitas. Prasidėjo rezistencinė kova, suėmimai, tremtys, prievartinis varymas į kolūkius. Gyvenusieji tuo laikotarpiu apie tai gali daug papasakoti. Tęsdami pasakojimus apie tragišką pokario laikotarpį pristatome dar dvi skaudžias istorijas apie tauragiškių patirtus išgyvenimus, kurias Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkei Aušrai Norvilienei papasakojo Danutė Katinaitė-Juodelienė ir Virginija Martutaitienė.
Gruodžio 9-ąją Tremties ir rezistencijos muziejus surengė partizanų Vinco Stonio ir jo žmonos Onos Jagminaitės-Stonienės žūties 70-mečio minėjimą. Ta proga prisiminta ne tik pačių partizanų, bet ir jų šeimų narių kova už laisvę.
Ar žinote, kieno iniciatyva buvusi Rambyno gatvė Tauragėje pavadinta Tremtinių keliu? Tai Nikodemo Krapavicko, kuris pats buvo tremtinys ir labai daug dėmesio skyrė krašto istorijai – tyrinėjo, rinko, kaupė, sistemino dokumentinę ir ikonografinę medžiagą apie tremtinius. Spalio 30-ąją sukako 110 metų, kai 1911 m. Kunigiškių kaime gimė pedagogas, tremtinys ir politinis kalinys, aktyvus Tauragės rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Nikodemas Krapavickas. B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje surengta prisiminimų popietė-paroda, skirta 110-osioms Nikodemo Krapavicko gimimo metinėms paminėti.
Rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos-Daumanto gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70 metų nuo jo žūties. J. Lukša – Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio atstovas užsieniui. Tai išskirtinė asmenybė, tapusi dėl tėvynės laisvės pasiaukojančio žmogaus simboliu. Todėl 2021 metai buvo paskelbti šio laisvės kovotojo metais. Šio laisvės kovotojų vado gyvenimas tapo legenda jam dar gyvam esant. Lapkričio 4-ąją Tremties ir rezistencijos muziejuje surengtas Juozo Lukšos-Daumanto 100-ųjų gimimo paminėjimas ,,Žmogus, du kartus pralaužęs geležinę uždangą“.
Laikas keičia mūsų įpročius, koreguoja per amžius susiklosčiusias tradicijas. Mintis parašyti apie tai, kaip keičiasi žmogaus kelionės Anapilin kilo pavarčius Tauragės kultūros paveldo archyvą ir pastebėjus, kad daug papročių nueina užmarštin. Užmarštin nueis ir tai, kuo gyvename dabar.
Spalio 5-ąją minėjome Tarptautinę mokytojų dieną, o tai – puiki proga prisiminti ugdymo įstaigą, kurios jau seniai nebėra, bet išlikęs mokyklos pastatas kelia prisiminimus buvusiems Būdviečių mokyklos mokiniams, mokytojams. Šį kartą pateikiame dalį medžiagos, Kęsčių bibliotekininkės, šviesaus atminimo Aristidos Eglynienės surinktos iš Būdviečių aštuonmetės mokyklos, veikusios 1939–1978 m.
Šį rudenį sukanka 70 metų nuo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą, pavadinto operacija ,,Osen“ (,,Ruduo“). Tai ketvirtas ir paskutinis didelio masto trėmimas (būta ir mažesnių).
Savo močiutės pasakojimus, primenančius skaudžius lietuvių išgyvenimus, užrašė puikiai tauragiškiams pažįstama Rasa Levickaitė-Šerpytienė. Su Rasa dažnai tenka susitikti Šubertinėje. Vieno susitikimo metu ji užsiminė, jog čia, šitame NKVD kalėjime, kalėjo ir jos močiutė. Tad pristatau Rasos ir jos mamos Helgos užrašytus prisiminimus.
Laikas – kaip srauni upė, nusinešanti ir lapų gūsį, ir ledo lytį, ir Joninių vainikus, ir spalvotus žiedlapius… Ir kartu, atrodo, nusineša visus praeities įvykius. Lieka tik prisiminimai. Bet tie prisiminimai, nori nenori, atgyja, naujai išnyra kaip upės tėkmė prieš staigų posūkį. Apie rezistencinį laikotarpį Tauragės krašte, apie Šubertinę užrašyta išties nemažai skaudžių istorijų. Bet dar ne viskas papasakota, dar ne viskas užrašyta. Ir kol dar gyvi liudininkai kalba, mes fiksuojam. Pristatau naują, niekur neviešintą istoriją apie pokario laikotarpį Tauragės krašte.
Jau daug metų Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ eksponatų rinkinius papildo klaipėdietės dr. Marinos Kulčinskajos, gyvenančios Švedijoje, dovanojami atvirukai, nuotraukos, kiti vertingi eksponatai, atspindintys mūsų krašto praeitį. Vertėja dirbanti moteris muziejines vertybes perka aukcionuose. Sulaukę Marinos dovanų muziejininkai džiūgauja – tai itin autentiški eksponatai, kurių įsigyti pats muziejus galimybių neturi.
Vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jį pagarbiai vertino ne tik liuteronų bažnyčios tikintieji, bet ir nepriklausomos Lietuvos politikai, valstybės veikėjai, švietimo ir kultūros organizacijų atstovai bei kitų krikščioniškų bažnyčių vadovai. Daugelio akyse jis liko apdairaus ir nuosaikaus būdo žmogus, pasišventęs krikščionis bei ištikimas liuteronų bažnyčios vadovas.
Tarsi naujos akys neseniai sutvisko neseniai pakeisti Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios langai. Beveik du šimtus metų skaičiuojantys maldos namai dar prašosi lubų remonto, reikėtų pastatą apšiltinti.
Birželio 23-ąją sukako 80 metų nuo 1941-ųjų birželio sukilimo, kai Laikinoji vyriausybė paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. O kaip galime susieti šią datą su Taurage? Vieno sukilimo vadovų žmona buvo kilusi iš Tauragės, ir iš mūsų miesto šeima 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją.
Sužinoję apie naujai statomą objektą, šiais laikais žmonės rūpinasi, kad jis negadintų aplinkos vaizdo. Pastatas turi būti gražus ir įdomus. Tačiau tokį požiūrį, pasirodo, žmonės turėjo toli gražu ne visais laikais. Pernelyg puošnu, paprasti ūkininkai gėdysis įžengti į vidų – taip tarpukariu skambėjo argumentai, kodėl nereikėtų statyti Tauragės banko rūmų, šiuo metu laikomų vienu žymiausių tarpukario metų architektūros pavyzdžių, kuris iki šių dienų išliko mažame Lietuvos mieste.
